Sigitas Geda. Zitos Šliogerienės nuotr.
Vakar Užupyje sutikau Petrą. Užsukome alaus. O po to ir į dirbtuves – pažiūrėti jo sukurto paminklo Sigitui Gedai.
„Norėjau Sigitui padaryti… – sako Petras. – Bet dabar nežinau, kas toliau. Rašytojų sąjunga nori, kad stovėtų Vilniuje, Justiniškėse. Bet mano darbas ten netinka. Geriausiai būtų Sigito tėviškėje, Veisiejuose. O Justiniškėse galėtų Mindaugas Navakas ką nors didelio padaryti“.
Pritarčiau Petrui. Būtų gerai, jei Dzūkijoje atsirastų paminklas paskutiniam jotvingiui Sigitui. Su jo Strazdo vaizdais. Su Sigitą apglėbusia Deive Paukšte. Su kitais baltų mitų siužetais, tarsi tęsiančiais Vilniaus universitetui paliktos Petro freskos pasakojimą…
Tik ar rasis rėmėjų paminklui iškalti ir Veisiejuose pastatyti?
P. Repšio freskos S. Gedai atminti maketas | D. Kuolio nuotr.
Kažin kur tos jotvingių vėlės jodamos padangėmis yra nujoję… Laikas jau būtų pasukt žirgus atgal ir sugrįžti dainoms tilstančion Dzūkijon…
Reiktų daugiau nuotraukų….
Ir aiškinamojo teksto apie freskų turinį.
T.y., trumpai išaiškinti tai, ką dar mokyklose moksleiviai turėtų sužinoti…
Kai žmonės supras, lengviau prisidės pinigais.
Tokia žodžio milžino Lietuva niekada nebeturės. Ir neturėjo. Nestebėtina, jog ir Jam teko išgyventi juodają Lietuvą.
Pritariu pilnai. Kaip prisidėti? Svetlana Steponavičienė