A. Maskoliūnaitė: Mokykloje mes išmokstame esminių gyvenimo pamokų (0)

Anglų filologijos absolventė Austėja Maskoliūnaitė | Asmeninio albumo nuotr.

„Mano mama, anglų kalbos mokytoja, man yra švietimo autoritetas. Iš jos išmokau pirmųjų pamokų ir pamačiau visą mokytojo darbo pasaulį“, – teigia anglų filologijos absolventė Austėja Maskoliūnaitė, tik ką Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje atsiėmusi bakalauro diplomą. Įdomu tai, jog Austėja Maskoliūnaitė – ketvirtos kartos mokytoja savo šeimoje.

– Austėja, esate kilusi iš mokytojų dinastijos: prosenelė, senelė, mama – pedagogės. Kodėl Jūs nutarėte tai tęsti?

– Iš pašaukimo. Mano pasirinkimas nebuvo priimtas kaip sprendimas, o tiesiog nulemtas likimo. Dar būdama penkerių metų nuolat vaidindavau mokytoją, vesdavau pamokas savo žaislams, išdalindavau jiems sąsiuvinius, tikrame dienyne rašydavau pažymius, sau pasižymėdavau pamokos temą ir namų darbus, o ant kambario durų – vietoj lentos – uoliai rašydavau kreida taip, kad barškėdavo visame name. Be to, nuo pat mažens mačiau mokytojo darbo užkulisius, nuolat stebėdavau mamą, kuri man yra tikras autoritetas. Palaipsniui padėdavau mamai ir vis dažniau atsidurdavau mokytojo kailyje. Galiausiai atlikdavau bet kokį mokytojišką darbą ir taip dar prieš studijas universitete įgijau ne tik praktikos, bet ir pagrindinių įgūdžių bei nemažai žinių. Man visi darbai atrodė mieli, viskas buvo taip sava, o mokykla – kaip antri namai.

– Neseniai baigėte anglų kalbos pedagogikos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Kokių esminių pamokų išmokote studijuodama?

– Universitetas toliau padėjo ugdytis man kaip asmenybei, toliau tęsė tai, ką pradėjo mokykla. Pirmiausia universitetas išmokė disciplinos. Mokykloje mokymosi planas būdavo artimiausiai savaitei, o universitete viskas suplanuota iki smulkmenų vienam ar keliems mėnesiams į priekį. Ir ne tik dėl paskaitų, atsiskaitymų, bet ir dėl kitos visuomeninės veiklos universitete. Džiaugiuosi, jog mėgstu skaityti ir esu smalsi, tad man tai nebuvo problema. Žinoma, universitete išmokau labai daug naudingų dalykų ir tapau savo srities profesionale. Išmokau ne tik anglų kalbos subtilybių, senosios anglų kalbos istorijos bei pagrindų, bet ir įgijau psichologijos, ugdymo filosofijos bei istorijos, pedagogikos, sveikatos ugdymo, menų ir kitų dalykų žinių bei įgūdžių. Be to, universitete skatino domėjimąsi kitomis kalbomis – lotynų, rusų, vokiečių – ir nepamiršo tos pačios lietuvių kalbos. Be to, ugdė ir domėjimąsi įvairiausiomis sritimis, kurių gyvenime galbūt niekada nebūčiau pagalvojusi taip detaliai tyrinėti ar mokytis. Galiausiai, universitete gavau progą visą teoriją ir naujas žinias išbandyti praktiškai, mokykloje, ir dar kartą įsitikinti tuo, kad esu ten, kur turiu būti, ir kad šis mokytojo darbas man puikiausiai tinka.

– Kaip Jums sekėsi atlikti pedagogines praktikas?

– Pedagoginėse praktikose man sekėsi tiesiog puikiai, nes po įgytų žinių universitete mano veiksmai ir darbai buvo užtikrintesni, jaučiausi saugiau. Praktiką atlikau su mokiniais nuo antros iki pat dvyliktos klasių. Na, o trečiame kurse dar ir dirbau mokykloje su pačiais mažiausiais – priešmokyklinukais ir pirmos klasės mokiniais, – be to, buvau klasės auklėtoja. Visgi besiruošdama bakalauro darbui niekur nedirbau ir dabar dar tik ieškau tos vienintelės mokyklos.

– Ar praktikų metu lengvai atradote kontaktą su moksleiviais? Kokie Jums atrodo šiandieniniai mokytojai?

– Kadangi praktikas atlikau mokykloje, kurią baigiau, – Šalčininkų rajono Jašiūnų Aušros gimnazijoje, – nepažįstami man buvo tik pradinukai, visus kitus pažinojau. Tai buvo savotiškas iššūkis tiek man, tiek jiems. Aš turėjau parodyti savo profesionalumą, o mokiniai – priimti mane ne kaip pažįstamą draugę, o kaip mokytoją. Su mane mokiusiais mokytojais tapau kolegomis, tad turėjau priprasti su visa pagarba jaustis lygia su lygiu dirbdama tą patį darbą. Tačiau sunku tikrai nebuvo, nes aš puikiai išmanau savo darbą ir jo subtilybes. Buvau ne tik griežta kaip auklėtoja ar mokytoja, aktyviai dalyvavau mokyklos gyvenime, bet ir buvau aktyvi rengdama renginius, koncertavau kartu su mokiniais ir padėjau bet kokioje situacijoje. Šiandieniniai mokytojai turi atrasti balansą tarp draugo ir mokytojo, siekti, kad būtų gerbiamas savo srities profesionalas, tačiau reikalui esant mokinys galėtų jam be baimės pasipasakoti kaip draugui ir kartu išspręsti problemą.

– Austėja, kas Jums yra mokykla?

– Pirmiausia mokykla yra vieta, kurioje mes išmokstame pirmųjų ir esminių gyvenimo pamokų. Antra, mokykla yra vieta pilna skirtingų asmenybių, pažįstančių viena kitą, besimokančių vieni iš kitų ir augančių kartu. Tai kaip mažas pasaulis su sava tvarka ir taisyklėmis, nuolat skambančiu vaikų juoku bei kalbomis, ir vieta, kurioje gyvena mokytojai, dalindami savo neišsemiamas žinias mokiniams ir taip kurdami ateities kartą. O svarbiausia, mokykla man yra kaip antri namai, kuriuose aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

– Kaip manote, koks naujos kartos anglų kalbos mokytojas ar mokytoja turi dirbti mūsų mokykloje?

– Naujos kartos mokytojas yra be galo lankstus ir atviras naujovėms. Tai mokytojas, kuris vadovėlį naudoja tik kaip orientyrą, pamokoje imasi pačių naujausių mokymo ir mokymosi metodų, pritaiko pačias naujausias technologijas ir rengia netradicines pamokas netradicinėje aplinkoje. Tam jau turime apsčiai ne tik įrangos, bet ir žinių, o svarbiausia – įrodymų, kad tai veikia ir labai tinka šiuolaikinei mokinių kartai.

– Dainuojate VDU Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“. Kodėl Jums svarbu lietuvių liaudies dainos? Kokios patirties pasisėmėte kolektyve?

– Esu tikra Lietuvos patriotė, verkiu giedodama himną, „Lietuva brangi“ ar kokią partizaninę dainą. Be to, lietuvių liaudies dainos buvo pirmosios, kurių išmokau. Jas dainuodama ne tik saugau savo patriotizmo jausmą, lietuvybę bei tautinį paveldą, bet ir atstovauju savo šaliai svetur. Jaučiuosi ypatinga, galėdama pagarbiai dėvėti ir puoštis tautiniu kostiumu. Dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“ man leido ir toliau mėgautis savo hobiu – dainavimu. Baigusi muzikos mokyklą, norėjau toliau ugdyti balsą ir neapleisti jau įgytų įgūdžių. Tad dar dvyliktoje klasėje, nesant studentei, mane priėmė į ansamblį ir iškart keliavau į Dainų šventę bei renginį Lenkijoje. Taip pat dalyvaujame įvairiausiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose renginiuose, konkursuose, keliaujame po Lietuvą ir pasaulį. O tautinio paveldo ir meno puoselėjimas man teikia ypač daug džiaugsmo ir vidinės pilnatvės.