V. Šilas. Kalba Karaliaučiaus krašto žemės vardai (15)

Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (II) | voruta.lt nuotr.

Karaliaučiaus kraštas | voruta.lt nuotr.

Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai), buvo net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje, tačiau išsaugojo senuosius baltiškus žemių ir vandenų vardus. Nors į  žemėlapius įrašyti  vokiškomis galūnėmis, jie nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o juo labiau, slavai.

Vokietijoje į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams (kitaip,  naciams) labai nepatiko, kad Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais ir jie griebėsi falsifikacijų. Nuo 1933 metų iš lėto prasidėjo pavienių Mažosios Lietuvos vietovardžių germanizavimas. Jo mastu nepatenkintas nacių partijos gauleiteris Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 m. paliepė rauti viską, kas dar  lietuviška (Rottet aus, was litauich ist).  E. Kocho 1937 m. ir 1938 m. įsakais buvo patvirtinta per 60 % Karaliaučiaus krašto pervardintų (katrais tik išverstų į vokiečių kalbą) vokiškų vietovardžių. Antai, bažnytkaimis, kuriame kunigavo kalbininkas Pilypas Ruigys iš Valtarkiemio-Walterkehmen virto Grosswalterdorf, o Šilėnų-Schillehnen miestelis, kurio apylinkėse tautosakininkas Vilius Kalvaitis rinko lietuviškas dainas, tapo Schillfelde. Iki 1938 metų Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjęs apvokietintą Tollmingkehmen vardą buvo perkrikštytas, visgi atpažįstamu Tollmingen vardu. Upių vardų naciai nekeitė!

Senieji vietovardžiai, paprastai, yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir mažai keičiasi net ir kintant tautinei gyventojų sudėčiai. O kaip karo pabaigoje elgėsi kareiviškais batais į Karaliaučiaus kraštą įžengę nacių bolševikai?

Į nusikaltimų skatinimo istoriją įėjo III baltarusių fronto propagandistas, žydas  rašytojas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos  už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas) prieš 1944 m. spalio 16 dienos Karaliaučiaus krašto puolimą išleidęs tokio turinio atsišaukimą:

Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Prievartaukite vokiečių moteris,  Pasiimkite jas kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji  raudonarmiečiai!

Karaliaučiaus krašte neliko nė vie­nos gy­ven­vie­tės, ku­rio­je „nenugalimieji“ raudonarmiečiai ne­bū­tų ma­siš­kai žu­dę, kan­ki­nę ir prie­var­ta­vę ci­vi­lių gy­ven­to­jų. Štai Hermonas Stepaitis iš Ragainės apskrities Lindikų kaimo pasakojo:

Visi Ragainės apylinkės kaimai buvo evakuoti. Iš pradžių išvarė gyvulius, o vėliau vežimais turėjo kraustytis ir gyventojai. Tačiau 1945 m. mus (besitraukiančius) užklupo rusai. Čia jie labai nežmoniškai elgėsi su moterimis ir mergaitėmis. Mano kaimynas Krūtinaitis mėgino apginti savo žmoną nuo išniekinimo. Įpykęs rusas jį nušovė ant vietos. Tokiu būdu rusai nušaudavo 5 ar 6 prūsų lietuvių ūkininkus, kurie gynė savo moteris ir dukras.

Ryškiu raudonarmiečių nužmogėjimo pavyzdžiu yra karo pabėgėlių persekiojimas ant Aistmarių ledo. II Baltarusių fronto 31-oji armijai prasiveržus prie Aistmarių, sausumos kelias civiliams pabėgėliams trauktis į Vokietijos gilumą buvo uždarytas. Pabėgėliai bandė Aistmarių ledu traukti prie Piliavos uosto, kad iš ten laivais pasitraukus į Vokietiją. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai. Viena Mažosios Lietuvos bėglė papasakojo:

Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusiais properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas.

 Prieniškis Olaf Pasenau antrino:

Sovietiniai torpediniai kateriai sprogdino laivus, plaukiančius su Raudonojo kryžiaus vėliavomis. Aš (tuomet 11-metis) su mama nepatekome į vieną tokį laivą ir kartu su minia likome ant kranto pavydėdami išplaukiantiems. Staiga siaubingas klyksmas nuvilnijo per visą minią: šiek tiek nuplaukusį nuo kranto laivą sovietai torpedavo, ir minios akyse jis ėmė grimzti … 

Pasibaigus karui, raudonąjį terorą ištvėrusių Karaliaučiaus krašto gyventojų vargai nesibaigė. Liovėsi tik masiniai moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas ir žudymai. Išlikę gyventojai buvo renkami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten jie buvo naikinami alkiu, šalčiu, ligomis. Karaliaučiaus gyventoja E. L., buvusi Ylavos stovykloje pasakoja:

Kai aš gegužės 16 d. buvau atgabenta į lagerį, jame jau buvo apie 14000 žmonių, o birželio mėn. pabaigoje liko tik apie 6000. Kasdien iš lagerio riedėdavo vežimėliai, kuriuose buvo sukrauti lavonai. Juos gabendavo už tvoros ir versdavo į iškastus didžiulius griovius, apipildami kalkėmis.

1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities (sovietinei valdžiai visi Vokietijos piliečiai buvo vokiečiai, lietuviai taip pat). Prasidėjo prievartinė šio krašto gyventojų deportacija į Vokietijos sovietinę zoną arba į Sibirą. Tai buvo akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, nes pagal 1907 m. Hagos konvenciją buvo draudžiama iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus, nesant karinės būtinybės. O karas jau buvo seniai pasibaigęs! Išgyvenusių gyventojų deportacijai vadovavo NKVD vadovo L. P. Berijos pavaduotojas (vėliau – KGB vadovas), generolas pulkininkas I. A. Serovas (čečėnų ir Krymo totorių deportuotojas).

Mums  daugelį kartų paraginus, 2006 metais LR Seimas, nepaisydamas  kad Seimo komiteto posėdyje dalyvavusio istorikas dr. A. Nikžentaitis, (dabar Lietuvos istorijos instituto vadovas) prieštaravimo priėmė įstatymą, kuriuo spalio 16-oji, buvo paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Svarbu pabrėžti, kad iš 320 tūkst. žuvusių vietos gyventojų, pagal Vydūną, beveik 40 % žuvusių buvo lietuvių kilmės žmonės, t.y. beveik 130 tūkstančių! Panašiai, Lietuvoje dėl nacistinio holokausto žuvo 143 tūkstančiai žydų (Encyklopedia of the Holokaust).

Masinis vietos gyventojų teroras – žudymai, marinimai badu, fizinė prievarta, trėmimai buvo priemonės „išvalyti“ Karaliaučiaus kraštą. Dar nebaigus „valymo“ užkariautas kraštas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Kartu prasidėjo kova ir prieš senųjų gyventojų vartotus ir paliktus senuosius vietovardžius.

1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Kenigsbergo sritis (Karaliaučiaus sritis) buvo perduota administruoti net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ Lietuvos ir Baltarusijos respublikų buvusiai Rusijos Federacinei Respublikai, o liepos 4 d. įsaku krašto centras, Karaliaučiaus buvo pervardintas Kaliningradu. Netrukus Karaliaučiaus sritis tapo Kaliningrado sritimi.

Karaliaučiaus kraštui perėjus RSFSR jurisdikcijai, visų jo vietovardžių rusinimo ėmėsi jos Aukščiausioji Taryba. Ji, politiškai motyvuotais, 1946, 1947 ir 1950 metų įsakais Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą keitė  lietuviškus ir prūsiškus, taip pat vokiškus (tokių buvo nedaug) krašto vietovardžius į išgalvotus rusiškus.

Užsimojus prieš viską, kas vokiška, imta naikinti net vandenų vardus keičiant juos į išgalvotus fantasmagoriškus: antai, upės Rominta-Rominta virto Krasnaja, Gilija-GilgeMatrosovka, Eimenis- EymenisUljanovka,  Arga-Arge – Zlaja, o Ameita-Omet – Železnodorožnaja.

Tokį vietovardžių keitimą užkariautose teritorijose  turime vertinti ne tik kaip nusižengimą visai Europos kultūrai, bet ir kaip karo nusikaltimą. Mat 1907 m. Hagos ir 1949 m. Ženevos konvencijos uždraudė ne tik vietos gyventojų deportacijas, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį su vietos gyventojais, pavyzdžiui,  falsifikuojant autentiškus žemės vardus. Sovietai tikėjosi, kad Karaliaučiaus krašto žemės vardai daugiau niekam nebeprimins  Karaliaučiaus krašto lietuviškos ir prūsiškos praeities, o jų karo veteranams jų bendražygių ar jų pačių piktadarybes. Mes gi konstatuokime, jog dėl to, kad Rusijos valdomas istorinis baltų kraštas gavo rusiškus vardus, jis dar netapo Rusija.

Senieji Mažosios Lietuvos vietovardžių klodai liudija ir primena tolimos praeities gyvenimą. Palyginkime, kokie iškalbūs yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai ir kokie beprasmiai yra išgalvotieji. Išdagai-Ischdagen (išdegusi miško vieta), dabar – Lermontovo; Opšrininkai-Obscherningken (gyveno opšrų-barsukų medžiotojai) – Krasnoarmeiskoje (Raudonarmietiškiai); Romava-Romau (šventovė) – Rovnoje (Lygioji); Perkūniškiai-PerkunischkenPerekriosnoje (Kryžminiškiai); Šventiškiai-Schwentischken (šventa vieta) – Pugačiovo (baugalas, Pugačiovas).

Pirmą kartą rimtai apie senųjų Karaliaučiaus krašto vietovardžių sugrąžinimą užsiminta tik 1988 metais, jau Perestrojkos (Pertvarkos) laikotarpiu. 1988 m. rudenį dešimt sovietinės Lietuvos kultūros veikėjų parašė  laišką SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui Literaturnaja gazeta. Publikacijoje Gyveno Tolminkiemyje rašoma:

Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis <…>. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo šis poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui, kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui. Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „įvykstu į Tolminkiemį <…>. Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu <…>  Šio vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausiu pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu.

Laišką pasirašė rašytojai ir kultūrininkai J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, M. Sluckis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius. Deja, laiškas-prašymas Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje nesugraudino.

1992 metais užsienio kolegų kalbininkų dėmesį į sovietinės Rusijos įvykdytą drastišką Karaliaučiaus krašto vietovardžių pakeitimą rusiškais atkreipė baltistas akademikas dr. Zigmas Zinkevičius. 1993 m. visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) nusiuntė LR Prezidentui A. Brazauskui, LR Seimo pirmininkui Č. Juršėnui, Ministrui pirmininkui A. Šleževičiui, užsienio reikalų ministrui P. Gyliui Memorandumą, patardama siūlyti Rusijai atkurti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą –  autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus. Atsako nei akademikas Zinkevičius, nei MLRT nesulaukė…

Bene vienintelis kartas, kai Lietuvos valstybė oficialiai kreipėsi į tarptautines organizacijas Mažosios Lietuvos žemės ir vandenų vardų klausimu, buvo 1994 m. Europos Tarybos (ET) sesija. Tuomet Lietuvos Seimo delegacijos narys Vytautas Landsbergis pateikė ET svarstyti rezoliucijos projektą, kuriame pasiūlyta atkurti senuosius Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Jį pasirašydami parėmė 25 Europos valstybių parlamentarai. Rezoliucijos Pasiūlyme (Motion for a Resolution), teigiama:

  1. Europos Taryba pareiškia, kad hidronimai ir toponimai, iki XX šimtmečio saugoję etninę kultūrinę atmintį, yra svarbiausiojo Europos kultūros palikimo dalis, kurį reikia išsaugoti ateičiai.
  2. Totalitariniai režimai juos naikino ypatingai žiauriu būdu. Karaliaučiaus žemė išsiskiria iš kitų tuo, kad joje buvo visiškai sunaikintas toponiminis-kultūrinis palikimas.
  3. Europos Taryba ragina šioje žemėje gyvenančius žmones […] pamąstyti apie naujas galimybes atkurti baltiškuosius ir germaniškuosius vietovių pavadinimus.

Nors tekste nebuvo paminėta nei SSRS, nei Rusija,  ši rezoliucija, nors ir pastebėta daugelio parlamentarų, liko pasiūlymu ateičiai. Tuomet vengta suerzinti ambicingąją Rusiją. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ir Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, V. Ladsbergio pasiūlymo  nesiryžo pakartoti.

1997 m. rugsėjo 9 d. MLRT prašymu LR Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasiūlė Seimui įteisinti etninių tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimą periodinėje spaudoje, transporto sistemoje, visose mokslo ir gyvenimo srityse. 1998 m. lapkričio 12 d. LR Seimas priėmė Lietuvių kalbos komisijos statuso Papildymo įstatymą Nr. VIII-922: Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje. Ilgai svarsčiusi, Kalbos komisija, užuot suteikusi tradicininiams baltiškiems vietovardžiams oficialių vietovardžių statusą, apsiribojo 1999 m. rugsėjo 30 d. apsiribojo rekomendacija juos vartoti mokykliniuose leidiniuose ir transporto eismo informacijoje. Veiklesnė buvo LR Susisiekimo ministerija: ji jau po dviejų mėnesių nutarė pakeisti informacines kelio lenteles ir oficialias rodykles: į Tilžę (apačioje – Sovietsk), į Karaliaučių (Kaliningrad)! Šaunuoliai!

Netgi patyrę istorinių vardų klastotojai kartais pakliūna į savo žabangas. Štai istorinis kuriozas – 2005 metais Kaliningrado (!) miestas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Rusijos prezidentas V. Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus (vok. Königsberg) miesto sukaktis, nes Kalinino „Gradui“ (miestui) tuomet tebuvo tik 59! Malonu, kad tuomet, MLRT iniciatyva ir Lietuvos valstybės pastangomis,  pasisekė pastatyti paminklą Karaliaučiaus miesto garbės piliečiui, pirmojo pasaulyje lietuvių liaudies dainų rinkinio Dainos sudarytojui, K. Donelaičio poemos Metai publikuotojui, Lietuviškojo seminaro prie Karaliaučiaus universiteto vadovui prof. dr. Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai.

Rusija nepaliko baltiškųjų vietovardžių savo žemėlapiuose, bet jie išliko istoriniuose šaltiniuose. Didelės ir pilnai nesuvoktos svarbos yra 1997 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas tezauras Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė. Jame surinkti ir aptarti visi, kiek įmanoma, Mažosios Lietuvos vietovardžiai. Jie pateikti kartu su istoriniais vokiškais bei dabartiniais rusiškais pavadinimais. Šio didžiulio vardyno autorius – po karo Montrealyje (Kanadoje) gyvenęs lietuvininkas kalbininkas dr. Vilius Pėteraitis. Ši vardyną reikėtų išleisti pakartotinai!

Imperiniu mąstymu persmelktą Rusiją sunku būtų kaip nors įkalbinti elgtis civilizuotai ir, pagaliau, grąžinti istorinius baltiškus Karaliaučiaus krašto vandenų ir žemės vardus. Nors Rusija mano juos ištrynusi visam laikui, bet iš mūsų atminties jų niekas, niekad neištrins! Tad pradėkime nuo savęs: stenkimės į viešąją vartoseną susigrąžinti baltiškuosius vietovardžius – ypač kalbėdami ir rašydami apie Donelaičio ir Vydūno žemę, jos kultūros veikėjus vartokime tik juos, o ne primetamus dirbtinius rusiškus vardus. Te baltiškieji Mažosios Lietuvos žemių vardai mums nuolat primena ir išėjusius ir nužudytus Mažosios Lietuvos žmones!            

Pranešimas skaitytas 2019 spalio 16 d. Vilniaus mokytojų namuose vakare „Protėviai byloja vietų vardais“ skirtame Vietovardžių metams ir Mažosios Lietuvos gyventojų sovietinio genocido 75-osioms metinėms paminėti.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Getas:

    Dabar kai E. Teismas pripažino sovietų vedamą partizanų ir lietuvių genocidą, laikas reikalauti, kad būtų pripažintas ir Karaliaučiaus krašto lietuvių, lietuvininkų genocidas. Pirmiausia mūsų Seimas turėtų reikalauti atstatyti baltiškus upių ir gyvenviečių pavadinimus, nes tai yra Europos Kultūros paveldo konvencijos pažeidimas.

    • Bartas:

      Mielas mano ir tu galvoji, kad reikalavimas bus išgirstas kremliuje. Jie spjovė , ant tavo , mano reikalavimų. Caras putinas pasakė , kad ssr griuvimas yra didžiausia praeito amžiaus nelaimė. Ten rytuose “revanšistinės” nuo taikos negęsta.

  2. Levas:

    Nuostabiai paruoštas ir surašytas straipsnis-deklaracija.
    Nuoširdi padėka autoriui.

  3. Kęstutis:

    Na tikrai mes negalima srities statuso pakeisti, bet tarptautiniu lygiu turime visas galimybes reikalauti, jog būtų atstatyti istoriniai vardai ir pavadinimai. Tegu nesijaučią teisėtais šeimininkais…ir genocidą būtina nuolatos priminti. Be to ir jaunesniajai kartai reikia priminti, jog iki II-jo pasaulinio karo ten lietuviai gyveno, o tai kitose tinklalapiuose vis kyla klausimų – o tai kada Karaliaučiaus krašte lietuviai gyveno?

    • Bartas:

      Kęstuti. Mielas drauge. Ne reikalaukime iš vagių, banditų, kad jie pripažintų savo vagystes, plėšimus. (taip manau). Tegu jie sau turi ”piervomaisk, piervij, vtoroj, tretij”. Jie “nugalėtojai, išvaduotojai”. Bet mes lietuviai geriau žinom šio krašto vietovardžių pavadinimus. Tai ir sudarinėjam savo žemėlapius , su savais upių, kaimų , miškų pavadinimais.
      Baudžiauninkams siūlau šituo ne užsiimti.

  4. Darykime nors tai, kas yra pačios Lietuvos valioje. Antai, Karaliaučiaus kraštą vadiname Mažąja Lietuva, nors taip vadinant yra suprantama, kad ji jau yra atskira Lietuva, bet tik mažesnė. Čia ne to žodžio vartojimas pavadinime iškreipia istoriją. Senesni faktai rodytų, kad baltai ir kiti etnosai, gal išskyrus tik Lenkiją, tokiais atvejais savo etnines geografiškai vakarines arba upių deltų žemes vadino ne mažosiomis, o žemosiomis žemėmis. Pasakymas – žmogus žemo ūgio ir mažo ūgio – reiškia tą patį. Tačiau šiuo atveju jie nėra sinonimiški. Dėl šių žodžių prasmių skirtumo, rodant, kad dabar Mažąja Lietuva vadinama teritorija yra vienos ir tos pačios Lietuvos vakarinė dalis, kas senovėje ir buvo, Mažosios Lietuvos pavadinimas keistinas į Žemutinė Lietuva. Tai, kad Karaliaučiaus kraštas baltų senovėje galėjęs būti vadinamas Lietuvos „žemutinės“ žemės pavadinimu, patvirtintų ir Sembos pavadinimas, kuris yra lietuvių “Žembos / Žambos” giminingų liet. „įžambas“ – vėlesnis suprūsinimas. Plg. dar pavardes Žemkus, Žemgulis, Žamba, Žumbakis ir pan. Taigi gal keiskime nors savo vartojime Mažosios Lietuvos pavadinimą į Žemutinė Lietuva/Žemoji Lietuva.

    • Žemyna:

      Visiškai pritariu tamstos Žemutinei,
      bet neužmirškime ir kitų „žem-” variantų. Ne vienu atveju vietovardžiai sieti su žemupys, Žemaitija analogais .
      Su dėmeniu „žem-” vadinta tai, kas ne aukštumose (Aukštaitija), bet žiotyse, deltose, įsiliejimo ar susiliejimo vietose, palei didelius vandenis plytinčiose vietovės. Tiesa, yra ir tikslesnių su vandenimis susijusių pavadinimų, nurodančių vandenų rūšį – paupys, paežerė/-rys, paežerėnas, Paežeriai,Paežerėliai, pamarys, pamarėnai (slavų pomožė, pomory).
      Germanų, (anglo)saksai savo žemaičius Neferlandais, Nyderlandais ir pan. vadino, kitos tautos kitaip. Vienur tas pavadinimas įsitvirtino kaip vietovardis, kitur liko jau tik kaip geografinis apibūdinimas.

  5. Antanas:

    Tamstoms leidus – šiek tiek ne į temą. Kaip, kažin, bus su Lenkijos okupuotu “Suvalkų trikampiu”, jo gyventojais – etniniais lietuviais, jų sulenkintomis pavardėmis bei vietovardžiais? Jei rusai okupuoja ir rusina – tai blogai, o jei tą patį daro mūsų “strateginiai partneriai” – tai nieko? Gal aš, senas kvailys, kažko jau nebesuprantu?

    • Žemyna:

      Žinoma, tai labai rizikinga, tačiau ar nepavyktų jiems, ne savo valia už LT sienos atsidūrusiems ir nutautinamiems, gerai pasikonsultavus su šią sritį išmanančiais, kreiptis į UNESCO fondus pagalbos – tikslu pabandyti išgelbėti lietuviškąją atlantidą – vis labiau į užmaršties pelkę gramzdinamą, nes jau kitos kultūros liūnas baigia samanų pluta aptraukti nutautintas žemes, naikinamus vietovardžius (ir vandenvardžius?). Juk ne tuščiai, ne vien dėl paukščiuko dokumentuose UNESCO pripažino, jog LK ir tautai pavojus gresia? O sykį tai pripažino, tai suvokia, jog grimztanti tauta pati viena nedaug ką pajėgia, jai reikia skubios pagalbos, iš tiesų veiksmingų priemonių!
      Gal galėtų padėti veiksmų imtis, kol dar ne vėlu? Ką nors apčiuopiamo padaryti dėl lyg ir jos globojamų tautų paveldo? Juk kalbama ne apie po tautų kraustymosi ir daugybės okupacinių karų susikūrusią mišrią kalbą ir tautą, savotišką hibridą, o apie vienos iš seniausių, gal ir už sanskritą senesnės kalbos ir kt. kultūros paveldo, artefaktų likučių gelbėjimą, rekonstrukciją, medžiagos pristatymą pasaulio mokslui!
      Kaip dar vieną padėties rimtumo įrodymų pagrįsti ir žrn. „Aušros” padėtimi – aneksuotų gyventojų tautiškumą bent kiek palaikantis žurnalas skursta ir jau vos palaiko gyvybę. Kiek dar tokių, kiek kt. tautiškumo židinių tyliai dėl skurdo užgeso?

    • Bartas:

      Antanai , Tamsta raminu. Esi senas (1953m. ar klystu), kaip ir aš, bet ne kvailys. Mes abu suprantam, kad “strateginis partneris” mus “apkrikštijo” , o už tokią paslaugą visi , be išimties, Lietuvos vadovai “kriskit ant kelių visi krikščionys”, “aš kaltas , aš kaltas….” Taigi , ką krikštytojas pareikalaus , litvinas” su kaupu atsilygins. “Poliak pan – litvin cham”.

  6. Išties:

    Lietuviškų-baltiškų hidronimų ir vietovardžių pavadinimų esančių dabartinėje Lenkijoje keitimu į lenkiškus įvykdė ir Lenkija.Bet apie tai Lietuvoje tylima.

  7. Kaip žinoma, Karaliaučius po karo buvo atiduotas administruoti SSRS, tačiau Stalinas jį iš kitų respublikų nukniaukė Rusijos federacijai. Taigi tai, kad jis atsirado Rusijos priklausomybėje yra Stalino kulto pasekmė. Jeigu kultas pasmerktas, tai ištaisytini ir jo padariniai. Tokiu atveju Karaliaučius yra priklausantis visoms Sovietų respublikoms. Tad visų buvusių Sovietų respublikų valdžios gali pareikšti, kad joms priklausančias Kraliaučiaus dalis perleidžia Lietuvai. Kur Lietuvos kartu su JAV ir Anglija diplomatinis veikimas šia kryptimi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: