V. Valiušaitis. Dėl naujų įvykių Lietuvoje (11)

Vidmantas Valiušaitis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vidmantas Valiušaitis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Tokia antraše savo pareiškimą 1941 m. liepos 8 d. paskelbė Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone – išreiškusi ne šiaip atsitiktinę nuomonę, bet pareiškusi bolševikinei okupacijai nepasidavusios, jos nepripažįstančios, besipriešinančios, nepriklausomos valstybės tęstinumą manifestuojančios Lietuvos poziciją.

Bet ta antraštė simboliškai atspindi ir šios savaitės reikšmingus įvykius. O tie įvykiai buvo du: trečiadienį R. Šimašiaus frakcijos balsais Vilniaus m. tarybos sprendimu panaikinta Kazio Škirpos gatvė ir šiandien nulupta nuo Vrublevskių bibliotekos sienos atminimo lenta J. Noreika-Generolui Vėtrai. Kiek teko patirti iš tarybos narių, be jokio pasitarimo su taryba ar jų informavimo. Tiesiog – biurokratiniu buldozeriu.

Ne vienam kyla klausimas, kur tas buldozeris sustos? Akivaizdu, kad jį vairuoja ne Lietuvos žmonių interesais besivadovaujantis mašinistas, nes traiško pačius mūsų laisvės kovų pamatus.

Reikia vis dėlto cinizmo, padaryti šitokį pareiškimą:

„Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, jog lentą nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.“

Kokie tie mero R.Šimašiaus „vienodi principai“ niekas iškalbingiau nepasako negu faktas, kad lenta J. Noreikai jau nuimta, bet jo išdavikei, žmogų mirčiai pasmerkusiai NKVD agentei „Oras“ Valerijai Valsiūnienei, tariamai poetei, iš tiesų – beviltiškai grafomanei – lenta kabo toliau ir dėl to merui galvos neskauda.

Kyla tuomet ir daugiau klausimų: kurią Lietuvą šitas buldozerio mašinistas reprezentuoja – Vasario 16-osios, kurios šimtmetį neseniai minėjome, ar Liepos 21-osios, kuri jau liepos 25-ąją (1940) atėmė K. Škirpai Lietuvos pilietybę, o liepos 24-ąją (2019) – jo 40-ųjų mirties metinių išvakarėse (2019 rugpjūčio 18) – dar kartą politiškai eksterminavo?

Na, spręskite patys.

Tie patys mūsų politikai liepos 23-ąją patetiškai minėjo einančio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Samnerio Veleso (Sumner Welles) 1940 m. liepos 23 d. Deklaracijos 79-ąsias metines. Šia deklaracija Jungtinės Amerikos Valstijos pareiškė nepripažįstančios Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Veleso deklaracija žymi Stimsono doktrinos taikymą Baltijos šalių atžvilgiu. JAV pripažino Sovietų Sąjungos prieš Baltijos šalis įvykdytą agresiją ir 51-erius metus išlaikė šių šalių okupacijos nepripažinimo politiką bei palaikė nepriklausomybės siekį.

Na, o kaip elgiasi mūsų šiandienos šiaudiniai politikai? Tokiomis progomis jie mėgsta tik fotografuotis su JAV diplomatais, tačiau praktiniais veiksmais daro viską, kad pabrėžtų ne Vasario 16-sios Lietuvos, bet Liepos 21-osios tarybų Lietuvos tęstinumą.

Grįžtu prie Lietuvos pasiuntinybės 1941 liepos 8 pareiškimo. Štai ką ji sakė apie 1941 Birželio sukilimą, kurį dalis tarybinės istoriografijos mokyklos paveiktų dabartinių istorikų vadina „klaida“, Laikinąją vyriausybę mėgina sukabinti su „asistavimu vokiečių politikai“, K. Škirpą skelbia „vokiečių marionete“. Čia cituojami žodžiai pasakyti tučtuojau po įvykusio Sukilimo, ne po aštuonių dešimtmečių, sėdint minkštasuolyje prieš televizorių, maigant distancinį pultelį ir mėgaujantis popkornu.

„Kauno, Vilniaus ir visos Lietuvos lietuviai sukilo įkvėpti vien Lietuvos nepriklausomybės troškimu ir, žinoma, ne tam, kad tarnautų naujos okupacijos tikslams, – skelbė kovojantys ir nepasiduodantys nepriklausomos Lietuvos diplomatai. – Galimas daiktas, kad sovietų ir jų simpatikų propagandos mašina bandys lietuvių sukilimą peikti ir dergti, galbūt prikaišios naciškumą. Tačiau kiekvienas nuoširdus lietuvis, kiekvienas kenčiančios Lietuvos draugas skaitys savo pareiga priekaištus atremti.“

Kokia likimo ironija: „lietuvių sukilimą peikti ir dergti, prikaišioti naciškumą“ nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje imasi patys mūsų šiaudiniai politikai, kai jų pirmtakai diplomatai, patys didžiai rizikuodami, aukodamiesi ir rodydami pavyzdį ateinančioms kartoms, ragino „kiekvieną nuoširdų lietuvį, kiekvieną Lietuvos draugą“ tuos neteisingus priekaištus atremti.

Pateikiu pilną Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pareiškimo tekstą, taip pat du anų dienų „Draugo“ korespondento Europoje pranešimus apie to meto padėtį Lietuvoje, istoriniam kontekstui paaiškinti.

67173200_10217817077571802_8196069752901206016_oDėl naujų įvykių Lietuvoje

Lietuva, iškentusi ištisus metus (nuo 1940 m. birželio 15 d.) svetimoje okupacijoje, rusiško bolševizmo tipo, šių metų birželio 22-23-24 dienomis pateko į vokiečių karišką okupaciją, kaip 1914-1918 karo metu. Lietuva nėra užmiršusi vokiškos okupacijos anų laikų, todėl ši naujoji okupacija nėra jai didelė naujiena, ypač kai ji atėjo rusų aziatiškos okupacijos pasekoje. Lietuvai vienų metų bėgyje lemta perkęsti dvigubą okupaciją; tat galima sau įsivaizduoti kiek skriaudos kraštui yra padaryta, kiek skausmo jos gyventojams tenka patirti.

O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos jaunimo dvasia nepriklausomybės metu iš anksto pasirodė didvyriškai: prie pirmos progos Lietuvos kariai, šauliai ir moksleiviai sukilo prieš sovietų tironiją ir visam pasauliui parodė komunistų propagandos melagystę būk Lietuva savo noru pasidavusi sovietams, parodė ir tai, kaip buvo nepakenčiamas ir nepriimtinas Lietuvos liaudžiai rusiškasis bolševizmas.

Kauno, Vilniaus ir visos Lietuvos lietuviai sukilo įkvėpti vien Lietuvos nepriklausomybės troškimu ir, žinoma, ne tam, kad tarnautų naujos okupacijos tikslams. Galimas daiktas, kad sovietų ir jų simpatikų propagandos mašina bandys lietuvių sukilimą peikti ir dergti, galbūt prikaišios naciškumą. Tačiau kiekvienas nuoširdus lietuvis, kiekvienas kenčiančios Lietuvos draugas skaitys savo pareiga priekaištus atremti.

Amerikos vyriausybė ir didžioji spauda Lietuvos padėtį supranta; štai, pavyzdžiui, „The New York Times“ liepos 1 d. laidoje taip sako: „Sukilimai Baltijos valstybėse buvo neišvengiami prie pirmos progos, nepaisant ar tai vokiečiams rūpėjo, ar ne; kaip ten nebūtų, pakraščių valstybės (supraski Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Lenkijos Rytai) neturi tikrai laisvo pasirinkimo politikoje, – joms tenka veikti žiauriausio teroro apystovose; ne mums juos teisti (girti ar kaltinti) jų tragiško pasirinkimo valandoje“.

Taip galvoja bešališkas Amerikos laikraštis. Taip, – sukilimas prieš sovietų teroristiškai diktatorišką režimą Lietuvoje anksčiau ar vėliau buvo neišvengiamas. Visiems lietuviams yra aišku, kad sukilęs Lietuvos jaunimas aukojo savo gyvybę tik vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, o keršto jausmas sovietų režimui ar talkai vokiečių kariuomenės žygių, čia rolės nelošė.

Dabar kiekvienam doram lietuviui patriotui rūpi kas ir kaip bus toliau? Kiek Lietuvai bus duota laisvės ir pagalbos savo žaizdoms gydyti?

Lietuvos ateities likimas šiuo momentu tebėra nepaaiškėjęs. Vienas betgi dalykas yra labai aiškus: Lietuvos žmonėms yra reikalinga visokia pagalba. Neprietelingi bolševikai taip terorizavo žmones, kad nebuvo galima besusižinoti su savo giminėmis, o apie pašalpos suteikimą nebuvo prasmės nė kalbėti. O dabar kaip bus, – gan netrukus patirsime.

Lietuvos laikinoji santvarka, žinoma, dabar priklausys nuo vokiečių kariškos valdžios. Jau dabar įvairūs gandai mus pasiekia: esą Lietuvai kas tai paskelbęs nepriklausomybę. Jei tai būtų tiesa, ką tai reikštų? Juk Lietuva, bent teisės atžvilgiu, nėra nepriklausomybės nustojusi.

Lietuvių tauta laukia Lietuvos nepriklausomybės atsteigimo, o ne „naujos nepriklausomybės“ skelbimo. Lietuvai tebėra gi gyvas ir 16 vasario 1918 metų Vilniaus aktas ir 22 metų nepriklausomo gyvenimo tradicijos. Tat ir turime reikalauti besąlyginės nepriklausomybės atsteigimo, tokios nepriklausomybės, kuri priklausytų nuo valios lietuvių tautos, o ne tokios „nepriklausomybės“, kuri nuo lietuvių nepriklausytų.

Lietuvos Pasiuntinybė, Washington, D. C.

Nepaprastas bolševikų teroras Vilniuje

Šaudė gydytojus ir slauges. Metropolito Skvirecko atsišaukimas į tautą. Reikalinga skubi pagalba
(Mūsų specialaus korespondento iš Europos)

Žinios iš Kauno. Karo išvakarėse eilė kaimų buvo sudeginta ir šimtai ūkininkų šeimų sušaudyta. Partizaninio karo metodais bolševikai sunaikino Vilkaviškį, Marijampolę, Panevėžį, Šiaulius, Radviliškį ir padegė Kazlų Rūdos miškus. Reiks ilgus metus sunkiai dirbti bolševikų sunaikintai Lietuvai atstatyti. To bolševikams niekad neužmirš nė vienas lietuvis.

Laikinoji vyriausybė didelėmis pastangomis stengias gyvenimą aptvarkyti ir išspręsti kasdieninės duonos reikalą. Išleistas patvarkymas draudžiantis keiti kainas. Raudonasis Kryžius registruoja bolševikų okupacijos ir karo aukas bei globoja politinius kalinius. „Maisto“ bendrovės tarnautojams įsakyta užimti savo vietas, kad visi skyriai visoj Lietuvoj pradėtų tuoj veikti. Tarp Kauno ir Šiaulių bei Vilniaus geležinkeliu susisiekimas dar neina.

Suiminėjo lietuvius, išvežė, šaudė

Berlyną pasiekė žiupsnelis žinių iš Vilniaus. Pasirodo, kad minint Lietuvos okupavimo metines Vilniuje buvo pravestas didžiausias teroras prieš lietuvius. Birželio keturiolikta, penkiolikta, šešiolikta dienomis GPU su sunkvežimiais važinėjo po miestą iš namų į namus ir rinko vyrus, moteris bei vaikus. Viso suimtą per 10.000 lietuvių, kurie nugabenti Naujojon Vilnijon, pakrauti į prekių vagonus, kurie vėliau užplombuoti. Taip sukrautus lietuvius pradėta vežti Kazakstanan, Azijon. Tačiau ne visus spėta išgabenti, nes tuojau vagonų prireikė patiems bolševikams. Tada dalį paleido, o kitus sušaudė.

Plėšė krašto turtą

Karo išvakarėse iš Vilniaus išgabenta visi maisto produktai, likučiai avalinės ir kiti būtiniausi dalykai. Vilniuje lietuviai drauge su vokiečiais kovėsi prieš bolševikus. Pasižymėjo lietuvių korpuso daliniai, kurių kareiviai nuplėšė nuo savo kepurių bolševikų žvaigždes, sudarė apsaugos būrius ir prisidėjo, kaip praneša vokiečiai, prie apsaugojimo Vilniaus nuo didelių sunaikinimų. Kauno žiniomis, bėgdami bolševikai visus gydytojus, kurie nebuvo pasislėpę ir nesutiko vykti drauge su boševikais, šaudė. Toks pat tragiškas likimas buvo ir gailestingųjų seselių.

Arkivyskupo žodis

Arkivyskupas Skvireckas išleido šiandien per radiją skaitytą atsišaukimą į tautą. Jame kviečiami visi lietuviai sutelktomis jėgomis imtis sunkaus sunaikinto krašto atstatymo darbo.

Į pagalbą nukentėjusiems

Amerikos lietuvių šiandien turėtų būti didžiausioji pareiga susirūpinti ne tik Lietuvos atstatymu, bet pirmoje eilėje likimu tų tūkstančių našlių ir našlaičių, kurių tėvai yra bolševikų išgabenti arba nužudyti ir kuriems todėl būtiniausia yra – ir tai tuojau – materialinė parama.

Pasirodo ČEKos šėlimas buvo toli šiurpesnis

Visur randama naujų bolševikų aukų. Žudė kalinius ir ūkininkus. Lietuvos Raudonasis Kryžius šaukiąs pasaulio pagalbos. Pačioje bolševikijoje randama tikrasis pragaras

Betarpiškos žinios iš Lietuvos rodo, kad bolševikų šėlimo mūsų krašte būta daug didesnio, negu pradžioje atrodė. Miestuose, miesteliuose ar kaimuose randama vis naujų bolševikų teroro aukų. Vien iš Šiaulių miesto bėgdami bolševikai išgabeno ar nužudė per 700 politkalinių. Sugriautuose Tauragės apylinkių kaimuose rasta eilė išžudytų ūkininkų. Žmonos nesuranda vyrų, vaikai tėvų, giminės savųjų. Dešimtys tūkstančių neturi pastogės.

Atsišaukia į pasaulio lietuvius

Raudonasis Lietuvos Kryžius pakartotinai šaukiasi viso pasaulio ir pirmoj eilėj visų lietuvių kuo skubiausios paramos, kad galėtų globoti nukentėjusius. Berlyne šiandien įvyks pasitarimas, dalyvaujant Skipičiui, Ancevičiui, Galvanauskui, Karveliui, Ylai, Maceinai, Valiukėnui, Katiliui (visi be išimties Berlyno LAF nariai – V.V.). Kreiptasi šiuo keliu į U. S. A. lietuvius, prašant plačiausiu mastu organizuoti Lietuvai šelpti komitetus, kad būtų renkamos aukos nukentėjusiems lietuviams, kurių tarpe dažno Amerikos lietuvio yra artimų giminių, gerų draugų ir pažįstamų. Laikinoji vyriausybė iš savo pusės daro viską, kad racionaliausiai aprūpintų gyventojus bent tuo, kas liko nuo bolševikų grobimo. Dėl to Vilniuje ir Kaune jau nuo 7 liepos įvedamos maisto, avalinės, žibalo, aprangos kortelės.

Kas randama bolševikijoje

Pirmyn žygiuojant vokiečiams rytuose slėpto nuo pasaulio bolševikiško rojaus vartai atsiveria vis plačiau. Randama pasibaisėtinų dalykų bolševikijoje. Begalinis vargas, badas, skurdas ir vergovė. Tai tokius dalykus dengė Maskvos sukurta pasauliui apgauti komunistinė legenda. Maskvos valdovai dabar stengiasi nekaltų aukų kraujuje paskandinti tą pragarą ir bebėgdami be atodairos žudo dešimtis tūkstančių žmonių. Bolševikų pravestos skerdynės Lvove, Dubne ir kitose vietose kelia visų pasibaisėjimą.

Buvę Lvove ir kituose bolševikų nuteriotuose miestuose užsienio žurnalistų atstovai savo akimis matė šiurpų, sukrečianti bolševikiško sadizmo siaubą. Nenuostabu, kad paskutiniu metu iš Stalino pragaro pradeda bėgti vokiečių pusėn ištisos divizijos raudonarmiečių, išžudydami politkomisarus.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: