D. Vaitkevičienė. Dievai, didvyriai ir signatarai (8)

Arvydo Každailio ofortas. (A. Každailis. Ofortai. Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius, 2010)

Arvydo Každailio ofortas. (A. Každailis. Ofortai. Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius, 2010)

Nėra visuomenės be didvyrių, nėra istorijos nei epo be herojų. Graikų Achilas, babiloniečių Gilgamešas, indų Ardžūna, keltų Kuchulinas ir daug kitų įžymių didvyrių iki šiol jaudina žmoniją. Didvyriai − nepaprasti žmonės, apdovanoti ir globojami dievų ar patys pusiau dievai. Štai šlovingasis Achilas – nereidės Tetidės sūnus, stiprusis Heraklis – Dzeuso sūnus, šviesusis Ardžūna – griausmavaldžio Indros sūnus, nenugalimasis Kuchulinas – dievo Lugo įsikūnijimas. Būdami tikri ar fiktyvūs, žmogiški ar dieviški, didvyriai ir pasakojimai apie juos tampa matu, leidžiančiu pasitikrinti žmogiškąsias vertybes, o didvyrių žygiai ir jų spinduliuojama šlovė nepraranda žavesio ir šiandien.

Epų didvyriai – nepaprastos galios vyrai, dievų apdovanoti narsa ir didžiule fizine jėga, skinantys pergales mūšio lauke ir laimintys asmenines dvikovas.

Tai tūkstantmečius gyvuojantis archetipinis vaizdinys. Nors Lietuvoje neturime išlikusių epinių pasakojimų, tačiau neabejotinas didvyrio mito pavyzdys yra LDK valdovas Vytautas Didysis, tapęs didvyriu dėl karinių ir politinių pergalių, leidusių išplėsti LDK nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvoje Vytautas ne vieną šimtmetį buvo valdovo idealas, o vėlesni kunigaikščiai nurodydavo esantys Vytauto įpėdiniai.

Vytauto šlovė sklido ne tik bajoriškuose sluoksniuose, − jo vaizdinys išliko ir liaudies pasakojimuose, perduodamuose iš kartos į kartą daugiau kaip 500 metų (tiesa, ne lietuvių, o baltarusių ir karaimų atmintyje). Folklore Vytautas įgyja mitinių bruožų, įgyja stebuklingų galių ir netgi milžino pavidalą. Trakų karaimai iki mūsų dienų išsaugojo legendą apie tai, kaip Vytautas išgelbėjo Trakus nuo potvynio. Galvei ir Skaisčiui užliejus Trakus, Vytautas atjojo ant žirgo, o jo žirgas tol gėrė vandenį, kol ežero vanduo atslūgo.

Tačiau fizinė jėga nebūtinai yra didvyrio pagrindinis bruožas. Štai folklore Vytautas gali būti vaizduojamas ir kaip šventasis išminčius. Smolensko krašte užrašyta sakmė pasakoja, kad mirus Lenkijos valdovui neliko kam valdyti šalį. Tuomet buvo paleistas karališkas žirgas, kuris tris mėnesius klaidžiojo, kol surado seną išmintingą žmogų ir jam nusilenkė – tai buvo Vytautas.

Švenčiant Vasario 16-ąją, kyla klausimas, ar mitinių didvyrių rikiuotėje matome Lietuvos signatarus. Ar tuos, kurie pasirašė 1918 m. Nepriklausomybės aktą, 1949 m. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją, 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą laikome ypatingais žmonėmis? Ar jie tapo mūsų didvyriais? Tai žmonės, kurie kaip Vytautas Didysis, siekė Lietuvos laisvės ir didybės, – tik vieni kalaviju, kiti plunksna.

Tačiau signatarai – tai kolektyvinės tarybos, o didvyris turi būti išskirtinis, vienetinis asmuo. Mitas ir čia randa išeitį – iš signatarų iškyla vienas, pats ryškiausias, svarbiausias asmuo, kuris ir tampa mitiniu herojumi. Jis įkūnija visą tarybą − jam priskiriama kolektyvinė galia, o jo žygdarbiais tampa daugelio žmonių mintys ir darbai. Iš 1918 m. signatarų didvyrio vaidmuo atiteko Jonui Basanavičiui, 1949 m. deklaracijos – Jonui Žemaičiui-Vytautui, 1990 m. kovo 11 akto – Vytautui Landsbergiui.

Jonas Basanavičius tapo didvyriu dar tarpukaryje. Ypač plačiai jo mitas pasklido po to, kai Basanavičius liko saugoti Vilnių lenkų okupacijos metu. Kitų valstybingumo aktų signatarų − Jono Žemaičio ir Vytauto Landsbergio mitologizavimas dar tebevyksta, tačiau tuo keliu jau esame toli nuėję. 2009 m. Jonas Žemaitis-Vytautas Seimo buvo pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas TSRS okupacijos metais. Vytautas Landsbergis laikomas simboliniu pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu (jo eitos Aukščiausios Tarybos pirmininko pareigos 1990−1992 m. prilyginamos prezidento pareigoms). Šie iškilūs asmenys reprezentuoja vertybes, už kurias tuo metu buvo kovojama, bei dvasinę galią, kuri vedė į laisvės kovas ir Sąjūdžio mitingus. Mitas, suprojektuodamas laikmetį į didvyrių asmenybes, leidžia mums per asmenis pajusti to meto narsos ir laisvės dvasią, o sykiu ir išgyventi didvyrio archetipą.

Jei liautumėmės rašyti istoriją ir pradėtume kurti epą, Lietuvos šimtmečio valstybingumo istoriją apgiedotume kaip trijų didvyrių (beje, dviejų Jonų ir dviejų Vytautų) žygdarbius. Gal tokia mitinė istorija būtų netgi įtaigesnė, nei šūsnys istorinių dokumentų?

Kategorijos: Kultūra, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Girdas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: