B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“: Papūgos kakadu (0)

B. Rastenytė. Asmeninė nuotr.

B. Rastenytė. Asmeninė nuotr.

Papūgos kakadu

Šią vasarą Laska norėjo nusipirkti papūgų, – kakadu. Stovėjo „Kikoje“ ir žiūrėjo, – jos buvo trys, su kuodais ant galvų, skirtingų spalvų – žalia, mėlyna ir geltona. Laska norėjo parsinešti jas į namus ir laikyti narve savo kambary. Jų čiulbėjimas sukurtų amžinos vasaros įvaizdį – jūrą ir saulę, rojaus sodą. Kai jos nusibostų,  ji jas uždengtų. Joms nebūtų liūdna ir nuobodu, nes jos būtų kelios. Grįžus namo prie durų, ji išgirdo pauštelių čiulbėjimą. Mano kakadu. Tai tos kakadu, kurias uždengi uždangalu, kad jos sėdėtų tamsoje ir iš ryto nežadintų, joms pakabintas veidrodėlis. Tai devyniolikto amžiaus namų prieblanda, su skraidančiais amūriukais, devyniolikto amžiaus raitytais mažais balkonais, rožėm ir mergina balta oda bei raudona suknele. Laska žiūrėjo į savo šešėlį ir jis jai buvo gražus, kartu su ja viską darė ir ji norėjo turėti jo reljefą. Žiūrėjo į kaktos, akių, skruostikaulių, ovalo iškirpimą, blakstienas.

Tas jausmas Laskai labai patiko, tai jausmas, kad esi graži, geidžiama ir patraukli, rafinuota, kupina paslapčių ir įdomi. Tai slapta, tai kažkas slapta, ką jauti ir mėgaujiesi, ką visada bandai prisiminti ir grįžti, lyg ištraukdama savo gyvenimo kino juostą, kad paguostų – gyvenimas. Tai tas jausmas, kai jos su Paulina buvo perleistos elektra, jos dar ėjo į mokyklą ir išlipusios „Čiurlionio stotelėje“, ko gero tai ta pati „Baltų stulpų“ stotelė, paklausė viena kitos: „Tu jautei“? „Tave visą suparalyžiavo“? „Ir negalėjai pajudėti iš vietos?“ Ir laimingos ėjo Savanorių prospektu, nes liko gyvos, šalia buvo gėlių turgelis ir šv. Hiacinto skulptūra, lietuviškai vadinama šv. Jackaus, toliau buvo Vingio kino teatras, kur jos retkarčiais pabėgusios iš pamokų  žiūrėdavo filmus apie devynioliktą amžių, ir Vingio parkas, kur jos eidavo pasivaikščioti – ir tai buvo gyvenimas. Ji prisiminė, kaip pasakojo sapną, kaip ji atsidūrė kažkokiame sename amžiuje ir bėgo minia, įniršusi minia ją vijosi ir ji… pabėgo, ji nuo jų nuskrido, palikdama nusivylusius ir nepatenkintus ir tai yra gyvenimas. Taip, tai tos karuselės, atrakcionų parkai, Žvėryno rajonas, kupinas paslapties bei jaunystės, tai tos Gibsono merginos ir paslėptas erotizmas. „Aš pasakysiu jums, ką aš vadinu „Gibsono mergina“, aš jas matau gatvėse, teatruose, bažnyčiose. Aš matau jas visur ir darančias viską: tinginiaujančias Penktame aveniu ir dirbančias parduotuvėse“. Fragile tipas – kaukazietiškas moteriškas grožis kaip „fragile lady“, ir kitas tipas –  „voluptuos moteris“. „Fragile lady“ – lieknos menkos linijos, respektabilumo jausmas. Gibsono mergina yra tarpinis variantas, Laska priklausė fragile tipui.

„Kas yra gyvenimas“ ?– paklausė jis. „Veneros prieblandos, paslaptis, slapti kambariai…“ „Meilės laiškai, taip, tie Šanel rankinukai su kišenėmis meilės laiškams, prisilietimai, aistros, juokas. Tu gauni meilės laiškų?“ „Manau, kad taip“, – atsakė jis. Ir tai jau nebe tavo, nebe mano, o mūsų erdvė. Tame rokoko laikotarpio paveiksle (Jean-Honoré Frogonard. The Love Letter (early 1770‘s) moteris, kuri sėdi su išieškota suknele, gudriai šypsosi ant kėdės baltas šunkiukas, vienoje rankoje rausvų rožyčių puokštė, kitoje – meilės laiškelis. Ji šypsosi. Laska susimąstė, ar ji siunčia laišką, ar gauna, bet rožytės signalizavo, kad gauna. Laska norėtų savo garderobe kažko rokoko stiliaus.  Staiga Laska susimąstė, ar jis papasakojo Milai tai, ką ji jam kalbėdavo. Apie filmą, kurį matė su Paulina, pabėgusios iš pamokų, „Vingio“ kino teatre? Apie tą filmą, kurio pavadinimo ji nebeatminė, apie devyniolikto amžiaus merginas ir kaip draugės iš pavydo susidorojo su mergina, kuri traukė vyrus, nes buvo nekalta. Jos tiesiog atėmė jai nekaltybę. Ar jis nepasakojo to Milai? Negi Mila centrimetras po centrimetro išsimatavo Laskos veidą ir pamatė, kad jis atitinka visus idealaus grožio reikalavimus, tai tos proporcijos, pagal kurias lipdo skulptūras, tapo paveikslus. Ar gali būti ji viena tarp veidrodžių ir jo tinklainės? Bet, kita vertus, ar reikšminga buvo Laska jam, jeigu jis apie ją taip viską pasakojo kažkokiai  narcizei Milai, kuri pavydėjo kitai būti gražiai? Ar Mila susiprato, kas jį joje traukė?

„Kas yra gyvenimas?“ „Meilės laiškai“.

Vištelidės pardavėja ir skrybėlaitė

Vištelidės pardavėja irgi paaugliškai svajojo apie dovanas. Savo bendradarbei pasakojo apie kvepalus, kuriuos kažkokia Rita nupirko tai gal savo Tomukui, gal savo Vytukui, nežinau, atsakė ji. Aš būčiau laiminga, jeigu man tokius kas nors padovanotų, staiga tarė ji. Laska pagalvojo, kad ji irgi būtų laiminga gavus dovanų gerus kvepalus. Tiek Laskos krištolinėje kaukolėje, tiek pardavėjos balse jautėsi svajonė. Kalėdų svajonė – taip, mes esame reikalingi. Dovana. Sociumas. Malonumas pirkti dovanas, malonumas gauti dovanų. Ir tiek Laskos imidžas, tiek vištelidės pardavėjos aromatas sukels vaizduotės galią, ir kas žino, ką ji galvos pajutusi jų dvelktelėjimą, gal kad vyras, kurio ji trokšta, pasilenks ir ją pabučiuos į kaklą, kurį apnuogina geišos, o gal ji paskęs tarp gėlių ar vaikščios pajūryje plevėsuojant pamario suknelei, o gal ji atsidurs Londono gatvėse ar Paryžiaus butikuose, o gal užsisvajos ties kuriuo nors Luvro paveikslu ir į Vilnių daugiau nebegrįš. O ką jaustų jos vyras, kai kvepalų molekulės pasiektų jo smegenis ir lyg narkotikai suardytų jo stabilią monadą? Kokie vaizdiniai kiltų jam? Laska ištiesė savo riešą – pakvėpink mane, vilkėjo juodus gipiūrus. Kitą rytą, įsisukus į rankšluostį prieš veidrodį, kvepalų molekulės pasiekė jos smegenis. Laska tarė – vyro kvapas. Ir priglaudė riešą prie nosies, paskendusi tarp satininės patalynės. Taip, tai jos vyro kvapas, likęs ant jos riešo aksominės odos, ir jai malonu buvo jausti jį. Jos mylimo vyro kvapas liko ant jos. Seratininas – laimės hormonas. Išsinėrė iš balto frotinio rankšluosčio ir įlindo į žydrą kombinezoną. Norėjo jaustis infantilia, paaugliška, tokia buvo jos psichologinė būsena. Šiandien jokių formų! „Ką jauti?“ – paklausė ji Cezarijaus. Cezarijus atsegė užtrauktuką ir išėmęs priglaudė ją lyg rafinuotą brangenybę. Laska galvojo, kad Londone ji pirktų skrybėlaitę, o pardavėją įsivaizdavo perkančią baltą skrybėlaitę, puoštą gėlėmis, gal bijūnais. Kartą Laska butike matavosi skrybėlaitę, jos gyvenimui ji buvo nepritaikoma, mažytė, juoda, tokia aristokratiška, tik ant pakaušio, su plunksnomis, ji žiūrėjo į save veidrodyje ir negalėjo atitraukti akių, kokia ji buvo graži. Dabar gailėjosi, kad, paskendusi buitinėje realybėje, ji jos nenusipirko – kad ir nuotraukai.

Mėtų vakaras

Lelijos taškeliai ant odos. Oda kaip lelijos žiedas. Balta ir pabarstyta mažais žiedadulkių taškeliais. Ji buvo balta kaip elfas. Elfų generalinė direktorė. Šiandien mėtų vakaras. Mėtų vakaras, ji žinojo ši jausmą širdyje. Kai arbata kvepia tikrais mėtų lapeliais. Ir susirangė kaip užkerėta gyvatėlė jo lovoje.

Europos rytas

Šiandien Laska pabudo anksti ir pagaliau pajautė pavasario rytą – dar nebuvo dvyliktos. Švietė saulė. Ji gulėjo savo patalynėje su rožėmis lyg dvasinėse duknose. Atminty iškilo Velykų nuotrauka, alyvų didelė puokštė, pamerkta į vazą, ir šalia lėkštėje šviesiai alyviniais atspalviais dažyti kiaušiniai. Tai nebuvo romantiška mėlynoji ryto valanda tarp nakties ir ryto, kai jos su Liza kėlėsi penktą valandą jos stebėti iš daugiabučio balkono. Tai buvo Europos rytas. Ar ji neturėtų kažką blogo įtarti? Kaip tada, kai matė linksmučius Vilniaus debesis ir pirko tikro gipiūro šviesiai kreminę suknelę bei rankinuką su medūza. Europa.

Kinų legenda apie tai, kaip iškyla žirgas iš vandens ir parodo rašmenis, staiga atsivėrė Laskai. Žiūrėdama į stiklinės dugną, ji pamatė susidariusias raides – TOT. Legenda pasakojo, kad vanduo parodė rašmenis žmonijai.

Maldų naktis

Šiandien buvo maldų naktis. Ji leidosi į šaltas šventyklas ir meldė lietaus. Erdvė buvo uždara. Tas pats karštis – šviesi diena ir blogesnė diena. Kaupėsi debesys. Nukrito keli lašai. Kai Laska pasiėmė Lesą nuo pievutės eiti namo, nusprendusi, kad bus lietaus, staiga išlindo saulė ir plykstelėjo į akis. Tai buvo dievas Ra. Tai buvo saulė. Lietaus nebus. Laska leidosi į šventyklas. Melsti lietaus. Išsiplovė plaukus, ištrynė kūną aliejais, užsisegė auksinę apyrankę. Apsirengė šilkinę žydrą suknelę. Tai dievas Ra blukino plaukus, priversdamas svajoti apie naktį, požemius ir lietų. Tai brangūs kūnai. Brangios sielos.

Laska kalbėjo sanskrito kalba, kaip Lizai kartą sakė draugas iš Šveicarijos, kadangi jis mokėsi sanskrito. Jos visos kalbėjo sanskrito kalba. Laska turėjo visus reikiamus skiemenis lietuvių kalboje. Saulės ir lietaus dievų. Lauke nuskambėjo plebėjiškas merginų juokas, bet be entuziazmo, pranykstantis samsarų ir nirvanų rate. Gera. Naktis. Vėjas. Lyja.

Vasara. Laska prisiminė, kaip skaitydavo Paulinai knygas, kai jos dar buvo paauglės. Stendalį, kažkokias žymias apysakas, apie lapą už lango, sergančią draugę, kuri pagijo.

Siela kaip drugelis. Ir Psychė su drugelio sparnais. Gausybė marių drugelių gąsdino. Kokie gražūs, kokie baisūs. Kas čia – drugelis man nutūpė ant galvos? Kaip vaikystėje, švelnus.

Tai sparnas – tai demonai ir genijai. Tai angelai cherubinai. Tai dvasios. Tai dievas Kronas ir pergalės deivė. Tai fortūna. Tai Jonas Krikštytojas ir Tomas Akvinietis. Tai mažyčiai pikti šikšnosparniai. Tai romantikos deivės elfės su laumžirgių ir drugelių sparnais. Jie gali nunešti, kur gyvena žmonių giminė. Tai plunksnų aukštesnė būtis. Tai sparnų simbolika. Tai dangaus artumas. Tai lengvumas. Pasimatavau sparnus. Prisiliečiu. Prigijo.

Sunkus lietus. Lietaus etiudas

Lietus, lietus, liūdnas lietus.

Lietus, lietus, liūdnas lietus. Laska jautė klasikinės muzikos atmosferą. Lietaus lašeliai ore. Automobiliai važiuoja namo. Vieni iš jų važiuoja greitai, kiti lėčiau. Greitai, greičiau, greičiausiai. Lietus, lietus, liūdnas lietus. Lietaus lašeliai ore. Kur jie važiuoja? Namo? Pas mylimuosius? Žmoną? Pas šuniuką vardu Rudis, kurio veislė terjeras? Jie atidarys duris? Lietus, lietus, liūdnas lietus. Iš filmo „Genijus“ Laska įsidėmėjo žodžius apie Tomą Vulfą – „jis niekada nebūna vienas, rašytojai niekada nebūna vieni“. Lietus, lietus, liūdnas lietus.

Salamandros paslaptis

Kūnas. Kūnas, kurį mums davė Dievas, kad nešiotų sielą. Koks nuostabus jausmas jausti būtį. Kūną. Moters kūną, savo kūną. Tai – trisdešimt. Tai dieviška.

Juk salamandros paslaptis ne veltui. Jos neturėjo suvokti kaip moters. Todėl šalia jos stovėjo ji. Ir ji jiems buvo ne moteris. Ji bučiuodavo juos mintimis. Ji negalėjo jiems būti prieinama, kad jie joje pajustų moterį. Todėl šalia jos apeigų metu stovėjo ji. Ir paversdavo ją salamandra.

Kūnas. Mano kūnas. Santuoka. Meilė. Juk ne veltui stebuklinga energija jai atgamino įsčias. Ir tai stebuklas prieš neteisybę. Ji laiminga dėl to.

Švytinti ir laiminga. Venera +Amūriukas

Laska nenusipirko amūriuko. Ji buvo Spartoje, ne Kleopatros Cezario viloje, nors, tiesą pasakius,  kažkodėl pasijuto saugi kaip Kleopatra Cezario viloje. Ji užsigeidė nusipirkti amūriuką. Tokių Vilniuje ji nematė, jis gulėjo pasirėmęs ranka galvą, visas putlus ir mielas. Tas amūriukas ją persekiojo ir Vilniuje, kaip Venerą, tik atvirkščiai, ne Venera jį šokdino, o jis ją. Išsitiesęs, atsipalaidavęs, ranka pasirėmęs galvą amuriukas, kuris dvelkė kita dvasia. Teko pirkti amūriuką Vilniuje. Laska išsitiesė ant lovos, švietė saulė ir ji girdėjo bažnyčių varpus, jie buvo visai kitokie negu Vilniuje. Toje protestantiškoje dvasioje Laskai buvo gera.

Laska prisiminė kitą amūriuko istoriją, kaip draugė prie Kalėdas ieškojo dovanos vyrui. Ji labai mėgo vaikštinėtis po parduotuvėles ir pirkti įvairias smulkmenas, turbūt kaip ir visos moterys. Antikvariate ji rado amūriuko sidabrinę skulptūrėlę ir nusprendė ją padovanoti vyrui per Kalėdas. Ji džiaugėsi suradus tokį gražų daiktą. O paskui Laskai pasakojo, kad, kai važiavo ilgą kelią pas tėvus mašinoje, ji vyrui padovanojo amūriuką, bet vyras elgėsi labai piktai, ją įžeidė ir ji visą kelią mašinoje praverkė, taip amūriukas supykdė.

Poečių provincija

Paskutiniu metu Laska jautėsi kaip Detroite. Vyravo kažkokia Detroito poečių provincija, provincija, kurios Laska bijojo. Kadangi visi masiškai palikinėjo Lietuvą, Vilnius tapo panašus į miestelį, į tokį apsnūdusį miestelį, kuriame dedasi nežinia kokie dalykai. Laska bijojo tos provincijos, buvo daug poečių ir daug rašytojų ir visi plėšė vietą po saule. Kur dingo energetika? Visi skundėsi, kad negali ilgai išbūti mieste, kad ten tvyro dvasinis smogas. Antikvariatinėje parduotuvėje jos su mama pamatė seną juodą,  gal devyniolikto amžiaus vaikišką vežimėlį lėlėms. Aš kažkodėl bijočiau jį pirkti, tarė jai mama. Laska mąstė, kad tokį ji patalpintų Vilniaus gatvės bute, kurį nusižiūrėjo ir kartais jame gyvena, kur perka daiktus ir jį apstato, paskutinis pirkinys buvo jūrų kiaulytė iš interneto, o dabar ji nupirko mintyse tą senovinį vežimėlį, kurį buvo įdomu stebėti, su lėlėmis, būtent į tą butą. Dar ji norėjo nusipirkti senovinį telefoną, ir būtų gerai jį prijungti. Taip pat akis patraukė senovinė mašinėlė. Apskritai antikvariatas yra labai įdomus dalykas. Artėjo Kalėdos, Naujieji metai, ji išsirinko princą, kuris buvo pavadintas Arlekinu, ir kadangi Lesa kėsinosi jį sudraskyti, tai teko jį pasodinti ant spintos, ant knygų. Tai buvo jos mažasis princas, kuris šypsojosi, bet jo šypsenos nesimatė, nes lūpas dengė apykaklė. Grojantis princas, su kuriuo ji žaidė. O mėlynąjį drakoną iš Akropolio, kuris buvo meno dirbinys, dovanotų Cezarijui. Jis turėtų stovėti kažkokiame baltame kambaryje ant balto stalo. Laskai įstrigo į atmintį ir ji vėl prisiminė Vetos iš antikvariato besibučiuojančią porelę, skulptūrėlę, paliestą amūro strėlės, metalinę ar sidabrinę. Amūro porelė liko neįvertina. Laska mėgo pirkti butus. Juos apstatinėti, pirkti filadendrus ir apelsinmedžius, hortenzijas ir dracenas, puokštes rožių, gvazdikų, gerberų, hiacintų, frezijų ir lelijų, baltųjų ir juodųjų kalijų – juodosios gėlės, juodosios tulpės ir babies rose rožės. Serialas tęsėsi, atsirasdavo naujų veikėjų, buvo rašomas romanas, įgijamos naujos pareigos, bet, kaip Gytė sakė, o kur gyvenimas? Kaip sudėti į svarstykles viską po lygiai? Kaip išplėšti gyvenimą iš kūrybos, realizuoti savo materiją? Tai ne serialas, tai trileris. Ir Laska grąžino visus daiktus atgal į vietą.

Medžiaginės gėlės

Prie suvenyrų parduotuvės Laska įsižiūrėjo į medžiagines gėles. Rožės – pink. Baltoje kartoninėje dėžėje „Just for you“, kita dėžutė – baltos rožės, chrizantemos, – irgi puokštė. Ant kokio raityto Liudviko stiliaus staliuko – visai gražus interjero akcentas. Ant balto? „Medžiaginės gėlės?“ – paklausė mama. „Tame name, senamiestyje, Raugyklos gatvėje, kur gyvenom, kai tave, kūdikį, atsivežėm į tuos namus, šeimininkė buvo užsienyje ir parsivežė tokių dirbtinių gražesnių gėlių, nes tada, Tarybų Lietuvoje, jų nebūdavo gražių ir ji laikė jas svetainėje ant stalo, vazoje, man tada atrodė taip neskoninga, o dabar viskas kitaip atrodo“. Tas namas buvo su kardu. Šalia stovėjo kiaušinio skulptūra.
Įdomios tos kompiuterinės šifruotės. Jos inicialų parašas buvo paverstas į ženklą anko – egiptietiškas kryžius. Laska lietė savo nušviesintus plaukus delnu. Braukė plonais pirštais. Tiksintis laikrodžio mechanizmas sukosi sraigtais.

Rožių paltelis

Kovas, sniegas netirpsta. Kovo sniegas. Mes esam garbanės blondinės avytės ir Laska vilki arbatinių rožių paltelį, vilnonį, tikros vilnos, kaip tikra, tikrų tikriausia gražuolė avytė. Laska atplėšė gumulėlį nuo šio rožių paltelio ir sudegino. Smirda, taip, jie nemeluoja, tai vilna. Rose rose baby rose. And baby blue. „You are just baby, understand?“

Nuogas kovas. Saldi būtis

Kvepalai „Baltosios naktys“, rožinė pakuotė, saldūs ir švelnūs, primenantys paauglystę. Vanilė? Kokia šių saldžių kvepalų sudėtis? Kokia šios saldžios būties sudėtis? Saldi cheminė formulė? Saldi būtis. Baltos naktys. Nuogas kovas. Ledinukų rytas. Tujos. Žydras žydras pavasario dangus. Su ta ochros spalvos palaidinuke Laska atrodė japoniškai. Kinės gudrios – kaip jos pagyvina šią spalvą mėlynomis gėlėmis! Tos baltos naktys, būties saldumas, rafinuotas grožis, kai jie Laską nusprendė nužudyti, daug daug kartų. Gle, gle, gleee – verkė grįžtantys namo paukščiai. Tai gulbės? Kodėl jiems Laską prireikė nužudyti? Kur slypi paslaptis? Kai sugeri lyg kažkieno supiltus nuodus ir lieki gyva. Žiedai po mirties. Balta oda ir juodos akys. Jie krūpteli ją pamatę.

Juodas veidrodėlis

Klimto bučinys ir veidrodėlis „Killys“ (like killers). Laska visada būrė feng shui. Pirko veidrodėlį, specialiai su Klimto paveikslo bučiniu, kad burtų meilę, jis kažkur dingo, gal atsiras kažkur blusturgyje. Vietoj Klimto paveikslo bučinio – veidrodėlis „Killys“. Juodas veidrodėlis.

Stingsta širdys

Jis rijo jos sparnus. Dink, tarė Laska. Akimirką šiame pigiame rajone pasijautė lyg namie, nors buvo kaip Hado karalystėje. Stingsta širdys.

Epilogas

Rašytoja Laska atsispausdino spausdintuvu savo romaną ir eilėraščių rinkinį. Susidėjo gražiai ant lentynos. Spausdinosi per Naujuosius Metus. Visi šventė. Įlindusi į baltą platų moherinį megztinį su didele V iškirpte nugaroje ir raišteliu, Laska pirštas po piršto lietė kiekvieną popieriaus lapą, jos dievo rašmenys pirštuose prisiliesdavo prie kiekvieno lapo, palikdamos savo piršto antspaudų ženklus – tai aš, Laska. Kaip jos tinklainės viską fiksavo. Kaip apdorojo smegenys visą informaciją, kaip krūpčiojo kūnas, kaip švietė saulė – ji buvo baltaodė gražuolė, kuri šypsojosi, kaip lūpos norėjo ją bučiuoti, kaip į ją kėsinosi. Atsispausdinusi paskutinį lapą, ji lyg Holivudo žvaigždė uždėjo savo delną ant pirmojo romano lapo. Visi dievo rašmenys – jos delnas. Tu gali pažiūrėti, ji paliko savo autografą. Tiesiog nuimti tuos antspaudus nuo popieriaus, išsiaiškinti, kelinti tai buvo metai, ir kelinti tai buvo Naujieji, kai savo romaną atsispausdinėjo Laska. Popierius, jo senumas. Laska mąstė, kad niekas nežino Kleopatros kapo. Niekas nesibrauna į jos sarkofagą, netyrinėja skeleto, niekas nežino, kas jai padeda tamsiąją chtono naktį, nežino, kas ją guodžia jos pomirtiniame gyvenime, nežino, kaip ji iš tiesų atrodė. Filmas apie ją prasideda – dydi imperatorienė ir šokėja, graikų aristokratė, puikaus intelekto ir išsilavinimo moteris, niekas nežino, kur jos siela dabar. Ir gali kaip chiromantas viską iššifruoti, visus kelius ir visus žvaigždynus, visus pasikėsinimus į ją, Laską, ir Veneros salas. Pagal jos delną viską sužinoti, visą jos gyvenimą, pagal delną ir antspaudus, kuriuos ji įspaudė popieriuje, lyg Holivudo žvaigždė, lyg ta ranka iš simbolių žodyno. Pagal gyvenimo liniją ji turėjo gyventi šimtą metų, gal net daugiau. Ji visada jautėsi kaip kūdikis, dėl to, kad ji vėlai „augo“, dėl to, kad jai buvo skirta tiek daug laiko. Išmoko visas pamokas, užbaiginėjo visus karminius darbus ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji, Laska, turėjo tai patirti? Kodėl ji, Laska, visada buvo pasirenkama kaip auka? Ji puikiai išsivadavo iš ligų ir pradėjo eiti į pirmą klasę. Jos nuostabūs kaštoniniai ilgi plaukai. Ji pradėjo dainuoti. Groti pianinu. Ideali klausa, nuostabus balsas. Ne, ją būtinai turėjo rinktis konclageriui, kažkokiai klaikiai erdvei, nuo kurios Laskos siela sustingdavo nuo siaubo. Kažkodėl ant jos kūno, nuo kurio visi negalėjo atitraukti akių, kiti nusprendė daryti tyrimus. Kažkodėl tai, kad jos smegenys unikalios, niekam nerūpėjo. Kažkodėl jai buvo galima „kabinti makaronus“, nieko su ja nekalbant, buvo galima šmeižti, ignoruoti ir t. t. – žudyti, o ne leisti dainuoti, kurti, juoktis, mylėti, keliauti. Kodėl? Kaip turėjo tai išsiaiškinti Laska?  „Jūsų dukra atrodo kaip angelas“. O kaip angelui atsiginti išsigimėlių? Kai siela sušąla iš siaubo? Kodėl būtent ji, Laska? Kodėl jis lietė pirštais savo lūpas, lyg norėdamas ją pabučiuoti ir nebučiavo? Bučiavo kitą? Ji matė, kokia ji buvo jam graži. Kodėl jis nelietė jos smulkaus kūno, paslėpęs ją šurmuliuojančiame didmiestyje, kai laimi gėris? Šituose miestuose, kai ji yra, šitose Veneros vakaro saulės paslaptyse, kai ji yra, o jų – nėra, kai ji viską turi iš Dievo, yra graži ir nuostabi – „perfect“, presiously ir į ją nesikėsina – jos smulkų kūną. Laskos kūnas nuostabus, Laska elegantiška, Laska aristokratiška, Laska talentinga ir Laska niekam nereikalinga.

Grįžusi namo iš pasivaikščiojimo su Lesa, Laska nerado savo romano. Dingo. Dingo tiesiog iš jos kambario. Ji net nesitikėjo to. Gal būtent dėl to, kad ji net nesitikėjo, jai viskas įvykdavo taip? Kad ji neįtardavo piktų kėslų, o gynėjų neturėdavo. Tavo reprezentatyvi išvaizda, tavo balta oda, tavo inteligencija, tavo nuostabi figūrėlė, tavo nuostabus balsas, tavo nuostabūs plaukai, tavo nuostabios rankos, tavo vaikiškas žandikaulis, tavo elitinė kūryba, o iš tiesų Laską dar ir paliko miegoti šaltyje. Numušė šildymą, atėmė pinigus, nesutvarkė langų.

Laska suprato, kad romanas pavogtas. Šį kartą užsimovė plonytės odos pirštines, nes bijojo susipjaustyti pirštus. Iš paskutiniųjų spausdinosi romaną, lapą po lapo, ir popierius užstrigo. Laska nuėjo į „Baituką“ ir, sumokėjusi septynis eurus, šį savo romaną „Afroditės kuodukas“, kuoduką, kurį iš jos atėmė, atsispausdino. Rinkosi kaip geiša aplankėlį, bambukinį su atlasiniu kaspinėliu. Įsidėjo į rankinę. Visi į ją žiūrėjo, lyg tekstas būtų gyvas. Laska paslėpė šį aplankėlį namuose. Ar jis ateitų pas ją šią naktį, jei ji paliktų šį aplankėlį jo namuose? – Dovana. Ar jis atpažintų kūną, kuris tai rašė?

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: