L. Litvinavičius. Dėl dvigubos pilietybės (50)

Lietuvos piliečio pasas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Lietuvos piliečio pasas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Artėja gegužės 12-oji diena, kai rinksime naująjį prezidentą ir balsuosime referendume dėl dvigubos pilietybės suteikimo užsieniuose gyvenantiems tautiečiams.

Dėl prezidento kandidatūros jokios dvejonės nėra, reikia išrinkti nepriklausantį šiai bukai sistemai asmenį. O štai dėl dvigubos pilietybės ilgai negalėjau apsispręsti. Galvojau, kad laikmetis toks atėjo, kai beveik visas pasaulis atviras, gal ir verta suteikti dvigubą pilietybę, bet vienas nesenas įvykis padėjo apsispręsti. Bet apie viską iš eilės.

Vieną šaltoką pavasario rytą išsiruošiau lankyti paveldo objektų rytų Lietuvoje. Buvo truputį pašalę, tad nusprendžiau pabandyti aplankyti labai atokų piliakalnį. Nuo vieškelio reikia važiuoti apie 5 km paprastu keliuku iki kaimo, kuriame gyvena vos pora žmonių. Sunkokai, bet nuvažiuoti pavyko, ank keliuko sustoti bijojau, todėl nekviestas įvažiavau į vienišos sodybos kiemą. Iš namo į prieangį išėjo sena moteris, remdamasi dviejomis lazdomis, vos judėdama.

Pasilabinau, atsiprašiau už įsiveržimą ir paklausiau kaip geriau nueiti iki piliakalnio. Šeimininkė nesupyko ir viską gražiai paaiškino, tiesa, nusistebėjo, kaip aš iki jos sodybos sugebėjau atvažiuoti. Piliakalnį aplankiau, bet skubėjau, nes tekėjo saulė ir oras šilo, o kelias prastas. Kai grįžau prie namo, šeimininkė sėdėjo priangyje, mačiau, kad ji manęs laukia. Paklausė, ar patiko piliakalnis, kodėl aš ten buvau, o paskui gailiai paprašė:

– Vaikeli, ar gali nuvažiuoti iki parduotuvės ir nupirkti man valgyti? Nieko daugiau neturiu, tik bulvių.

Man šmėstelėjo mintis apie šylantį orą, prastą kelią, sugaištą laiką, visgi iki parduotuvės 9 km atstumas, bet svarstymo nebuvo, atsisakyti negalėjau. Senutė padavė man 20 eurų banknotą, paprašė nupirkti paprasčiausių maisto gaminių ir parvežti 2 eurus grąžos. Sakė, kad skolinga kaimynei, kuri žiemą gyveno pas dukrą mieste, bet pavasarį turėtų sugrįžti. Kaimynė gyvena už gero kilometro, o daugiau kaime nieko nėra. Iki parduotuvės nuvažiavau be didesnių nuotykių, nupirkau gerokai daugiau, nei senolė paprašė, nes už 18 eurų ką ten gali nupirkti.

Grįžtant atgal jau kilo problemų važiuojant, bet pavyko. Įnešiau maisto gaminius į namą, sudėjau į šaldytuvą ir spintelę, nes senolė vos judėjo. Padaviau jai 2 eurus, o ji apsiverkė. Dar pasakė:

– Vaikeli, aš matau, kad tu daugiau išleidai, nei aš daviau, bet aš negaliu tau atiduoti, nes daugiau pinigų neturiu.

Aš patikinau, kad viskas gerai ir jau susiruošiau eiti, bet ji vėl paprašė:

– Palauk, aš nors arbatos išvirsiu, žolelių turiu. Mačiau kaimiško pyrago nupirkai.

Negalėjau aš išeiti, atnešiau vandens, užkaičiau arbatinuką, supjausčiau pyragą ir atsisėdome abu prie stalo. Kai pastačiau prie jos arbatos puodelį, ji siekė pabučiuoti man ranką. Aš visiškai sutrikau, atitraukiau ranką ir pasakiau – negalima, aš ne dėl to juk važiavau.

Begeriant arbatą, mačiau, kad saulė jau gerokai pakilo, bet paskubomis išbėgti negalėjau. Nedrąsiai paklausiau:

– O kaip Jūs čia viena gyvenate?

O ji atsakė:

– Kaime buvo daug žmonių, bet vieni mirė, kaip ir mano vyras, kiti, jaunesni, išvažiavo ir nieko neliko. Kartais seniūnijos darbuotoja aplanko, tai paštininkė atvažiuoja, va taip ir gyvenu.

– O vaikų turite?

Senolė atkuto, akys nugiedrėjo ir ji beveik linksmai atsakė:

– Turiu dvi dukras ir sūnų, ir anūkų turiu.

Aš vėl paklausiau:

– O kur jie ir kaip gyvena?

– O, jie gyvena gerai, abi dukros Norvegijoje, sūnus Airijoje, jie gerai uždirba, ir namus ir mašinas turi.

Aš neatstojau:

– O kada jie buvo Jūsų aplankyti?

Senolės žvilgsnis užgeso ir ji tyliai sumurmėjo:

– Vyriausioji buvo viena pusdieniui užvažiavusi praeitą vasarą, o kitų nemačiau jau daugiau kaip metus.

– O anūkus ar matėte?

Senolei buvo sunku, bet ji atsakė:

– Tik du iš penkių anūkų ir seniai. Ir, tarsi teisindamasi, – pridūrė – jie daug dirba, labai užsiėmę.

Ir pravirko. Kai nustojo, jos akyse degė toks ilgesys ir skausmas, kad aš irgi vos neapsiverkiau. Važiuodamas jau pažliugusiu keliu, beveik į jį nežiūrėjau. Tikrai buvo sunku. Ir važiavimas buvo dramatiškas ir mintys tokios pačios. Na, kaip taip gali būti, gyveno žmogus, vaikus užaugino, o dabar siekia pabučiuoti ranką svetimam už tai, kad atvežė maistą.

Tai ar jūs ten, norvegijose tikrai gerai gyvenate, košmarai nekamuoja, palikus artimiausią žmogų – motiną – vienišai, kankinančiai mirčiai? O ar pagalvojate, kas uždirba jiems pinigus pensijoms, kol jūs ten gerai gyvenate?

Gamtos ir dievų surėdyta, kad tėvai augina vaikus, o šie, tėvams pasenus, juos prižiūri ir padeda laimingiems ir oriems iškeliauti. Emigracija ne tik žlugdo ekonomiką, bet nutraukia nusistovėjusius šeimos ryšius, visiškai laužo tautos psichologiją ir visokeriopai blogina padėtį šalyje.

Jei jūs, emigrantai, turite kojas, rankas, galvas ir bent kiek košės jose, tai grįžkite, pakeiskite postuose visokius kirkilus, skvernelius, nausėdas, karbauskius ir šimonytes, ir imkitės tvarkyti valstybę iš esmės. Kad paskui anūkams galėtumėte pasakyti – ir aš ten buvau ir prisidėjau prie visuotinės gerovės kūrimo. O bėgti iš savo krašto, tai tikras bailumo požymis.

Jau praėjo daugiau kaip mėnesis nuo tos įsimintinos kelionės, bet maldaujančios senutės pamiršti negaliu. Prisimindamas begalinį ilgesį ir skausmą senolės akyse, už dvigubą pilietybę aš nebalsuosiu. Tėvai, vaikai, seneliai ir anūkai turi gyventi drauge, arba bent netoli.

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *