V. Vasiliauskas. KGB klasika

Šiomis dienomis gavau savo gero bičiulio, daktaro Rimto Marcinkevičiaus iš Amerikos žinutę: „Kodėl tyli dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos?“ Diskutuoti su Remigijumi Šimašiumi ar dėl R. Šimašiaus – atsiprašau. Ir jau vėloka, kai mojuojama kūju. Tai tas pats, kaip diskutuoti su paryčiais į tavo namus įsiveržusia slaptąja politine policija – galbūt taip buvo  gestapo ir enkavėdistų užkluptas ir išsivežtas Generolas Vėtra (J.Noreika)? Nūnai paryčiais visiems ramiai miegant ir ničniekam nesitikint, buvo nulupta ir išsivežta jo atminimo lenta.

Bet neverta diskutuoti ir su istorijos profesoriais, docentais,  daktarais, kurie K. Škirpą ir J. Noreiką vadina „fašistais“ , kartoja tokius nutrintus  KGB klastočių rinkinius, kaip „Dokumentai kaltina“, kuriuose visi kovotojai už Lietuvos laisvę, pasipriešinę sovietų okupacijai, vadinami fašistais ar bent fašistų pakalikais ir,  be abejo, susitepusiais žydų krauju arba  aršiais antisemitais, įkvėpusiais šoa. Tai KGB klasika.

Antai neseniai mus palikęs šviesaus atminimo JAV lietuvių istorikas  daktaras Augustinas Idzelis, demaskavęs ne vieną KGB  falsifikaciją, atkreipė dėmesį į  garsų,  dažnai cituojamą  Žemaitijoje platintą Lietuvių Aktyvistų fronto (LAF) 1941 m. kovo 19 d.: atsišaukimą  „Į pavergtus brolius ir seseris lietuvius“ , kuriame sakoma, kad  visi komunistų kolaborantai išpirks savo kaltę, jeigu nužudys bent vieną žydą. Šį pasibaisėtiną  pažadą  pasirašo  Berlyno LAF  informacinis skyrius.

Idzelis įrodė, kad šį „dokumentą“ ne Berlyne, bet Lietuvoje pagamino tuomet dar jaunas gabus NKVD kontržvalgybos  karininkas  Aleksandras Slavinas, sutriuškinęs LAF Žemaitijos skyrių, vėliau  lietuvių  rezistentų  medžioklę pavertęs savo amatu ir pašaukimu, o, išėjęs į atsargą,  iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę,  pasitelkęs  Lietuvos žydų tragediją. Kaip parodė ši dėl K. Škirpos ir J. Noreikos„diskusija“, A. Slavinas  paliko daug nepriklausomoje Lietuvoje pasekėjų net akademiniuose  sluoksniuose: profesorių, docentų ir daktarų. Nors pats A. Slavinas neturėjo akademinio laipsnio – tik KGB.

Tokie pat laipsniuoti A. Slavino kolegos iš gestapo ne mažiau pasidarbavo istorijos mokslo labui. LAF priskiriamos šlykščios antisemitinės karikatūros su pagrindiniu veikėju „ žydu- komunistu“  buvo platinamos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Tik latvių kalba. Latvijoje LAF nebuvo. Tačiau buvo gestapas.

Kiek Lietuvos istorijos daktarų, docentų, profesorių pluša Vokietijos archyvuose, ieškodami pirminių šaltinių, bandydami faktus atskirti nuo melo? O gal mes tikimės, kad vokiečiai patys papasakos visą teisybę, kaip jiems sekėsi  šaudyti  Lietuvos žydus?

Jau 1939 m.sausio 24 d. Reicho maršalas  Hermanas Goeringas pasirašo įsakymą pasiruošti žydų problemos sprendimui vokiečių  įtakos srityse Europoje. Vokietijos policijos ir SD šefas, SS gruppenfueris Reinhardas Heydrichas nedelsdamas, 1939 d.rugsėjo  21 d. sudarė specialų dalinį iš maždaug  trijų tūkstančių  rinktinių SS galvažudžių, suskirstytų į keturias Einsatzgruppen, kurios turėjo žygiuoti kartu su Wehrmachtu pirmose fronto linijose ir naikinti žydus ir komunistus.

1941 m. birželio  20 d., likus vos dviem dienom iki karo, į  Gumbinę atvyko  Einzatzgruppe A., kuri jau pirmąją karo dieną ėmėsi darbo, skersdama Palangos, Kretingos, Tauragės ir kitų miestelių žydus.

Ką mes žinome apie  holokausto, kuris prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje,  nacių paruošiamuosius  namų darbus, kurie buvo atlikti su vokišku pedantizmu? Tarkim, apie  Josepho Goebbelso žinybos indėlį?  

Tie, kurie kaltina Joną Noreiką dėl vokiečių įsakymų perdavimo  geto klausimu (lietuvių administracija galėjo atlikti tik pašto funkcijas, nes žydai ir jų turtas iš  pirmos dienos pateko į vokiečių jurisdikciją), turėtų žinoti, kad getai žydams  buvo vienintelis laikinas išsigelbėjimas nuo SS „mobiliųjų žudymo operacijų“ – kilnojamų skerdynių, jau pirmaisiais karo mėnesiais  į  žvyrduobes pasiuntusias praktiškai visas gausias Lietuvos provincijos žydų bendruomenes.  Žinoma, getai buvo tik žudynių atidėjimas. Beje, daugiausia išsigelbėjusių – kaip tik iš Šiaulių geto, nors čia J. Noreika niekuo dėtas – tuo metu jis pats jau  buvo Štuhofo koncentracijos stovykloje.

Tik visiškas  Lietuvos politinės istorijos neišmanėlis gali kaltinti K. Škirpą antisemitizmu, fašizmu ar bent provokiška orientacija. Demokratiškų pažiūrų žmogus, stovėjęs prie nepriklausomybės ištakų, artimas valstiečių liaudininkų ideologijai, savo politiniu idealu laikęs Mykolą Sleževičių, kurio daugiausia pastangomis jau pirmoje Augustino Voldemaro Laikinoje Vyriausybėje, o po to dar septyniose Lietuvos Vyriausybėse (iki  1924 m.) buvo Žydų ir Gudų reikalų ministrai.

Tai buvo negirdėtas neregėtas dalykas Europoje – nacionalinės mažumos padarytos paskira institucija, specialiai skirta ginti jų teisėms. Lietuviai – ir K.Škirpa taip pat, nors ir aname pasaulyje! – tokiu valstybės teisės modernumu  gali didžiuotis. Tik  po II Pasaulinio karo ir holokausto žmogaus ir mažumų teisės iškopė į demokratinių valstybių ir tarptautinių organizacijų darbotvarkių viršų.

Dar daug mūsų daktarams, docentams ir profesoriams dera pasimokyti ir paplušėti, kad suvoktų K. Škirpos asmenybės mastą. Taip pat ir laikinajam užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui – jo valdose nė su žiburiu nerastum bent panašaus lygio strateginio užsienio politikos mąstymo, kokiu buvo apdovanotas K. Škirpa.

Greta Kazio Pakšto tai vienas pirmųjų Lietuvos geopolitikų, gal net prilygstantis Karlui Gustafui  Emiliui Mannerheimui. Lygiai kaip Suomijos generolas ir būsimas prezidentas, K. Škirpa ragino nepriimti Stalino „dovanų“  (Vilniaus krašto ir 1939 m. tarpusavio bendradarbiavimo sutarties su sovietų karinėmis įgulomis), lygiai kaip Mannerheimas ne iš simpatijų nacizmui, galbūt net prieš savo valią,  gindamas  šalies nepriklausomybę, siūlė neatstumti ištiestos Vokietijos rankos.

Nors Suomija dėl karinio bendradarbiavimo su fašistine Vokietija Pratęstame kare turėjo daug politinių ir diplomatinių keblumų, tačiau apgynė savo nepriklausomybę. Ir išsaugojo Suomijos žydus, priešingai nei Norvegija, okupuota vokiečių. Kas atsitiktų Suomijoje, jeigu koks nors tenykštis šimašius pradėtų versti „nacių talkininko“ Mannerheimo paminklus? Pasikėsinimas į Suomijos didvyrį būtų pasikėsinimas į Suomijos nepriklausomybę.

Niekdariai K.Škirpos alėją perkrikštijo  Trispalve. Bet ar tai nėra vėliavos pažeminimas, paniekinus jos vėliavnešį? Ko verta vėliava, jeigu nėra kam jos iškelti ir nešti? Būtų žiaurus groteskas, jeigu tai darytų Vilniaus meras.

Dėl R. Šimašiaus man viskas aišku jau nuo  2011 m., kai jis, būdamas teisingumo ministru,  įdavė A. Lukošenkos režimui Baltarusijos opoziciją ir jos lyderį Alesį Beliackį, pateikdamas jų gaunamos paramos iš Vakarų  sąskaitas Lietuvos bankuose. Po tokio skandalo  kiekvienas Lietuvos politikas būtų baigęs  karjerą. Tik ne R. Šimašius, net neapklaustas VSD. Išgelbėjo savo kailį ir per liberalų skandalą, atsižegnodamas draugų, su kuriais krimto duoną viename suole. Kodėl nesėdi viename teisiamųjų suole? Sako – išsuko Prezidentūra.  Neturėdamas žalio  supratimo apie urbanistiką, architektūrą ir meną, jis  padarė viską, kad Vytis iš Lukiškių aikštės atsidurtų prie Kauno pilies.

DĖL ŠIMAŠIAUS NEDISKUTUOJAMA!