E. Dzežulskis-Duonys. Kodėl iš Signatarų namų balkono aidi vienišas balsas? (30)

Signatarų namai | Tourism.lt nuotr.

Signatarų namai | Tourism.lt nuotr.

Turbūt ne vienam Lietuvos piliečiui kyla panašus klausimas, kai kasmet Vasario 16 ir Kovo 11-osios proga girdim vieno žmogaus balsą? Gal tūlas pagalvoja: balkonas mažokas, daug žmonių jame netelpa, o grūstis iškilmingų švenčių proga tikrai nedera.

 

Sprendžiant iš žiniasklaidos, į valstybines šventes švęsti susirinkusius vilniečius ir į miesto svečius iš šio namo balkono visuomet kreipiasi vienas ir tas pats žmogus. Kitų kalbėtojų nebūna arba jų balso nesigirdi (netransliuoja žiniasklaida). Argi tai nesukelia nuostabos? Negi Lietuva per tris dešimtis laisvos šalies gyvavimo metų neranda daugiau jos laisvei ir nepriklausomybei nusipelniusių asmenų? Daugiau čia reiškia vien asmenų, o ne asmens nuopelnų kiekį – nuopelnų kiekis apskritai nėra deramai išmatuojamas.

Tarytumei per tuos praėjusius dešimtmečius nebūta nei Prezidentų, nei Seimo pirmininkų, nei jokių kultūrai reikšmingų asmenybių? Negi visi likę vien atsitiktiniai žmonės, savo laiku tik trumpam užsėdę svarbias kėdes. Kita vertus, dar esama gyvų ir Sovietmečio disidentų. Bet ir jie nekalba…

Kai nuolat kalba tas pats žmogus, natūralu, kad išsisemia tiek jis, tiek blanksta visos šventės atmosfera. Ne veltui sakoma: žmogus visą savo gyvenimą ir rašo, ir skaito vieną vienintelį tekstą. Kartais, žinoma, jį kiek pavarijuodamas. Bet dėl to nei klausytojams, nei dalyviams lengviau nepasidaro.

Aišku, ne vien tai lemia, kodėl bene didesnė pusė Lietuvos piliečių nereškia didesnio noro švęsti valstybines šventes, bet prie to prisideda. Kai kurie jų net spontaniškai susiorganizuoja į alternatyvias eitynes, šitaip reikšdami nepasitenkinimą tiek pabodusiais ocioziniais renginiais, tiek susiklosčiusia socialine ekonomine šalies gyventojų situacija. Į antraštėje iškeltą klausimą peršasi bent keli galimi atsakymai. 1) kiti neturi teisės kalbėti, bet kas ir kam suteikė teisę kitiems nesuteikti teisės?; 2) kiti neturi ką pasakyti, bet kas žino ir sprendžia apie tai, jei jie dar nekalbėjo?; 3) kiti irgi kalba, bet jų mikrofonas, vaizdžiai tariant, yra išjungtas, nes jų kalbėjimo neperteikia jokia žiniasklaida.

Žinoma, galima pompastiškai tarti: pati istorija pasirenka kalbėtoją ar kalbėtojus. Tačiau praktinė išmintis yra negailestinga: istorijos nėra, yra tik ją rašantys istorikai. Juk visa, kas vyko, buvo pasakyta ar buvo padaryta, negailestingai praryja laikas. Taigi nėra kito būdo suteikti mirtingųjų žygiams nemarumą, kaip tik juos šauniai apdainuoti. Tuomet neabejotinai svarbūs tampa „dainą“ kuriančiojo (ir ją atliekančiojo) asmeninės simpatijos, jo noras ir gebėjimas matyti platesnę tikrovę. Kaip ir veiksmą apdainuojančiojo asmeniniai motyvai bei paskatos.

Būtent todėl ir negalimas tikras istorijos ojektyvumas: to, kas buvo, jau nebėra; tie, kas aprašo tai, kas buvo, visada buvo, yra ir bus savaip šališki. Kaip priversti pripažinti istorikai – kai imamės skaityti ar rašyti istorinius veikalus – susiduriame arba su jau praėjusios realybės sumitinimu, arba su jos supaprastinimu. Trečio kelio kaip ir nesama? Pabandykite tokį daugialypį ir neišsemiamą dalyką kaip tikrovė (kad ir esama) įsprausti į vieną ar kitą konkretų, konkretaus žmogaus kuriamą tekstą. Štai ir kitu keliu gaunamas panašus atsakymas.

Neretai istorinei schemai reikšmingos taip pat tampa tebegyvenančių istorinių veikėjų žmogiškos savybės, jų asmeninės ambicijos, noras dominuoti, užimti visą istorinio veiksmo avansceną. O kur dar iš sukauptos galios kylančios galimybės tiesiogiai (postais, premijomis, užsakymais, pagyromis ir pan.) arba netiesiogiai (autoritariniu veikimu, bauginimu, šalinimu ir pan.) paveikti tiek rašančius ir kalbančius, tiek ir veikiančius asmenis.

Užtat ir Lietuvos istorija, kad ir visai nesena, neištrūksta iš ją rašančių istorikų prisiimtų schemų rėmų. O šiose schemose vienišam kalbėtojui tenka išskirtinė vieta. Nėra ginčijami vieno ar kito asmens, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, įvykdyti ir išoriškai regimi nuopelnai Tėvynės laisvės byloje. Tačiau sveikas protas visada klausia – negi didžiuliai, titaniški užmojai ir revoliucijos yra taip lengvai pakeliami ir išnešami ant vieno kažkurio žmogaus pečių?

Čia jau tikrai reiktų ne bet kokių, o tarp menkų neužaugų nykštukų atsidūrusio milžino Guliverio pečių. Bet Guliveris yra tik filosofinės pasakos herojus. Tikrovėje jam ar jai (net milžinams) reikia pagalbininkų, bendražygių ar pagaliau – paprastų, bet uolių bei garbingų ir užtai retkarčiais prisimintinų vykdytojų, galinčių tarti vieną ar kitą žodį kad ir šventiniuose minėjimuose.

Iš to, kas pasakyta, dėliojasi ritualinis vienišo kalbėtojo (kone visų valstybinių švenčių progomis) paveikslas: vyriausiasis architektas, visa ko kūrėjas ir atlikėjas viename asmenyje. Dar labiau šposaujant galima tarti, jog jau esama mažiausiai dviejų Lietuvai svarbių profesorių: vieno, dabartinę Lietuvą sukūrusio, ir kito, ankstesnės Lietuvos gimimo nuorašą suradusio. Bet ir iš jų dueto šventės nesulipdysi…

Belieka viltis, jog į girdimą monologą galės įsitraukti kiti, jų mikrofonai bus įjungti, vietos balkone atsiras ir suskambės daug spalvingesnė, istoriškai tikresnė, dabarties problemų neignoruojanti, bet šventinę atmosferą skleidžianti polifoninė melodija.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Julijonas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: