Sulig besikeičiančia švietimo sistema, ekonominėmis sąlygomis bei darbo rinka kinta ir skirtingų kartų mokinių lūkesčiai, vertybės, o kartu ir požiūris į švietimo darbuotojo amatą. Štai neseniai Šiaulių universitete atlikto tyrimo duomenys rodo, jog vyresniosios X kartos atstovai mokytojo profesiją laikė prestižine – apie ją galvojo dar vaikystėje ir mėgdžiojo žaisdami. Y kartos atstovai apie mokytojo kelią pradėjo galvoti tik paskutinėse klasėse ar baigę mokyklą. Tuo tarpu išmaniųjų technologijų – Z kartos mokiniai, po kelerių metų tapsiantys pagrindiniais darbo rinkos atstovais, pirmenybę skiria ne mokytojo profesijai, o karjerai perspektyvesnėse srityse.
Kokie gi veiksniai lemia X, Y ir Z kartų mokytojo amato pasirinkimą ir koks ateities scenarijus žadamas mokytojo profesijai, atlikto tyrimo duomenimis dalijasi gilias pedagogikos tradicijas puoselėjančio Šiaulių universiteto magistrė, švietimo darbuotoja Ingrida Saunorienė.
Nesusikalbate su darbuotoju – kalti kartų skirtumai
Sociologai įsitikinę, jog ryškūs skirtingų kartų pasaulėžiūros savitumai ir lūkesčiai pasireiškia tiek renkantis profesiją, tiek projektuojant karjerą. Todėl norint pritraukti ar išlaikyti X, Y ir Z specialistus darbo rinkoje, kitaip tariant, rasti su jais bendrą kalbą – būtina atsižvelgti į pastarųjų ypatumus.Saunorienės teigimu, X kartos atstovai (gimę 1965–1985-aisiais) siekia laiko balanso tarp šeimos ir darbo – mat pastarasis jiems yra tik priemonė gerovei susikurti. „Dominuojančiomis savybėmis, kuriomis išsiskiria X kartos darbuotojai, galima laikyti savarankiškumą, pasitikėjimą savimi, darbštumą bei atsakingumą“, – sakė neseniai atlikto tyrimo autorė.
Aktyviausi šiandienos darbo rinkos dalyviai Y kartos atstovai (gimę 1986–2000-aisiais) visuomenėje atpažįstami kaip greiti, imlūs ir itin lankstūs darbuotojai. Tradicinį darbą jie linkę keisti į darbą su lanksčiomis darbo valandomis – toks darbo grafikas, anot šios kartos atstovų, teikia jų gyvenimui balanso ir laisvumo. „Renkantis profesiją Y kartai didžiausias kriterijus – savirealizacija ir asmens laisvė, t. y. svarbiausia, kad darbas teiktų malonumo ir nebūtų tik pinigų šaltinis. Todėl, kitaip nei X kartos atstovai, Y karta absoliučiai nesibaimina pakeisti darbo vietos, jeigu joje nesijaučia laimingi“, – aiškino I. Saunorienė.
Bene labiausiai savitu požiūriu į karjerą išsiskiria naujoji, su išmaniosiomis technologijomis augusi Z karta (nuo 2000-ųjų). „Šios kartos atstovai kratosi bet kokio fizinio darbo ir nori kuo mažiau atsakomybės. Kitaip tariant, tikisi lengvo pripažinimo, pagyrų ir gerai apmokamo, tačiau neadekvataus atliktam darbui, atlyginimo. Taip pat pageidautina lankstus darbo grafikas ar darbas neišeinant iš namų, – sakė I. Saunorienė. – Kita vertus, būsimi Z kartos darbuotojai yra itin aktyvūs, jiems būdingas gebėjimas vienu metu atlikti skirtingas veiklas ir kūrybiškai spręsti problemas.“
Z kartos planuose mokytojo amato nėra
Šiaulių universiteto magistrės atlikto tyrimo duomenys rodo, kad, priklausomai nuo skirtingų kartų pasaulėžiūros ypatumų, skiriasi ir veiksniai, lemiantys mokytojo amato pasirinkimą. Pastarieji, anot I. Saunorienės, iš esmės pagrindžia, kodėl mokytojo profesija tarp šiandienos jaunuolių – vis mažiau populiari.
„X kartos atstovai, rinkdamiesi mokytojo darbą, daugiausia dėmesio skyrė išoriniams veiksniams, tokiems kaip artimų žmonių pavyzdys, profesijos prestižas, mokytojo įvaizdis ir autoritetas. Ne mažiau svarbus buvo ir mokytojo darbo stabilumas, socialinės garantijos, darbo laiko ir atostogų trukmė, – teigė I. Saunorienė. – O štai vidiniai veiksniai, paskatinę tapti mokytoju, įvardijami kaip mokytojo pašaukimas, gebėjimas ir noras bendrauti su vaikais, siekis mokyti kitus, nuolat tobulėti, užsiimant įdomia, kūrybiška veikla.“
Y kartos mokytojo darbo pasirinkimo vyksme vienodai svarbūs buvo tiek vidiniai (asmeninės savybės ir gebėjimai, mėgstama veikla, pašaukimas ir pan.), tiek išoriniai veiksniai (mokytojų pavyzdys, studijų vieta, įsidarbinimo galimybės). I. Saunorienė pastebi, kad nemaža dalis Y kartos atstovų mokytojo kelią pasirinko išbandę save kitose darbo srityse ir atsirinkę tai, kas jiems naudingiausia ir įdomiausia. O tyrime dalyvavę Z kartos atstovai, šiuo metu besimokantys gimnazijoje, pabrėžė, jog renkantis amatą jiems svarbiausia – vidiniai veiksniai. Ir nors Z kartos moksleiviai ateities karjerą pamažu projektuoja, mokytojo darbo jų planuose – nėra.
„Moksleivių įsitikinimu, būsimasis mokytojas turi pasižymėti tokiomis savybėmis, kaip kantrybė, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas valdyti auditoriją, perduoti žinias. Tačiau dauguma jų pripažino, kad patys šių savybių stokoja. Be to, inovatyviai Z kartai mokytojo veikloje trūksta IT technologijų ir naujausių mokymo metodų, leidžiančių išreikšti kūrybiškumą“, – kalbėjo I. Saunorienė.
Savo duonos mokytojai nelinki
Renkantis profesiją visoms kartoms ne mažiau svarbus ir tėvų nukreipimas, palaikymas. Tačiau tyrimo metu pastebėta, kad šiuo metu dirbantys mokytojai nenori, jog jų vaikai ar mokiniai studijuotų šią specialybę. „Beveik visi X kartai priklausantys mokytojai, dalyvavę tyrime, pabrėžė, kad savo profesijos kitiems nerekomenduotų. Tikėtina, kad ir patys mokytojai bei jų neigiama nuomonė apie mokytojo darbą sudaro jaunosios Z kartos atstovų pasąmonėje neigiamą šios veiklos įvaizdį“, – sakė I. Saunorienė.
Pasak tiriamųjų, mokytojų atlyginimų didinimas yra vienas iš svarbiausių pokyčių, kurie paskatintų abiturientus rinktis mokytojo profesiją. Taip pat yra nemažai kitų motyvų, tokių kaip darbo krūvio mažinimas, mokytojo darbo prestižo didinimas, streso mažinimas ar pozityvios informacijos viešinimas. O štai Z kartos mokinių teigimu, apsvarstyti mokytojo profesijos pasirinkimą skatintų nebent šie mokytojo darbo pranašumai: ilgos atostogos, laisvesnis darbo grafikas, galimybė dirbti jaunų žmonių apsuptyje, siekis nuolat tobulėti.
„Tyrimo rezultatai tik patvirtina, jog tam, kad mokytojo profesija įgautų buvusį prestižą ir teigiamą visuomenės požiūrį, šiandieninė situacija turėtų keistis tiek tobulinant mokinio profesinį orientavimą, tiek keičiant mokyklos darbinę aplinką bei šalies švietimo politikos prioritetus“, – apie ateities perspektyvas kalbėjo Šiaulių universiteto magistrė.
Aš taip pat niekam nerekomenduočiau dėstytojo profesijos.
Darbo užmokestis Vilniaus universitete tikrai nedidelis. Docentai “į rankas” gauna apie 600 eurų.
Tačiau ne tai yra didžiausia problema. Didžiausia problema – nepamatuoitai dideli darbo krūviai. Už tuos 600 eurų tenka dirbti vakarais, savaitgaliais, formalių atostogų metu, o kartais – net naktimis.
Tad gal net ne algų didinimas čia svarbiausias. Reikia priimti gerokai daugiau darbuotojų, švelninti reikalavimus, mažinti darbo krūvius.
Patikėkit – tai daryti būtina, nes darbo krūviai tapo nepakelimi, o dėstytojų gyvenimo kokybė (neturint poilsio, negalint skirti laiko artimiesiems) labai prasta.