Z. Vaišvila. Irena ir Romualdas Ozolai. Gyvenimas žiaurus (11)

Romualdas ir Irena Ozolai su sūnumi Džiugu ir dukra Jurga (1976 metai) | A.Kunčiaus nuotr.

Prieš penkerius metus  atsisveikinome su Romualdu Ozolu. Iškeliavo jis 2015 m. balandžio 6 dieną. Iki Romualdo mirties neretas iš jo pasijuokdavo, patraukdavo per dantį jo filosofines mintis. Tačiau po laidotuvių daug kam Romualdas tapo kumyru. Ir, visų pirma, patriotams. Po Romualdo minties tapo madinga jį iškelti, cituoti, juo remtis, lyginti su Vytautu Landsbergiu, apgailestauti dėl Romualdo mirties.

2019 m. sausio 31 d. Romualdas Ozolas būtų sulaukęs 80 metų. Paminėjo šį jubiliejų ir Lietuvos Seimas. Tačiau turiningas ir nuoširdus 2019 m. vasario 2 d. „Lietuvos ryto“ interviu su jo dukra Jurga Ozolaite  nesulaukė komentarų, juo niekas nepasidalino socialiniuose tinkluose.

2019 m. birželio 29 dieną atsisveikinome su Irena Ozoliene. Kukliose laidotuvėse tų patriotų nesutikome. Lietuvos valdžia, besiruošianti Baltijos kelio 30-mečio paminėjimui ir susirūpinusi valdžios perrikiavimais, taip pat nepastebėjo Irenos Ozolienės netekties. Buvome keletas signatarų ir kolegų iš retėjančios pirmosios mūsų Vyriausybės. Romualdas Ozolas buvo ir Ministrės Pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės pavaduotojas. Gal ne visi ir beprisimena tai.

Irena Ozolienė, lituanistė, be galo tikra ir nuoširdi, kukli ir uždara moteris, dirbusi Lietuvos technikos bibliotekoje, kurią dabartinis Seimas ir Vyriausybė netikėtai ėmė ir likvidavo – perdavė su patalpomis (ne tik Vilniuje) kariškiams. Irenos kolegė laidotuvėse negalėjo ramiai kalbėti ne tik dėl Irenos, bet ir dėl to, ką šios moterys sukūrė per visą savo darbo gyvenimą, o netikėtai „tapusios“ Karo akademijos „dalyvėmis“ matė kaip jų viso sąmoningo gyvenimo triūsas žaibiškų ir už nugarų priimtais valdžios sprendimais, generolų įsakymais per keletą dienų iškeliavo makulatūron…

Tačiau šiandien norisi paklausti, ar deramai suvokiame, ką reiškia žymių žmonių šeimos? Ar mes suvokiame, kad Romualdas Ozolas be Irenos Ozolienės ir jų sūnaus Džiugo, dukros Jurgos gal ir nebūtų buvęs tuo Romualdu Ozolu, kurį mes visi viešumoje matėme, kas garbinome, kas keikėme, kas juo didžiavomės, o kas iš jo juokėmės? Tuo labiau, kad Irena Ozolienė buvo ta moteris, žmona, motina, kuri vengte vengė viešumo ir, neduokdie, žmonių dėmesio.

Į „Lietuvos ryto“ korespondentės Birutės Vyšniauskaitės klausimą, ar Jurga Ozolaitė nesijautė svarbesnė už bendraamžius vien dėl to, kad jos tėvas vedė tautą nepriklausomybės link, buvo laikomas viena iškiliausių atgimimo revoliucijos asmenybių, Jurga atsakė taip, kad atskleidė šio klausimo skaudžią esmę, apie kurią retas, su tuo betarpiškai nesusidūręs, te pagalvoja: „Tuo didžiavausi. Tačiau panašius išgyvenimus nustelbdavo tai, kad mūsų šeimai tas metas buvo ypač sunkus. Ir dėmesys tėvui ar pasididžiavimas tuo, ką jis daro, tikrai nebuvo svarbiausia.“

Sąjūdžio strategą namie matydavome visai kitokį – pavargusį, išsekusį, be paradinio žavesio. Tiesiog tyliai šalia jo gyvenome. Tada man atrodė, kad tėvas mato tik save, savo reikalus ir darbus. Bet kai paaugliškas egocentrizmas atslūgo, kai pati suaugau ir susilaukiau vaikų, supratau – labiausiai tėvą alindavo jo bruožas viską atlikti išnaudojant save šimtu procentų.“

1990 – 1991 metų sandūra Ozolų šeimai buvo, švelniai tariant, ne mažiau skaudi ir net šiurpi. Ne tik dėl sausio 13-osios įvykių.

1990 m. gruodžio mėnesį jau buvo aišku, kad kažkas įvyks. Nerimas ir nuojauta smelkte smelkėsi.

1990 m. gruodžio 20 dieną Tarybinė armija savavališkai Klaipėdoje įvedė komendanto valandą, o Kazimira Danutė Prunskienė išvyko į povestuvinę kelionę Japonijon, Australijon, palikusi Ministro Pirmininko pareigas vykdyti jos pavaduotojui Romualdui Ozolui. Su visa kariška pekla, būsimu kainų pakėlimu ar nepakėlimu ant jo, ne kariškio, ne ekonomisto, ne finansininko, pečių…

1991 m. sausio 1-ąją buvo sumuštas, nužudytas 19-metis Džiugas Ozolas, ką tik gimęs jo sūnelis Martynas liko be tėvo. Romuladas  Ozolas, be visos tuometinės politinės ir tarptautinės suirutės, nuožmiai bandė išsiaiškinti sūnaus nužudymo aplinkybes. Irena Ozolienė užsidarė savyje, gyveno anūku.

Jurga Ozolaitė: „ Kiekvienas savo žaizdas išsilaižėme savarankiškai. Iki Džiugo netekties pati sau atrodžiau gera, švelni mergaitė, o sužinojusi, kad jo nebėra, maniau, jog pyktis mane susprogdins. Atrodė, atkeršyčiau už brolį visam pasauliui. Kurį laiką net jaučiausi kalta, kad likau gyva. Va, tada man labai reikėjo tėvo dėmesio. O jis gelbėjosi ieškodamas Džiugo žūties tiesos, kaip ir kodėl viskas nutiko. Jis ilgai tuo gyveno. Mama į gyvenimą kabinosi per anūkus. Juk buvo likęs visai mažas Džiugo sūnus Martynas. Jam kiek paaugus gimė ir mano sūnus Laurynas. Tam tikra dalis mūsų šeimos gyvenimo žuvo kartu su Džiugu, bet juk liko ir tai, dėl ko privalėjome visi gyvenimą tęsti.“

Tik po daugelio metų sužinojau, kad tomis dienomis dar vyko ir Vytauto Landsbergio derybos su Romualdu Ozolu dėl būsimo Ministro Pirmininko pareigų… O atrodė, kad buvau pačiame įvykių sūkuryje…

Todėl pabandykime, mielieji, suvokti, koks gyvenimas yra nuožmus ir žiaurus. Ir kaip svarbu žmogui turėti pačią artimiausią atramą, kuri jį visada supras. Ne tik supras, bet ir bus šalia, parems.

Prisiminkime ir nuoširdžiu, gražiu žodžiu paminėkime Ireną Ozolienę, nuoširdžią ir paprastą moterį, žmoną, lietuvių kalbos žinovę, motiną, 2019 m. birželio 29-ąją atgulusią Antakalnio kapinėse šalia sūnaus Džiugo.

Palydėjau Ireną Ozolienę drauge su Regina, kuri prieš trejus metus, 2016 m. birželio 29-ąją, išgelbėjo mane. Su Regina š.m. birželio 23-iąją pradėjome 41-uosius mūsų bendro gyvenimo metus.

Autorius yra  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras