Sekmadienio sakmė. Apie žmonių nuodėmes

Pas vienų ūkinykų užėja senelis ubagus – o tė buva Dievus – ir praša, kad jį priimtų unt nakvynės.

Saka:
– Kodel ne, gali. Aik, – saka, – su pemeniuku unt jaujų.

Ir nuėjį atsigula. Naktį senelis pabudina pemeniukų, saka:
– Vaikeli, a man gert neatneštum?
– Kodel ne?..

Atėja unt gryčį – girdži visos kampos: „Gert, gert!..“ Jis nusigunda. Nuėja unt klėtį pakelti gaspadorių – ogi žiūri, unt gaspadorių gerklės ladus sušalįs. Nuainu pri šulnia, žiūri – unt taka maitu. Ainu vėl unt jaujų – pas duris guli gyvate. Jis jėme ir įlinda pru lungų.

Klausi senelis:
– Ar atnešė gert?

Saka:
– Ne. Nuėjo, – saka, – unt gryči – visos kampos šauki: „Gert, gert!..“ Nuėjo unt klėtį – unt gaspadorių gerklės ladus sušalįs. Nuėjo pas šulnį – maitu unt taka. Atėjo pas jaujas duris – gyvate unt taka.

Tė senelis saka:
– Gryčio dušis šauki „gert, gert!..“ del to, kad jūsų namos niekados unt nakties nelieku gryčio vandenia. Unt gaspadorių gerklės ladus – kad jie susipykį su užšalusiom širdim atsigula. Maitu unt taka pas šulnį, – saka, – del to, kad tu, vaikeli, dažnė keiki unt gyvulių. Pas jaujų gyvate – kad ir keiki „gyvate“ dažnė.

Dabar senelis atsikėla, iš jaujos išmete javus, išmėte ir pasijėmįs pakloja vidury klujima. Pasiėmįs lazdelų, aidamus aplink, saka:
– Sau grūdė, sau šiaudė, sau pelūs, – ir atsiskyre teip čystė pelus. Unt punį suėja šiaudė par duris, čystų javų krūvų palika vidury klujima – senis pranyka.

Rytų gaspadoris su šeimynu atainu kulti – žiūri, kad jo iškultu!

Pemeniukus papasakoja api visų atsitikimų praaitų naktį.

[Užrašė Jonas P. Gaubas, 19 a., Vabalninko mst., Biržų r., Lietuviškos pasakos. T. 2 / surinko J. Basanavičius.]

********

Vaikas Dievo lūpomis pasako apie „nuodėmes“, kurių dažnai net nepastebim.