Sekmadienio sakmė. Apie žmonių nuodėmes (6)

Šulinys | paluse.lt nuotr.

Šulinys | paluse.lt nuotr.

Pas vienų ūkinykų užėja senelis ubagus – o tė buva Dievus – ir praša, kad jį priimtų unt nakvynės.

Saka:
– Kodel ne, gali. Aik, – saka, – su pemeniuku unt jaujų.

Ir nuėjį atsigula. Naktį senelis pabudina pemeniukų, saka:
– Vaikeli, a man gert neatneštum?
– Kodel ne?..

Atėja unt gryčį – girdži visos kampos: „Gert, gert!..“ Jis nusigunda. Nuėja unt klėtį pakelti gaspadorių – ogi žiūri, unt gaspadorių gerklės ladus sušalįs. Nuainu pri šulnia, žiūri – unt taka maitu. Ainu vėl unt jaujų – pas duris guli gyvate. Jis jėme ir įlinda pru lungų.

Klausi senelis:
– Ar atnešė gert?

Saka:
– Ne. Nuėjo, – saka, – unt gryči – visos kampos šauki: „Gert, gert!..“ Nuėjo unt klėtį – unt gaspadorių gerklės ladus sušalįs. Nuėjo pas šulnį – maitu unt taka. Atėjo pas jaujas duris – gyvate unt taka.

Tė senelis saka:
– Gryčio dušis šauki „gert, gert!..“ del to, kad jūsų namos niekados unt nakties nelieku gryčio vandenia. Unt gaspadorių gerklės ladus – kad jie susipykį su užšalusiom širdim atsigula. Maitu unt taka pas šulnį, – saka, – del to, kad tu, vaikeli, dažnė keiki unt gyvulių. Pas jaujų gyvate – kad ir keiki „gyvate“ dažnė.

Dabar senelis atsikėla, iš jaujos išmete javus, išmėte ir pasijėmįs pakloja vidury klujima. Pasiėmįs lazdelų, aidamus aplink, saka:
– Sau grūdė, sau šiaudė, sau pelūs, – ir atsiskyre teip čystė pelus. Unt punį suėja šiaudė par duris, čystų javų krūvų palika vidury klujima – senis pranyka.

Rytų gaspadoris su šeimynu atainu kulti – žiūri, kad jo iškultu!

Pemeniukus papasakoja api visų atsitikimų praaitų naktį.

[Užrašė Jonas P. Gaubas, 19 a., Vabalninko mst., Biržų r., Lietuviškos pasakos. T. 2 / surinko J. Basanavičius.]

********

Vaikas Dievo lūpomis pasako apie „nuodėmes“, kurių dažnai net nepastebim.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Ženklas:

    Sakmės idėja nėra visai aiški ir logiška. Žmonės ir į gryčią vandens nakčiai neatsineša ir pikta širdimi atsigula, ir gyvulius keikia, o dievas vardu Dievas, vietoje to kad pabartų ar nubaustų, gerą darbą jiems padaro – javus iškulia (tai sunkus darbas). Kame tokio požiūrio esmė? Žmonės daro blogai, Dievas vis tiek jiems gerai. Kryžčionių dievas tai žiauriai ir baisiai baudžia.

  2. Algis Dievų siūstas:

    Ir ši sakmė senesnė nei krikščionių dievas baudėjas…

  3. O dabar mūsų nuodėmė:

    O dabar mūsų nuodėmė, nusikaltimas prieš žmoniją – savo tapatybės ir kalbos išvarymas iš namų svetimų naudai.

    DABAR: LRT radijas KLASIKA
    Gyvoji istorija. Apie prarastą kalbą.
    Prūsų kultūra buvo sena, susiformavusi, išskirtinė, o prarasta žaibiškai. Užplūdus kitai kultūrai.

  4. Senasis Dievas – senelis tais savi padarymais (stebuklais) priminė ūkininkams, kad reikia pagal senus baltų papročius palikti nakčiai gryčioje vandens, kad vėlės galėtų atsigerti, o einant nešinam lazdele ir iš javų atskiriant grūdus sau, šiaudus sau, pelus sau priminė senąją lazdos kaip dieviškos galios simbolio prasmę ir pagaliau piemenuko patarnavimu, dalyvavimu šiame įvykyje priminė ūkininkams apie piemenukų sakralumą pagal buvusią senąją pasaulėžiūrą, tad jie lyg pastumdėliai pagal besirandančią pažiūrą neišvarytini nakčiai į jaują miegoti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: