F. Kauzonas. Brolystės su lenkais niuansėliai (52)

Mykolas Biržiška ir jo „Vilniaus Golgota“ | respublika.lt nuotr.

Mykolas Biržiška | respublika.lt nuotr.

Nešvarios kortos politikų rankovėse

Prieš keletą metų Gdansko uoste mačiau piratą – vidutinio amžiaus lenkas, apsirėdęs it jūrų plėšikas, net akį juodu pirato raiščiu pridengęs, kvietė žmones į ekskursiją. Pasirodo, mes, trys bičiuliai iš Lietuvos, jo dėmesį irgi patraukėme. Išgirdęs mus, tris atklydėlius, lietuviškai besišnekančius, priėjo: „kas?“, „iš kur?“, „kuo domitės?“… Gerai pamaišytu rusų-lenkų kalbų „kokteiliu“ išreiškę savo susižavėjimą jo nuostabiu Gdansku, sulaukėme netikėto klausimo.

Pasirodo, na, jau labai jam knietėjo išgirsti mūsų nuomonę apie pavardžių rašymą Lietuvos piliečių lenkų pasuose. Dar gatvių pavadinimai Vilnijos miesteliuose ir kaimuose rūpėjo, dar kitų vietovardžių pavadinimai. Patį klausimą suformulavo labai korektiškai ir geranoriškai: „Kada, jūsų nuomone, abi mūsų valstybės, turinčios tiek daug bendros istorijos, šiais klausimais susitars?“ Ir aš jam tiesiog savaime ir kategoriškai atsakiau: „Niekada!“ Nustebusio pirato veide išvydęs, kad jis tokiame atsakyme mano geranorystės neįžiūrėjo, pabandžiau jam padėti…

Paaiškinau, kad šie, jo išvardinti, mano galva, ganėtinai išpūsti konfliktėliai, abipusėm pastangom aštrinami, pagrįstai pretenduoja būti… amžini. Nes virto politinių lošimų korta. Ja, ištraukta iš rankovių, dažnai mojuojama, rinkimų kampanijose ir nuo politikoje užsižaidusių kompanijose. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Tik Lietuvoje, kur lenkai turi savo partiją, ta korta tinka itin. Prieš rinkimus – ypač. Bet ir po. Kai formuojama valdančioji dauguma. Arba net tarp rinkimų. Kai dėl kokių nors nemalonių aplinkybių valdančioji Seimo dauguma apsilpsta ar ima krikti. Pasirodo, lenkai Lietuvos Seime ne tik krikščioniškas šeimas labai globoja, bet, esant reikalui, gali pagloboti, o gal net ir išgelbėti ir kriktelėjusius ar silptelėjusius valdančiuosius.

Labai įdėmiai piratas klausėsi tokių jam nelauktų samprotavimų. O rezultatas? Visai geras – išsiskyrėme kaip seni draugai, beveik, o gal ir ne beveik, bendraminčiai. Ir jau tikrai be purvinų kortų švariose rankovėse. Piratas net raištį nuo akies nusiplėšė…

Beje, tos kortos neretai šmėkščiojo ir neseniai Lietuvoje vykusiuose prezidento rinkimų kampanijos debatuose, ypač dvi savaites trukusių debatų „finale“. Jame gerokai skyrėsi abiejų kandidatų požiūriai į LIETUVOS PILIEČIO PASO ORUMĄ (be svetimų raidžių pagrindiniame puslapyje), o tai, mano galva, reiškia, kad ir į mūsų VALSTYBĖS ORUMĄ. Manąjį orumo supratimą nepalyginamai labiau atitiko Gitano Nausėdos požiūris. Būtent tai man padėjo apsispręsti prie balsadėžės. Manau, ne man vienam.

Ar lenkai dar (jau) lietuvių braliukai?

Jeigu bičiulis – piratas iš Gdansko šiandien paklaustų, kaip apskritai vertinu Lietuvos – Lenkijos ir lietuvių – lenkų santykius, ko gero, bandyčiau jį įtikinti, kad mūsų valstybių santykiai yra GEROKAI ATŠALDYTI. Tik jam neprasitarčiau, kad, mano galva, tie ŠALDYTUVAI veiksmingiausiai veikė „PRIE Grybauskaitės“. O labiau už mane prezidentę mylinčių skaitytojų iš anksto atsiprašau: „PRIE Grybauskaitės“ nebūtinai turi reikšti „DĖL Grybauskaitės“. Juolab kad to paties meto Lenkijos politikai į tą mūsų santykių ŠALDYMĄ savo tam tikrą indėlį irgi yra įnešę.

O štai lietuvių – lenkų, gyvenančių Lietuvos žemėje, santykiai šiuo metu panašaus šalčio nejaučia. Atvirkščiai. Jie ĮKAITĘ. Ir kartais visai netyčia, o dažniausiai sąmoningai, vis pakaitinami. Abiejose pusėse. Dažniausiai tuomet, kai kažkurioje jų prinoksta „reikalas“. O kas labiausiai atmosferos kaitinimui tinka? Kas greičiausiai įsidega. Jautriausi dalykai. Ir manyčiau, pirmiausia – KALBA! Asmenvardžiai, vietovardžiai, vandenvardžiai, gatvėvardžiai… Ir elementaria logika nepagrįstą Trijų raidžių politinę kombinaciją vėl ir vėl inkorporuoti į mūsų pasus. Tai dar laimė, šiandien mūsų santykių įkaitimo laipsniui, oi, kaip toli iki to, kuris jau buvo. Kai Lietuva, dar stovėdama ant Nepriklausomybės slenksčio, o ir pirmaisiais metais po Kovo 11-osios, buvo priversta jį patirti. Tada, 1989-1990-aisiais, Lietuvos siektas ir pasiektas suverenitetas patyrė bene skaudžiausią smūgį: Vilnijoje, tai vienur, tai kitur, imta kurti įvairius lenkų teritorinius darinius. Deja, dažnu atveju Lietuvos lenkų sąjungos remiamus. Šiandien nejauku tokius juodus momentus prisiminti. Juolab kitiems priminti. Tai kodėl primenu? Ogi kad pabandę pažvelgti į šiandieną nuo tų 1989-1990 metų lenkų autonomijų „aukštumėlių“ praregėtume. Suvoktume, kad šiandien ta mūsų „brolystė“ ne tokia jau ir beviltiška. O jeigu dar politikai dėl siaurų savo tikslų neskatintų smulkaus tautinio priekabiavimo… Papildomos vilties, manau, jau teikia ir, pavyzdžiui, Valdemaro Tomaševskio „triumfas“ šiuose prezidento rinkimuose, kai jis gavo perpus mažiau balsų nei anuose? Gal tai signalas, kad Lietuvos lenkų visuomenė, „prie Tomaševskio“ gyvenanti dukart ilgiau nei „prie Grybauskaitės“, jau silpnesne meile ponui Valdemarui dega?… Gal tai irgi ženklas, kad lietuvių – lenkų „brolystei“ kabutes netrukus bus galima ir nukabinti…

O jau po to, kai liepą, po prezidento inauguracijos, imsime gyventi „prie Nausėdos“, jau ne kartą deklaravusio savo norą Lietuvos – Lenkijos santykius šildyti, galima turėti vilties, kad netrukus patirsime tų santykių virsmą: iš ATVĖSINTŲ – į NUOLAT ŠYLANČIUS. Įsivaizduokite, kaip smagu mums būtų dairytis: ir Šiaurėje – braliukai (žinoma, ir ten brolystę metas kiek pašildyti), ir Pietuose – braliukai…

Trijų raidžių politinei kombinacijai – STOP!

Ir tik, neduokdie, būtent ŠIEMET kuriai nors silpstančiai, bet suktai politinei galiai Lietuvoje ar Lenkijoje kažkokiais tikslais vėl prireiktų įsukti „WQX karuselę“, vėl kėsintis tris ne mūsų raides įsileisti į mūsų piliečio paso pagrindinį puslapį…

…1919-ieji. Kuo gi tie metai tokie pavojingi? Ogi tuo, kad balandį, Lietuvos diplomatams Varšuvoje derantis dėl Nepriklausomos Lietuvos pripažinimo, „raudonąją rusų kariuomenę“ iš Vilniaus išstumia Lenkijos kariuomenė. Įsitvirtinusi Lietuvos sostinėje, vis toliau stumdama raudonarmiečius, plečia „savo valdas“, terorizuoja vietos gyventojus lietuvius. Apiplėšinėja ištisus kaimus ir pavienius ūkininkus, lietuviškas mokyklas. Areštuoja kunigus, lietuviškos spaudos platintojus, inteligentus, ypač mokytojus. Lietuviai verčiami pasirašinėti, kad pripažįsta lenkų valdžią. Vilniaus kiemsargiai verčiami rinkti gyventojų parašus, patvirtinančius jų „norus“ Vilnių prijungti prie Lenkijos…

Visa tai trunka 15 mėnesių! Ir šios okupacijos pradžios šimtmečio proga leisime svetimoms raidėms okupuoti Lietuvos piliečių pasus? Jau geriau paleiskime dangun 97 mažus juodus balionėlius ir tris didelius, didelius. Kad visa Lietuva matytų tas 3 raides…

Deja, kiti, 2020-ieji, tokioms politinėms kombinacijoms dar labiau nepalankūs. Jomis pažymėtume, ko gero, juodžiausių santykių tarp mūsų valstybių ir tautų pradžią. Sueis 100 metų nuo to momento, kai Lietuva ėmė gyventi be Vilniaus ir Vilnijos. Ir gyveno ne keliolika mėnesių, o ištisus 19 metų. Nematau reikalo priminti, kas tada dėjosi šiame krašte, nes 1920-1939 m. Lietuvos istorijos periodas, neabejoju, skaitytojams gana gerai žinomas. Bet pats nepatingėjau iš naujo perskaityti 1930 m. Sąjungos Vilniui vaduoti išleistą knygą „VILNIAUS GOLGOTA“ (paantraštė „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis). Nuo 1919 m. sausio 1 d. – iki 1928 m. gruodžio 31 d. Kiekvienos dienos svarbiausi įvykiai. Tik faktai. Jokių komentarų… Pasakysiu tik tiek, kad pažvelgus nuo 1920-1939 m. Vilnijos viršukalnių, mano paminėta 1919-ųjų Vilniaus ir Vilnijos okupacija buvo tik žiaurios okupacijos preliudija. Tik nuo Lenkijos pusės atskriejusio vėjelio dvelktelėjimas.

photo_for_gallery_1_80362895Tad niekaip neįstengčiau įsivaizduoti, kad bent jau šiais ar ateinančiais metais Lietuvoje rastųsi politinė jėga, kuri ryžtųsi įteisinti Lietuvos piliečio pasą su Trijų raidžių politine kombinacija jo pagrindiniame puslapyje. O per tą laiką, žiūrėk, šaltis, kurį jautėme tarp mūsų valstybių, „prie Nausėdos“ ims trauktis, vėl grįš maloni šiluma, kokia buvo „prie Brazausko“, „prie Adamkaus…“ O įkaitę santykiai tarp lietuvių ir lenkų ims vėsti, kaip kad buvo „prie“… Palaukite, o „prie ko“ jie buvo šilti?.. Neatsimenu…

Teko eiti pas Mykolą Biržišką. Gal jis atsimins? Vis dėlto Vasario 16-osios akto signataras, pirmasis Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas, 1921 m. lenkų suimtas už lietuvybės skleidimą (grėsė sušaudymas), profesorius, dukart Vilniaus universiteto rektorius. Beje, jau minėta knyga „Vilniaus Golgota“, iš kurios daugiausia sužinojau apie šį bene juodžiausią mūsų bendros istorijos etapą, sudaryta būtent jo, Mykolo Biržiškos.

Tai negi tik čia?…

Taip ir maniau, kad Rasų kapinėse jį rasiu netoli Jono Basanavičiaus. Beje, ir Pilsudskio širdis čia pat – vos kelios minutės ėjimo. Ir nieko – ramu, jokių pykčių, intrigų, kerštų. TAI NEGI TIK ČIA?… O gal tai ir yra atsakymas į klausimą, kurį nešiau Biržiškai.

Bet mudu vis tiek pašnekėjome. Papasakojau jam, kaip dabar gyvena Vilnijos lietuviai. Kad jų, ypač Vilniaus rajone, vis daugiau, nes Vilniaus lietuviai čia statosi namus, atsikrausto, įsidarbina. Savo kieme dažnas išsikelia Trispalvę. Ir valdžia nereikalauja jų nuleisti… Tačiau kai kurių problemų ir dabar kyla. Vaikams trūksta lietuviškų darželių. Lietuviškų mokyklų irgi trūksta. Daugiau nei 5000 vaikų iš Vilniaus rajono kas dieną tėvams tenka vežti į Vilniaus miesto švietimo įstaigas…

Tik staiga profesorius Biržiška mane nutraukia. Išgirstu jo balsą. Pone, sako, tai negi ir vėl Vilniaus kraštą su Vilniumi lenkai pasiėmė? Kai 1962-aisiais, sako, Amerikoje pasimiriau, jis dar su visa Lietuva priklausė rusams…

Ir ką aš jam galėjau pasakyt? Kad jo Vilnija su Vilniumi jau beveik 30 metų priklauso nepriklausomai Lietuvai?… Nepajėgiau.

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

52 komentarai

  1. Antanas:

    Brolystės?! Na, liaukitės, gerbiamieji! Nejuokinkite mano suplyšusių šlepečių, nes jos dar labiau suplyš. 🤗

  2. Arūnas:

    nėra lenkams, o tiksliau LLRA- KŠS, svarbiausias klausimas tos trys raidelės, nes per prezidento rinkimus galiausiai jie parėmė G. Nausėdą, pasisakiusį prieš svetimas raides pagrindiniame dokumentų puslapyje. Jie prisimena tai tik vykstant rinkimams į seimą ar savivaldą, o pagrindiniai svetimų raidžių diegėjai į Lietuvos Respublikos dokumentus yra liberalūs kompartiečiai

    • Žemyna:

      + Kubilius. O šioje kadencijoje, išmetus iš konservatorių „atsilikusius nesusipratėlius” ir sustiprinus qwyxintį frontą Gabrieliumi, 2K pradėtasis žygis prieš Lietuvos tapatybę pagaliau rimtai pajudėjo. Lenkams net stengtis nereikia – turi uolių patarnautojų.

  3. Žemyna:

    Ar tikrai okupantas iš Vilnijos išėjo? Ne! Nes okupacija nereiškia vien tik savo kariuomenės įvedimą į užgrobtą kraštą! Okupacija – daugianaris reiškinys. Vienas iš svarbiausių jos sandų – okupanto KALBA. Kalba yra ir ginklas, ir valdymo priemonė ilgam. Paskirtis – kuo giliau įsiėsti į užgrobtos šalies kūną ir iš gilumos jį graužti, nuodyti, naikinti.
    Kalba-okupantė pirmiausia medžioja savo ateities karjera susirūpinusią jaunąją kartą, atsidūrusią okupanto vykdomo užgrobtosios tautos su visu jos kultūriniu paveldu tapatybės pėdsakų naikinimo, menkinimo, pravardžių, patyčių iš jos terpėje. Savosios kalbos bei tautybės atsisakymas okupanto kalbos bei tautybės naudai lėmė ir visų kt. gyventojų ne tik savo darbo vietų išsaugojimą (ar bent leidimą uždarbiauti), galimybę išsaugoti savo turtą, namus/ūkį, suteikti vaikams bent pradinį mokslą. Dažnai tai reiškė ir gyvybės išsaugojimą – jei kolaborantai itin uolūs ir godūs buvo.
    Nesumenkinkime svetimos .kalbos įsileidimo į „nesvarbias” vietas – „tik” į vietovardžių lenteles (jie – tai įrodymai, kieno žemėje įsikūrė naujieji „šeimininkai”, vietovių pervadinimas – tų žemių istorijos ištrynimas), „tik” į paso pirmą puslapį, „tik praturtinti” jos raidėmis savo raidyną padarinių. Okupacinė kalba, kaip ir „užmigdyta” liga, tyko galimybės atsibusti ir pulti visa jėga.

    • Antanas:

      Pritariu! Jau turime “nuostabių” pavyzdžių: Rytprūsiuose – Kaliningrad, Čystyje Prudy, Nesterovo ir kt.; Pietryčių Lietuvoje – Pobrzeż (Paberžė), Dainowa (Dainava), Deguti (Degučiai), Czarny Bor (Juodšiliai), Pogiri (Pagiriai), Soleczniki (Šalčininkai) ir kt. Kaip gražu, kaip slaviška!

    • Atmintis:

      Atmintyje birželio 7-osios įvykių atgarsiai. Lietuva buvo kupina ryžto vaduoti Vilniaus kraštą. Smetona ir jo vyriausybė buvo kaltinama dėl idealų išdavystės, nuolaidžiavimo Lenkijai. Smetonos tautinė politika buvo tik žodžiai, kapituliacinę politiką lėmė masoniški, pilsuckiniai motyvai – Lietuva žiečpospolitos sudėtyje. Vilniaus vadavimui pasiruošę kariuomenės vadai 1934 m. birželio 7-ąją į Kauno gatves išvedę kariuomenės dalinius buvo nuteisti mirties bausme. Sunaikinus opoziciją dėl Vilniaus susigrąžinimo buvo priimtas lenkų ultimatumas Vilniaus krašto okupacijai. Prof. Mykolas Romeris paryškino, jog Lietuvos svainių vyriausybės su žento generolo Stasio Raštikio pradėta nuolanki kapituliacija lenkų užmačiai iššaukė ir kitas kapituliacijas.

      • Keista, bet save tautiniu laikantis Alkas.lt tokiam svarbiam 1934 m. birželio 7 d. Lietuvos tautiniam istoriniam įvykiui tinkamesnio dėmesio neskiria. Jo neskiria ir visuomenins LRT, kuriam nušviesti šio įvykio 85 -ąsias metines lyg ir pareiga būtų. Nesigirdi, kad ta data būtų svarbi ir pačiam Kaunui. Tikriausiai prolenkiška Kauno miesčionija Vilniaus vadavimo nepalaikė, kad taip lengvai buvo sudoroti kariuomenės vadai.

  4. atmintis:

    bijau, kad po D.Tusko sugryzimo i Lenkija is EK ir po sekanciu rinkimu Lenkijoje Lietuvos – Lenkijos santykiai vel taps labiau “isale” ir nuolaidu is Lietuvos puses vel bus reikalaujama vel daugiau. Neveltui britai 2014 buvo kategoriskai PRIES D.Tuskos ir J.C.Junkerio kandidaturas ES vadovybeje – britu zvalgyba puikiai tebedirba…..
    Milziniska klaida buvo padaryta 1992 kuomet Lietuvoje i valdzia sugryze komunistai Vilniaus krasta praktiskai paliko lenku sovinistams kuriuos teberemia kremlius “tvarkyti”…… Juk okupacijos metais daugelis arsiu Vilnijos “lenku” kalbejo ne lenku o keistoku gudu-rusu kalbu mix’u o lenku kalbos daugelis iki siolei nemoka

  5. Užuot tradiciškai – žečpospolitiškai toliau verkšlenus dėl tų visiškai Lietuvai šiandien nereikšmingų santykių su Lenkija, ar nederėtų autoriui paieškoti objektyvesnių atsakymų į tokius kertinius to meto Lietuvos politikos klausimus, iš kurių taptų aiškesnė ir tų santykių dabartis ir perspektyva. Taigi kodėl? Kodėl 1918 metų pabaigoje esant šalies sostinėje Vilniuje ir aplink jį surinktai Nepriklausomos Lietuvos kariuomenei, Vilnių paliko Smetona išvykdamas į Vokietiją, o 1919 m. sausio 1 d. Gedimino bokšte iškėlus trispalvę, buvo duota komanda negynus sostinės trauktis link Kauno? Kodėl nesiekta tartis, tarkim, kad ir su dar tada Vilniuje buvusia Vokietijos kariuomene (saksais) ginti valstybės širdį sostinę? Kodėl 1919 metų pradžioje, Lietuvos kariuomenei Bobriškių mūšyje (netoli Varėnos) sumušus Lenkijos kariuomenę ir nustūmus juos iki Marcinkonių bei taip pat tuojau po to išvijus bolševikus iš jų beužimamo Alytaus, nebuvo bolševikai pulti Vilniaus kryptimi, kad visų pirma jį išvadavus, o eita Ukmergės kryptimi link Zarasų, palikus galimybę Vilnių iš bolševikų atsiimti Lenkijai? Ar šie Lietuvos valdžios veiksmai objektyviai nerodytų Vilniaus išdavystės jau 1919 metais?

  6. Lenkai į Vilnių turi tokią pat teisę, kaip ir lietuviai ar baltarusiai. Vilnius buvo tik LDK sostinė, bet ne Lietuvos.

    • Žemyna:

      1) Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė VILNIAUS gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.),
      Pats Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške Vokietijos miestams – tada, kai jis jau buvo nebe darželinuko amžiaus…

      2) Abiejų Tautų Respublika – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, susikūrusi po Liublino unijos 1569 m.

      3) 30 tūkst. metų senumo archeologų radiniai liudija (ir tarptautiniu mastu tai patvirtinta) ne tik dabartinėje Lietuvoje gyvenus vis tos pačios – aisčių kultūros gentis. Komisijai pateikti radiniai už dar 10 tūkst. metų, ir LT mokslininkai dėl jų neabejoja. Archeologų radiniai liudija, jog aisčių žemės plytėjo daugybę kartų didesnėje teritorijoje, negu šiandien liko Lietuvai, kuriose šiandien gyvuoja kitos valstybės.
      Na, o nuo kada apie slavus pradėta rašyti, kada jie atkeliavo iki dabar užimamų plotų ir atsidūrė Europos žemėlapiuose (kitų, taip pat ir aisčių gyventose žemėse!) bei kokio senumo jų radiniai, tamstai ir pačiam bus įdomu susirasti medžiagą. O dar kiek laiko prireikė jiems tarpusavyje išsiaiškinti, išsidalinti, kas bus rusas, kas baltarusis, kas ukrainietis, kas lenkas, kur kieno iš jų valdžia…
      O Vilnius buvo savo vietoje – aisčių, o ne slavų žemėje… Ar gali būti mano tautos etninėje žemėje KITAI šaliai, tautai priklausantis miestas, upė, miškas, kaimas, ar bet kas? Tik tada, jei užgrobia. Okupantas būtent taip masto – aš tiek kariavau, tiek žmonių išžudžiau, taigi, tai mano!

      • Rimgaudas:

        Žemynai. Yra tiksliai nustatyta, kada įsikūrė pirmoji Vilniaus kultūra Šventaragyje, nes ten, kur dabar stovi Katedra, praeito šimtmečio pabaigoje (vadovas hab. dr. prof. N. Kitkauskas) po pamatais buvo atkasta paleoastronominio lietuvių kalendoriaus “Vilko pėda”, žyminti
        7.275 m. pr. Kr. jos pastatymo čia datą. Pagrindas – buvusi ir dabar esama Regulo žvaigždės padėtis Liūto (Vilko) žvaigždyne, kur 1° centro atžvilgiu turi 25920 : 360° = 72 m. vertę: kai žmogus pamiršta savo istoriją, ją primena žvaigždynai.

    • Antanas:

      Aba tu Aba… “Vilnius buvo tik LDK sostinė, bet ne Lietuvos” (?!)… O LDK kaip iššifruoti? Lenkų Didžioji Kunigaikštystė ar visdėlto Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Eik tu geriau miegoti, profesoriau!

    • atmintis:

      tuo metu kai ViInius tapo Lietuvos sostine, pati Lenkija buvo nediduke valstybele dabartines Lenkijos Vakarineje dalyje pavadinimu Polonia.
      Juk issipute Lenkija butent Lietuvos zemiu saskaita o tokia valstybe kaip Baltarusija is viso neegzistavo o buvo sukurpta po raudonojo parversmo 1917!
      Juk 1918 nelabai daug truko kad ir Lietuva butu paversta kokia nors “zaliarusija”…..
      Niekada negalima lenkams atleisti uz 1919-1920 kiaulystes kuomet nuo Lietuvos, kurios sienas pripazino net bolseviku vado Lenino vyriausybe 1920 Bresto sutartimi,buvo atpesta beveik puse musu valstybes teritoriju!

      • Žemyna:

        Per paskutinį, apie kurį skaičiau, šventinį jų susibūrimą buvo peršama nauja idėja – jei ne Pilsudskio, Želigvskio, Lenkijos
        pasiaukojimas, Lietuva nebūtų turėjusi tarpukario Nepriklausomybės. Viskas pateikta taip, kad ne lietuviai, o būtent Lenkija ir Pilsudskis ją iškovojo ir Lietuvai padovanojo.
        Ar to tikslas nėra tas, kad Lietuva „privalo” per amžius jaustis
        skolinga ir atsidėkoti, tenkindama vis naujus PL įgeidžius… Tačiau faktą, kad po II karo pati Lenkija ATSISAKĖ priimti iš Lietuvos į Lenkiją norėjusius „repatrijuoti” vietos „lenkus”, nepripažino jų lenkais esant, ji NUTYLI, kaip tyli ir dėl Vilnijos okupacijos fakto pripažinimo… Buvau liudininkė to viso sujudimo, kai žmonės įvairiausiais būdais siekė sau pasidaryti tinkamus dokumentus, kaip buvo sudaromos tikros ir fiktyvios santuokos su Lenkijos lenkais (padirbti santuokos liudijimai).
        Ar tas fakto nepripažinimas nėra geriausias įrodymas, jog Lenkija dar nepasveiko nuo didybės manijos ir noro GROBTI dar daugiau, negu yra prisigrobusi, o čia jos palikti nutautinti vietos žmonės jai tėra priemonė dėl viso pikto palaikyti jų „lenkišką” dvasią – o gal prireiks, gal vėl jais pasinaudos?
        Toli gražu ne visi lenkai ir jų politikai ta liga serga, tačiau kalbai, deryboms su Lietuva siunčiami būtent tokie „politikai”. Reiškia, arba pastarųjų svoris PL valdžioje labai reikšmingas, arba kitaip mąstantys NEDRĮSTA pasakyti jiems „STOP”.

    • atmintis:

      tuo metu kai ViInius tapo Lietuvos sostine, pati Lenkija buvo nediduke valstybele dabartines Lenkijos Vakarineje dalyje pavadinimu Polonia.
      Juk issipute Lenkija butent Lietuvos zemiu saskaita o tokia valstybe kaip Baltarusija is viso neegzistavo o buvo sukurpta po raudonojo parversmo 1917!
      Juk 1918 nelabai daug truko kad ir Lietuva butu paversta kokia nors “zaliarusija”…..
      Niekada negalima lenkams atleisti uz 1919-1920 kiaulystes kuomet nuo Lietuvos, kurios sienas pripazino net bolseviku vado Lenino vyriausybe 1920 Bresto sutartimi,buvo atpesta beveik puse musu valstybes teritoriju!

      • Gedimino laikais Vilniuje buvo gudų( baltarusių) priemiestis ir be to Vilnaiaus apylinkėse gyveno daug lenkų belaisvių kurie gyveno kaip Gedimino dvaro tarnai. Štai Gediminas sudarydamas sąjunga su Lokietka 1325 metais paleido apie 25 000 Vilniaus apylinkėse gyvenusių lenkų karo belaisvių.

        • Tą gudų priemiestį tiksliau būtų vadinti pravoslavų priemiesčiu, nes nemaža dalis lietuvių, kaip matyti iš kalbos faktų (bažnyčia, kūčios ir kt.), dar nuo Netimero laikų ėmė tapti Rytų apeigų krikščionimis.

          Kas dėl Gedimino paleistų lenkų karo belaisvių, tai jie, matyt, laikytini Vytenio laikų palikimu. Jis siaubė ir siaubė mozūrus, sumozūrėjusius prūsus, kitus lenkus parsivarydamas būrius belaisvių.

      • Bartas:

        Primenu, kad “didysis leninas” pirmiausia kūrė Litbelą. Laikiną “buferinę valstybę” apsisaugojimui nuo “vakarų imperializmo “. O kadangi “pasaulinė proletariato revoliucija ” neišvengiama, tai viskas, anksčiau ar vėliau, privalės “grįžti namo”.
        O Lietuva, tai to pačio “strateginio plano ” dalis. Tik tuomet , maskovijos balševikų klynas buvo per siauras, ir per silpnas (stebuklas prie Vislos) grąžinti mūsų kraštą “namo”. Teko pripažinti. Laikinai. Tik tikras “leninietis – stalinas” sugebėjo visus paklydėlius ”sėkmingai sugrąžino “namo”.

    • Žemyna:

      Jei tamsta, minėdamas tautybes, turėjote galvoje ne kitas valstybes, o kitataučius LT piliečius, tada pritariu: Vilnius yra visų LOJALIŲ Lietuvai piliečių sostinė – nežiūrint jų tautybės.
      Gal pravers šios laidos paklausyti –
      – ziniuradijas.lt/laidos/greiti-pietus/ar-sumazejo-rusijos-propagandos-lietuvoje?video=1

  7. Rimgaudas:

    Kalbant apie Žečpospolitą, derėtų prisiminti, kad ji buvo “dviejų tautų bajorijos” valdoma respublika. Kiekvienas šio pavadinimo girdėtojas ar skaitytojas jį suprasdavo kaip Ržecpospol’ita, t. y. vienos lenkų tautos Ržecpospolen – ita, ko pasėkoje antros, litinės (lihuanian), tautos vardas čia buvo ištrintas pačiose pavadinimo ištakose. Lietuvių bajorai pareigą ginti lenkiškos bajorijos žemes pagal 1569 Liublino unijos sutartį vykdė sąžiningai, nors Lietuva čia buvo naudojama tik kaip įgula lenkų imperiniams kėslams tenkinti.
    Manyčiau, kad, nepaminant mūsų tautos teisių, įstatymu Lietuvoje turėtų būti grąžintas Žečpospolitos pavadinimas kaip Ržeč pop’ Pol Lita, kur Ržec (sen. lenkiškai) reiškia Respublika, pop’lus (lot.) – tauta, Polen – Lenkija, Lita (nuo tarm. lytus = lietus) – Lietuva. O lenkus tegu graužia savo buvusio “neapsižiūrėjimo” pavadinime Ržečpospolita rūdys, kol jie patys bus nublokšti atgal iki pradinės šuns uodegos dydžio lemkų teritorijos Europos žemėlapyje: imperijų ateitis visada vienoda.

  8. Žečpospolita gali reikšti valstybė, respublika. Tai lenkiškas pavadinimas “Žečpospolita obojga narodow” veikiau reikštų “apjungtų tautų”, o ne (“dviejų (abiejų) tautų”) valstybė. Tokiu atveju po Liublino junijos pilnas valstybės pavadinimas lietuviškai verstinas, kaip “Lenkijos karūnos apjungtų tautų valstybė”. Jeigu pavadinime lenkų kalba “dviejų tautų” prasmės nėra, o tokių kaip dviejų tautų tais laikais dar ir negalėjo būti praktiškai, taigi tiksliai verčiant nebūtų pagrindo tokiai prasmei atsirasti ir lietuviškame pavdinime. Todėl manyti buvus valdymą “dviejų tautų bajorijos” pavadinimu, kaip ir nebūtų pagrindo.

  9. Rimgaudas:

    Mielieji, aisčių (baltų) ėjimo nuo šiaurinės Afrikos krantų, baigiantis ledynmečiui, į Europą ir per ją iki Baltijos jūros atspindi Egipto piramidėse surastas kelio paskui ledynus ėjimo žemėlapis, kurį vokiečiai įvardino “Medžio deivės” vardu. Žmonių prieš 10 tūkst. m. tada buvo mažai – visame pasaulyje vos 2 milijonai, o erdvės įsikurti, nueinant ledams, buvo daug, todėl atitolusios nuo mūsų kamieno slavų gentys Uralo link išniro žemėlapiuose kaip lietuvių kalbos dialektais kalbantys aisčių substratai (V. Toporovas). Baltų kalbų dialektai ir podialekčiai, tikint Vladimiru Toporovu, pasiskirstė ir tarp italų, germanų bei skandinavų šalių, išskyrus, gal, suomius.
    Šį faktą atspindi aisčių kelio iš Afrikos į Šiaurę, nugrįsto runų raštais, 10 – 15 tūkst. m. laiko trukmės ilgametė istorija. Beeinant, dukart ledai ėmė grįžti atgal (F. Kavoliūtė, VU), todėl, nors daugelyje vietų jau įsikūrę, vėl buvome nustumti iš tų vietų atgal. Tokia, tad, yra seniausius mūsų laikus menanti tautos, kuri susidėjo iš ne mažiau kaip trijų giminingų genčių, sėkmės istorija, apibrėžta “Medžio deivės” paveikslo bei Padovinio akmens su runomis, stovinčio Marijampolės miesto skvere, iškodavimo lietuviškai rėmu.
    Darantis žemėje ankšta (dabar jau yra 7,3 mlrd. gyventojų), aisčių (baltų) ėjimo į šiaurę kelias, kitų šalių kariauninkų sąmonėje, perkertant jį skersai ar išilgai, išsitrynė. Tačiau, ėję tiktai pirmyn, aiškiai žinome, jog niekada nebuvome savo vaikų iš Rytų ar Vakarų okupantais, o tik jie žlugdė mus, naikindami savo kaip tikrų tėvų kalbą, tikėjimą, kultūrą ir mokslą, kuriuos per amžius nešėmės iš žemių Egipte (ant Tutanchamono sarkofago yra išraityti užrašai lietuvių kalba) iki šių dienų mūsų tautos gyvenimo realijų.
    Todėl, kalbantis su rusais, lenkais, vokiečiais, amerikiečiais ar skandinavais, turime kalbėti su jais aiškiai ir nedviprasmiškai, kaip savo vaikus pasergstint, kartu, nuo jų galimos žūties ateityje.

  10. Jeigu jau Vilniaus vieta taip nuo seno (virš 7 tūkst. metų pr. Kr.) susieta su laiko skaičiavimu, tai logiška manyti, kad ir jo pavadinimo radimasis gali būti sietinas su tokiais laiką reiškiančiais žodžiais, kaip val-anda, vėl-uoti, vėlus, netgi vil-tis – “laukti, tikėtis, kad kas nors ateis, bus laiko prasme”, taip pat laikytina iš tos pačios šaknies kilus gudų žodį chvalina – “valanda”. Einant toliau, su žodžiu “laikas” gali būti siejamas ir paties Lietuvos vardo radimasis, kaip reiškusį būtent tą pačią Vilniaus vietą, o atsižvelgiant į tai, kad tarminiai “adyna – gadzina” taip pat reiškia laiką, tai – ir su Gudijos ir net Gedimino vardų radimaisi. Tai dabar tiek būtų – trumpai.

  11. atmintis:

    dar nepasveiko ir nepasveiks dar labai ilgai Lenkija nuo savo slektisko plikbajoriu pasiputimo kadangi lenku jaunimas ju mokyklose yra pripustas tu paciu ideju……
    As irgi puikiai pamenu kai mano mociute Punsko lietuve kilusi is knygnesiu seimos 1958 susiruose vykti i Lenkija aplankyti ten pasilikusiu 6 savo dukteru(mano tetu -tevo seseru) kurios buvo atskirtos nuo seimos kuomet 1941 vasario menesi pagal Stalino – Hitlerio suokalbi Suvalku krasto lietuviai buvo brutaliai isvaryti i Lietuvos teritorija ir apgyvendinti Sakiu -Vikaviskio rajonuose iki karo gyvenusiu vokieciu ukininku namuose. Deja, labai trumpam – 1941 birzelio pabaigoje vokieciai sugryzo ir daugybe lietuviu seimu liko tiesiog benamiais. Sugryzti i Suvalku krasta karo metu pavyko tik labai nedaugeliui o 1944 kuomet mano tevai ir seneliai norejo gryzti, rusai, o ypac raudonieji lenkai, neileido i Stalino pypke pazymeta “savo” teritorija….. Issilgusi 6 savo dukru, mano mociute privalejo prisiekti lenku valdziai atsisakydama visko ir be teises gryzti i Lietuva. Iki siolei pamenu ta labai labai liudna atsisveikinima.

  12. Rimgaudas:

    Saulės Vilnai. Sutikčiau, gerb. Saulės Vilna, kad Vilniaus miesto pavadinimas yra susijęs su laiku. Konkrečiai, manyčiau, jis yra susijęs su paleoastronominiame kalendoriuje esančia ir laiko tarpsnius matuojančia “Vilko pėda”. “Staugiančio Vilko” legenda irgi yra susijusi su laiku, todėl sektų, jog Vilniaus miesto vardas turėtų būti Vilknius. Tas pat ir su upele Vilnelė, kuri, tikėtina, anksčiau buvo Vilknelė. Gal taip, o gal ir ne. Tačiau, manyčiau, svarstytina.

  13. Žemyna:

    Gal kas nepastebėjote? –
    Lenko istoriko knygoje – apie J.Pilsudskį ir Lenkijos nacionalizmą tarpukariu
    – 15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lenko-istoriko-knygoje-apie-j-pilsudski-ir-lenkijos-nacionalizma-tarpukariu-286-1142176?copied
    Tie vyrukai, jauni ar seni, tą pačią giesmę gieda… 🙁 Kažin, ar pan Skwernel ir 2K bent užmetė akį į tai?

  14. Vargu ar kalbiškai būtų galima manyti, kad Vilniaus pavadinimas būtų tiesiogiai susijęs su žodžiu vilkas ir kad Vilniaus ir Vilnelės pavadinimai galėję būti atitinkamai Vilknius ir Vilknelė. Mat, “k” praradimas juose garsiškai negalėtų būti niekuo galimu paaiškinimas, be to, tokiu atveju šiuos žodžius tektų laikyti sudurtiniais nelabai aišku ką galinčiais reikšti.
    Taigi pagrįsčiau atrodo, kad Vilnius – tai laiko skaičiavimo vieta, senovės lietuvių “laikrodžio” vieta. Pagal senovės tradiciją laiko skaičiavimas ir rodymas siejasi su bokštu, varpine. Todėl Vilniaus, Vilnios pavadinimas galūtų reikšti bokštas, laiko bokštas. Šiai reikšmei artimos šaknys galėtų būti lietuvių žodžiuose – volas, velenas. Pagal tai ir upės tekančios (vedančios) į šio bokšto vietą galėjo gauti tos pačios šaknies Vilijos, Vilnios pavadinimus. Ryšys tarp laiko ir upės tas, kad abu teka… Tai dar tokie būtų pasvarstymai.
    Dėl N. Kitkausko po Katedra atkasto “Vilko pėdos” kalendoriaus, tai neaišku, kuo galima pagrįsti, kad jis buvo Vilniuje būtent toje vietoje net prieš 9 tūkst. metų. Gal tas jo rodymas yra iš kitos vietos. Žodžiu, kiek visa tai patikima?

  15. Rimgaudas:

    Saulės Vilnai. Paleoastronominis, t. y. pagrįstas ilgalaikiu žvaigždynų padėčių stebėjimu danguje, “Vilko pėdos” kalendorius Vilniuje yra vietinis. Jeigu jis būtų teritorinis, priklausantis nuo hab. dr. prof. V. Žulkaus atkastos struktūrinės astronomijos observatorijos BIrutės kalne arba priklausytų astronomijos kompleksui (Jūrė, Lizdeikiai) Užnemunėje (Jūrė – Lizdeikiai), tai jis rodytų atitinkamai 7.632 m. pr. Kr. ar 4.428 m. pr. Kr. datas. Vilnius turėjo ir savą struktūrinę 7.275 m. pr. Kr. laiku datuojamą observatoriją, kuri stovėjo Stalo kalno teritorijoje. Observatorijos atkūrimu yra užsiėmęs VGTU doc. Eugenijus Paliokas (žr. kn. “Šimtmečio žiedas – mano laiškas Lietuvai”, leid. VŠĮ sveikatos centras “Amžinoji sandora”, Kaunas/2018).

  16. Tvankstas:

    Turime suprasti, kad mūsų nelaimės su Lenkija prasidėjo 1385 m. Krėvos sutartimi, kuri tikrovėje buvo visai kita (jei buvo), o ‘atrastoji’ 1835 m. yra tik grubi klastotė.
    Turime suprasti, kad 1918.01.08 W. Wilson tezėse net nėra šalies Lietuva, kaip pagal 1791.05.03 Lenkijos karalystės konstituciją, o Lenkijos žemės apibrėžtos : 13. Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, į kurios teritoriją turėtų būti įtrauktos etninės lenkų žemės, kuri turėtų laisvą ir saugų priėjimą prie jūros ir kurios politinė bei ekonominė nepriklausomybė būtų užtikrinta tarptautiniu paktu.
    Kur kalba lenkiškai, ten ir Lenkija – pagal W. Wilson.
    Ko mes lietuviai norime iš Lenkijos, lenkų ir lenkakalbių lietuvių, jei jau kadais prieš 100 metų turėjo išnykti Lietuva pagal Big Brother / Vyresnįjį Brolį ?

  17. Rimgaudas:

    Tvankstui. Visai sutinku su mintimi, kad turėtų būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, į kurios teritoriją turėtų būti įtrauktos etninės lenkų žemės. Tačiau, kur lenkai gyveno kaip etniniai čiabuviai? Į klausimą galėtų atsakyti genetinė lenkų tautybę turinčių piliečių DNR (DNA) analizė ir tyrimai parodys, jog sūduviuose, jotvingiuose, suvalkuose, Baltstogėje, Varšuvoje ir t. t. jie turi baltiškąjį DNR kodą.
    Genetinėje laboratorijoje (pavyzdžiui, “DNA test for Ethnicity@Geneology) vos už 59 dolerius galima savo kilmę pagal protėvius susekti imtinai iki Afrikos. Nustebtų, žinoma, Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos “liankai”, kad jų protėviai yra ne lenkai, o iš tikro per kartų kartas lenkų kolonizatorių pavergti nutautinti lietuviai.
    Sutikčiau su gerb. Tvanksto mintimi, kad gerai būtų lenkams etninėse jų žemėse turėti nepriklausomą Lenkijos valstybę, tačiau, nebent slaviško DNR dugno kaimynai sutiktų savo dabartinių žemių sąskaita jiems ką nors duoti. Bet etninių baltų erdvėje nepriklausomai Lenkijos valstybei susikurti tokių galimybių nėra. Nupirkti, mūsų etninės žemės gabalą prie Gdansko, kur jie yra užgrobę Pamedę, manau, perspektyvą jie turi. Nebent vokiečiai sumokėtų brangiau.

  18. DĖMESIO !:

    10.30 LRT Radijas: serbo disertacija: Lietuva – vienintelė valstybė, sauganti, kad būtų vartojama viena kalba.
    Lieps modernėti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *