R. Čerškus. Lisauskėliai (video) (I) (6)

Vyčio skulptūra „Laisvės karys“ | S. Paškevičiaus nuotr.

Vyčio skulptūra „Laisvės karys“ | S. Paškevičiaus nuotr.

Dideles aistras sukėlė neseniai Kaune pastatyta, dviejų ukrainiečių skulptorių sukurta, realistinė šarvuoto kario ant pasibaidžiusio arklio stovyla. Nesigilinant, dėl kokių – tikrų, tariamų ar neviešinamų priežaščių, už kieno pinigus, ir kokiomis aplinkybėmis radosi šis gan abejotinos meninės vertės rytietiško stiliaus bronzinis liejinys, monumentaliosios skulptūros Kauno mieste istorijoje tai pirmasis atvejis, kai viešoje erdvėje pastatomas ginkluoto raitelio ant žirgo – t.y. kavaleristo skulptūra. Turbūt, ir visoje Lietuvoje, nebent, išskyrus Birštoną, daugiau nerasime panašaus žanro skulptūrų. Tai pirmas blynas.

Žinant, kokia nepaprastai turtinga bei šlovinga tūkstantmetė Lietuvos kariuomenės kavalerijos istorija, jeigu ne 173 metai Maskvos imperijų okupacijos, dabar visų Lietuvos miestų ir miestelių pagrindinėse aikštėse stovėtų bent po vieną tokį paminklą su ginkluotu lietuvių raiteliu ant žirgo. Ne vien todėl, kad tai ir mūsų valstybės simbolis, bet ir todėl, kad nepavergta ir nepažeminta lietuvių tauta, jeigu tik tokia būtų išlikusi, išsaugodama savo valstybingumą bei savivertę, dar XVIII a. pabaigoje – XX amžiaus pražioje būtinai būtų pasistačiusi ne vieną įstabią vyčio, t. y. karžygio ant žirgo skulptūrą, pagerbdama visus savo karalius, kunigaikščius, maršalus, didžiuosius ir lauko etmonus, pasižymėjusius pulkininkus, rotmistrus ir vėliavininkus, poručikus, husarus, šarvuotinius, draugus, kazokus, piatihorus, reiterius, karužas, ulonus, dragūnus, savanorius ir sukilėlius, karininkus ir puskarininkius, kurių Lietuvos kariuomenės istorija turi tiek, kad visų esamų dar išlikusios Lietuvos aikščių nelabai ir užtektų. Būtų Lietuvoje kur paveiksluotis, ir į ką lygiuotis, ne vien ukrainiečių, bet ir lietuvių skulptoriams. Kaip ir laisvose civilizuotose Europos šalyse atitinkamu metu, tokių paminklų nepriklausomoje Lietuvoje tikrai būtų daug pristatyta. Ir ne vien tik mūsų karo vadams ir aukštiesiems karininkams. Būtų pastatyti ir garsiausiems dabar nežinomiems Lietuvos vyčiams, tokiems, kaip tas legendinis Lietuvos kariuomenės Sparnuotasis husaras, kuris Lietuvos kare prieš Maskoviją, 1660 metų birželio 28 dieną, Palankos mūšyje, prie Palankos upelio (dabartinėje Gudijoje),  su savo pagrindiniu ginklu – 6 metrine husarų ietimi vienu smūgiu persmeigė net 6 (šešis!) maskolių pėstininkus (muškietininkus). Žiauriai įdomi būtų skulptūra, tikrąja tų žodžiu prasme.

Lietuvos Sparnuotiesiems husarams bei jų vadams dabar tikrai stovėtų ne vienas paminklas Vilniuje, Biržuose, Kėdainiuose, Rietave, Dubingiuose, Telšiuose, Naugarduke, Nesvyžiuje, Mire, Gardine ir net Salaspilyje (Latvijoje), kuriame latvių savivaldybė gėdingai neleido lietuviams pastatyti savojo paminklo bene garsiausiai Lietuvos kariuomenės Sparnuotųjų husarų pergalei, nors net tame mūšyje nugalėtai Švedijos Karalystei „broliukai“ leido paminklu pagerbti savo kritusius karius, o ne tokiai „broliukiškai“ Lenkijai leido pasistatyti paminklą „Lenkijos kariuomenės pergalei Kircholmo mūšyje“, kuriame, žinoma, svarbiausias akcentas yra Lenkijos Karalystė (toliau – LK) ir Lenkijos kariuomenė, kuri tame mūšyje net nedalyvavo. Jos nei Livonijoje, nei Lietuvoje tada net nebuvo. Kukliems ir su viskuo susitaikantiems lietuviams beliko savo paminkliuką istorinei išimtinai Lietuvos kariuomenės pergalei Salaspilyje, pasistatyti Biržuose.

Turbūt ir Kaune dabar tikrai stovėtų ne vienas Lietuvos kario ant žirgo paminklas, tarpe jų ir Marvelėje (Kauno priemiestyje) prie Nemuno – viename didžiausių iki šiol surastų baltų karių ir žirgų kapinynų Europoje. Kur per tūkstantį metų Lietuvos kariai buvo laidojami ir su savo žirgais, kreipiant jų galvas į vakarus, puošiant ir kario palaikus, ir žirgus puošniomis įkapėmis, pagal žiaurius, dar sanskritu Indijos vedose aprašytus ritualus.

Turėdami tiek paminklų, kurie deramai simbolizuotų tikrąją Lietuvos valstybės ir Lietuvos kariuomenės istoriją bei atspindėtų tikrąją lietuvių tautos dvasią, dabar nei Lietuvos vaikams, nei užsienio svečiams nereikėtų kantriai įrodinėti ir aiškinti, kad Lietuva – tai ne kokia tai „maža agrarinė respublika“ (kaip neseniai drįso mums viešai aiškinti vienas populiarus sceninis veikėjas), ne atsilikęs kraštas užguitų artojėlių–baudžiauninkų–kolchoznykų, kurie penktadieniais, prisikirtę „pasninkinių“ šašlykų ir cepelinų, „duoda garo“ su prarūgusiu sovietinių agitbrigadų tvaiku, bet garbinga didžių Europos valdovų, karvedžių bei karių tauta, sukūrusi ir valdžiusi didžiausią žemyno imperiją, apsaugojusi Europos Vakarų krikščionybę bei krikščionybę Europoje, apskritai; kurios bebaimiai raiteliai savo ištverminguosius žirgus girdė ne vien Baltijos, Juodojoje ir Kaspijos jūrose, bet ir Dauguvos upėje, Estijoje, prie Suomijos žemių, Vengrijoje, Čekijoje, Reino upėje, prie Lotaringijos, Šiaurės Italijoje, apdainuotame Dunojėlyje,  ir net toli toli už Maskvos, Jenisiejuje, ir kur iki šiol nei vienas kitas Europos karys nebuvo nužygiavęs ir iš ten gyvas sugrįžęs – Baltojoje jūroje, prie Ledinuotojo vandenyno.

O kažkur Kaune, gal net Aukštoje Panemunėje (tą vietą Kauno istorikai privalo kuo greičiau nustatyti bei pažymėti), jau seniai stovėtų paminklas pirmąjam Lietuvos kariuomenės istorijoje Specialiųjų („desantinių“) greitojo reagavimo pajėgų vadui, pulkininkui Aleksandrui Juozapui Lisauskui. Ten pat Kaune ir gatvė jo vardu seniai jau būtų pavadinta (beje, tai padaryti kauniečiams dar nevėlu).

Universalas

 Nėra jokio atsitiktinumo tame, kad ir šiandieninė Lietuvos kariuomenė tarp savo partnerių NATO bloke labiausiai garsėja specialiųjų operacijų pajėgomis.

Oficialus Lietuvos kariuomenės tinklapis bei visos kitos Lietuvos žiniasklaidos priemonės skelbia, kad 2018-aisiais Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos minėjo 10-ies metų jubiliejų. LK Specialiųjų operacijų junginys (SOJ) 2008 metų balandžio 3 d. de jure tapo specialiųjų operacijų pajėgomis. Būtent ši data laikoma SOP gimtadieniu.

SOP eskadronų Aitvaras kariai ant savo motociklu KTM EXC‐R 530 | KAM nuotr.

SOP eskadronų Aitvaras kariai ant savo motociklu KTM EXC‐R 530 | KAM nuotr.

Iš tiesų Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų gimtadienį reiktų minėti kiek anksčiau, t.y. kiekvienų metų sausio 12 dieną. Būtent, sausio 12 dieną, tik prieš tris metus, t.y. 2015 metais Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija kartu su vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu bei Lietuvos Respublikos Prezidente priešakyje privalėjo paminėti garbingą 400 metų Lietuvos kariuomenės „specukų“ jubiliejų.

Prieš dabar jau daugiau nei 403 metus Lietuvos kariuomenės vyriausiojo vado, Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1561-1621) nurodymu, Lietuvoje, Vilniaus vaivadijoje, gimęs, augęs ir mokslus Vilniaus Jėzuitų kolegijoje ėjęs, Lietuvos („Ežio“ herbo) bajoras, pulkininkas Aleksandras Juozapas Lisauskas (1575-1616) 1615 metų sausio 12 dieną išleido „Universalą“, kreipdamasis į visus patyrusius Lietuvos karius, kurie tuo metu buvo laisvi nuo tarnybos ar ieškojo naujos. Štai ką skelbė, jau kovose pasižymėjusio (ir prieš maskolius, ir prieš žuvėdus) Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Lisausko aplinkraštinis šaukimas į karo tarnybą („universalas“) surašytas, kaip ir dauguma to laikotarpio Lietuvos dokumentų, lenkų kalba:

Sunkiai ir pavojingai tarnybai mus šaukia Karalius ir Tėvynė, bet taip pat suteikia mums galias bei pasipelnymo teises, kurios yra draudžiamos kitiems pulkams. Ginkluose bei narsume – visas mūsų kariškas atlygis, visa nauda. Ir ji bus tikresnė, nei neužtikrinti atlyginimai iš iždo. Nepaprastos aš iš jūsų reikalauju drąsos! Jeigu jūsų tarpe yra tokių, kurie prieš į save nukreiptą patrankos vamzdį nepultų, vienas nesmogtų prieš penketą, kai aš įsakysiu, nešoktų pirmas ant mūrų, arba į sraunius ir gilius vandenis, lai į mano eiles neina! Ginklais mūsų bus kardas ir šaunykas („ručnica), lankas su ryku (strėline), ragatinė, žirgas lengvas ir ištvermingas; nei vežimų, nei pastočių (gurguolių), nei jokios palydos („čiūrų) nepakęsiu! Viską su savimi nešiositės patys. Nereikalausiu aš iš jūsų nepriekaištingos paradinės rikiuotės, tik drąsių išpuolių, kai reikalas – išsiskleisti, suvaidinti pabėgimą, vėl apsisukti ir priešą netikėtai užklupti, nes mūsų tai – menas! Leisiu pasiilsėti, kai bus laiko, bet kai iškils reikalas, mūsų darbams nebus nei dienos, nei nakties laisvos. Tolimiausius priešų kelius perjoti, apylinkes deginti, kaimus ir miestus nusiaubti, varyti priešais save gyvulių bandas ir tūkstančius belaisvių, niekam neatleisti – tai nuo šiol turi tapti vienintele jūsų užduotimi!

Lisauskėliai. Juliaus Kossako (Juliusz Kossak) 1880 m. paveikslas | wikipedia.org nuotr.

Lisauskėliai. Juliaus Kossako (Juliusz Kossak) 1880 m. paveikslas | wikipedia.org nuotr.

Plk. Aleksandro Lisausko lengvoji kavalerija pradėjo formuotis ir kaupti savo kovinę patirtį gerokai anksčiau, nei Lietuvoje buvo išleistas pastarasis kreipimasis į Lietuvos karius, bet 1615 metų 12 dienos dokumente yra aiškiai apibrėžtas šios neįprastos, specialiosios Lietuvos kariuomenės rūšies pobūdis, karių motyvacija, ginkluotė ir kariavimo taktika.

Dėka švedų istoriko Sveno Ekdahlio atrasto 1413 metų kryžiuočių laiško, dabar  Lietuvoje jau nėra žmogaus, kuris nežinotų apie seniai, dar Žalgirio mūšio metu, panaudotą ir per ilgametę praktiką ištobulintą, jau tradicine tapusią Lietuvos kariuomenės apgaulingo atsitraukimo manevro taktiką, kurią net ir po 200 metų plk. A. Lisauskas savo „Universale“ aiškiai įvardina ir net pabrėždamas, kad tai – mūsų, t.y. tradicinis Lietuvos kariuomenės menas, kartais vadinamas „totorišku šokiu“, nes lietuvių įsisavintas per kovas su Aukso orda, galimai dar gerokai anksčiau, nei po labai skaudžios pamokos 1399 metų rugpjūčio 12 d. Vorkslos mūšyje.

Beje, dar visai neseniai ir neretai tokius pat „firminius“ Lietuvos kariuomenės kovinius manevrus sėkmingai atlikinėjo ir Lietuvos partizanai, lygiai taip pat įviliodami į pasalas stribus ir net NKVD pasienio kariuomenės dalinius. Pavyzdžiui, yra išlikęs nufilmuotas labai įdomus Lietuvos partizano, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono štabo nario Stepono Grybausko-Sekretoriaus pasakojimas, kaip Lietuvos kariuomenės mjr., II Pasaulinio karo Rytų fronte patyręs (7-ame lietuvių batalione buvęs mano tėvo kuopos) vadas Jonas Semaška-Liepa, 1945 metų vasarą, atsirinkęs tik 10 partizanų savanorių „totorišku šokiu“ sunaikino dešimteriopai gausesnę komunistinių okupantų gaują, kai lietuviai nepatyrė net menkiausio įbrėžimo.

1615 metų pradžioje šiuo „Universalu“ plk. Aleksandras Lisauskas greitai ir nesunkiai surinko reikiamą skaičių Lietuvos komandosų, kurie nebijojo šokti prieš penkis, ar prieš patrankų ugnį, kurie pagal pirmojo vado pavardę po to buvo amžiams praminti „lisauskėliais“ arba „lisauskėnais“ (lenkiškai – „lisowczycy“) ir taip vadinami iki šiol.

Nors formaliai šis Lietuvoje sukurtas karinis dalinys egzistavo labai trumpai, tik nepilnus 9 metus (Didysis Seimas 1624 metais specialiu potvarkiu nutraukė lisauskėlių legalią egzistenciją), bet faktiškai jis gyvavo gerokai ilgesnį laiko tarpą, apie 20-40 metų, iki pat Trisdešimtmečio karo Europoje pabaigos (1648 m.), kuriame iki pabaigos kariavo ir šios lietuviškos karinės formuotės likučiai.

Livonijos kare

Pirmą kartą apie Aleksandrą Lisauską užsiminta dar 1601 m., kai Lietuva dalyvavo Moldovos Magnatų karuose (1593–1617) su Habsburgais ir Osmanų imperija, dėl įtakos Moldovoje. Yra žinoma, kad iš gausios smulkių Vilniaus vaivadijos Lietuvos bajorų šeimos kilęs (turėjo tris seseris ir aštuonis brolius) Aleksandras Juozapas Lisauskas vėliau karo tarnybą ėjo Lietuvos taurininko Jonušo Radvilo I pulke, pas Lietuvos kariuomenės rotmistrą Feliksą Neverauską (herbas „Lubič“), kurio vadovaujama Lietuvos lengvosios kavalerijos („kazokų“) vėliava 1601 metų sausio 7 dieną dalyvavo pergalingame Cėsių mūšyje su žuvėdais ir paėmė vieną iš 13 Švedijos kariuomenės vėliavų. Beje, šiame mūšyje švedai pirmą kartą ir susidūrė su Lietuvos sunkiosios kavalerijos – Sparnuotųjų husarų jėga.

Cėsių (Ordensburgo) pilis | wikipedia.org nuotr.

Cėsių (Ordensburgo) pilis | wikipedia.org nuotr.

1604 metų rugsėjo 25 dienos Lietuvos kariuomenės mūšyje su Švedijos karalystės kariuomene prie Paidės (Estijoje) Feliksas Neverauskas jau vadovavo savajai Sparnuotųjų husarų vėliavai. Tame mūšyje 2000 Lietuvos kariuomenės raitelių, vadovaujant lauko etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui, negailestingai sumušė 7000 Švedijos karalystės karių (kurių tarpe taip pat buvo samdyti vokiečiai bei suomiai). Švedijos pajėgoms Paidės mūšyje komandavo švedas Arvid Eriksson Stålarm ir ispanas Alonzas Kacho de Kanuta (Alonzo Cacho de Canuta). Žuvėdai tada prarado 3000 karių užmuštais, 6 patrankas, 21 vėliavą, kai Lietuvos kariuomenės nuostoliai buvo tik 50 užmuštų ir 100 sužeistų. Etmono J. K. Chodkevičiaus kariuomenę tame mūšyje prie Veisenšteino („Baltojo Akmens“ – vokiškai) arba Paidės sudarė ne vien tik Lietuvos Sparnuotųjų husarų vėliavos, bet ir lengvoji kavalerija. Jeigu ten tada būtų vien „sparnuočiai“, Lietuvos ir Švedijos kariuomenių nuostolių santykis gal būtų dar didesnis žuvėdų nenaudai. Nes Lietuvos, kaip ir Lenkijos, kariuomenės Sparnuotojų husarų nuostoliai mūšių metu vidutiniškai siekdavo tik 5%. Mūsiškiams tai praktiškai visada buvo, ypač su švedais, „žaidimas į vienus vartus“.

Paidės pilis | wikipedia.org, I. Krusamiagi nuotr.

Paidės pilis | wikipedia.org, I. Krusamiagi nuotr.

Ir nors savo vėlesniame (1604 09 29) laiške LK karaliui ir Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui Zigmuntui Vazai Lietuvos lauko etmonas J. K. Chodkevičius išskyrė rotmistrą F. Neverauską bei jo vadovaujamą vėliavą, kaip pasižymėjusią ypatinga narsa Paidės mūšyje, Livonijoje, bet vien pagyromis Lietuvos kariai sotūs netapo. Jau tų pat metų gruodyje Lietuvos kariuomenės rotmistrų Felikso Neverausko ir Jono Petro Sapiegos vėliavų Sparnuotieji husarai ir Pranciškaus Nikodemo Kosakausko vėliavos „kazokai“ (taip vadinosi Lietuvos kariuomenės lengvoji raitija) atsisakė paklusti lauko etmono įsakymams, kol negaus savo per  ilgai vėluojančių algų. Svarbiausia, kad šio Lietuvos kariuomenės Livonijos pulkų karių maišto priešakyje tuomet stojo rotmistro F. Neverausko husarų vėliavoje draugu tarnaujantis tas pats Lietuvos „Ežio“ herbo bajoras Aleksandras Juozas Lisauskas. Draugais  tada vadinosi bajoras–riteris su savo palyda, stojantis į karo tarnybą reguliarioje Lietuvos kariuomenėje, ar pasamdytas į kokio nors rotmistro privačią vėliavą. 

 Jonas Karolis Chodkevičius savo laiške Vilniaus seniūnui ir Lietuvos didžiajam kancleriui Leonui Sapiegai skundėsi: Jiems vadovauja Lisauskas, žmogus bedievis ir maištingas. Jis yra tos konfederacijos priežastis, ir tai yra jo darbas, kad išsiskirstė (1604 12 10).

 Kur tada „išsiskirstė“ maištaujantys trijų Lietuvos kariuomenės vėliavų (dviejų husarų ir vienos kazokų) raiteliai (apie 400–700 karių) su savo kylančiu lyderiu Aleksandru Lisausku, ir kur jis vėliau tarnavo, kariavo ar stovyklavo visus kitus du metus (1605-1607 m.), patikimų duomenų dar nerasta. Yra tik prielaidos. Viena jų – ryškesnė, kad sparnuotųjų husarų „poručikas“ Lisauskas 1605 metų rugsėjo 27 d. vėl kovėsi Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujamoje Lietuvos kariuomenėje, Salaspilio mūšyje. Bet dalis lenkų autorių abejoja ar tai buvo tas pats maištininkas Aleksandras Juozapas Lisauskas.

 Tada didžiausia Lietuvos kariuomenės karininko Aleksandro Lisausko problema buvo tame, kad nejuokais užsirūstinęs ant savo maištaujančio pavaldinio, Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Karolis Chodkevičius inicijavo Seime jo „Baniciją“, t.y. laikinai apribojo visas pagrindines A. Lisausko bajoriškas, pilietines teises. Visų pirma, jam buvo atimta bajoriška garbė ir orumas. Bet kas Lietuvoje ir LK galėjo jį paprasčiausiai užmušti, ir nebūtų už tai nubaustas. O tie, kas išdrįstu talkinti ar kaip nors padėti tokiu „vilko bilietu“ apdovanotam Respublikos piliečiui, būtų gavę analogišką suvaržimą bei negarbę.  Tokiam, savo šalyje įstatymu pažemintam bajorui beliko tik kur nors slapstytis ar bėgti į užsienį ir laukti, kol ta „banicija“ bus atšaukta. Greičiausiai Aleksandras Lisauskas iš Livonijos sugrįžo į gimtąją Lietuvą ir su savo bendrais savanoriais–maištininkais „tradiciškai“ apsistojo kur nors pakaunės miškuose, ir tik ruošė žirgus, laukdamas kokių nors konstruktyvių pasiūlymų naujiems kariniams žygiams.

Specialaus pulko užuomazgos

Tuo metu buvo įprasta atskirus Lietuvos kariuomenės kovinius junginius vadinti arba pagal teritoriją, kurioje jie kariavo ir kurią saugojo (pvz.  Livonijos pulkai, Smolensko pulkai), arba pagal jų vadus (kaip Radvilėnai, Sapiegėnai, Lisauskėnai (Lisauskėliai, arba net Lapėnai – nuo A. Lisausko pavardės slaviškos šaknies „lis“ – „lapė). Tokio, nebrangaus, „ūkiskaitinio“ dalinio tada reikėjo dar ir todėl, kad karų alinamos Lietuvos kariuomenės iždas nebuvo gausus (deja, tai – taip pat labai sena Lietuvos krašto apsaugos „tradicija“), o ir karių atlygiai pastoviai vėluodavo arba buvo mažesni, nei pažadėtieji. Vyriausiajam Lietuvos karo vadui, tačiau, kovinėms užduotims Maskolijoje prireikė būtent tokių – greitojo reagavimo pajėgų, nepriekaištingos ir ypač manevringos lengvosios kavalerijos, kuri, jeigu reikia, nebūtų tiesiogiai susieta (nei ginkluote, nei apranga, nei priklausomybe) su oficialia, reguliaria Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kariuomene. Žodžiu, profesionalūs ypač gerai paruošti ir viskam pasiryžę specialūs kariniai junginiai be aiškių atpažinimo ženklų bei valstybinės priklausomybės – sena hibridinio karo taktikos priemonė – buvo gerai pažįstama senosios Lietuvos politikams.

Lisauskėlių užuomazgos prasidėjo jau 1607 metais, kai po Aleksandro Lisausko dalyvavimo mūšyje prie Guzovo (Mazūruose) liepos 5 dieną, kuriame jungtinės kariuomenės, susidedančios iš Lenkijos kariuomenės, vadovaujamos LK didžiojo etmono Stanislovo Žolkievskio, Lietuvos kariuomenės, vadovaujamos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, bei savanorių karaliaus Zigmunto Vazos rėmėjų dalinys, vadovaujamas Jono Patacko, sumušė Zebžydovskio rokošininkus. Pastarųjų pusėje kovėsi Dobromylio seniūno Jono Herburto vadovaujama kariuomenė, Lenkijos didžiojo maršalo Mikolajaus Zebžydovskio vadovaujama kariuomenė, o iš lietuvių pusės – Lietuvos kunigaikščio Jonušo Radvilo I vadovaujama kariuomenė, kurioje Aleksando Lisausko vedamų kazokų (lengvųjų raitelių) vėliava visai neprastai pasirodė.

Lenkų dailininko Juozapo Brandto (Józef Brandt) 1876 m. paveikslas „Žvalgyboje“, vaizduojantis lengvąją kavaleriją žygyje | wikipedia.org nuotr.

Lenkų dailininko Juozapo Brandto (Józef Brandt) 1876 m. paveikslas „Žvalgyboje“, vaizduojantis lengvąją kavaleriją žygyje | wikipedia.org nuotr.

Kaip ir „tradiciškai“, lietuviai geriausiai kariauja tarpusavyje. Ir Guzovo mūšio pradžioje kariajame sparne išsidėsčiusi rokošininkų maršalo J. Radvilos kariuomenės raitija pirmu smūgiu sėkmingai ištaškė Jonušo Radvilo asmeninio priešo, Lietuvos lauko etmono J. K. Chodkevičiaus kariuomenės gretas, ir per jas nušuoliavo tiesiai prie vietos, kur stovėjo pats karalius Zigmuntas Vaza III-iasis. Bet čia buvo netikėtai atmušti rezerve išdėstytų pėstininkų ugnies. Šio mūšio baigtį nulėmė ne kairiojo sparno, t.y. drąsus ir sėkmingas lietuvių radvilėnų išpuolis prieš lietuvius katkėnus, o nesėkminga dešiniąjame sparne stovėjusių J. Herburto vengrų pėstininkų ginyba, kurią ištaškė Lenkijos kariuomenės svetimšalių daliniai. Po to buvo sumuštas ir pats centre stovėjęs Krokuvos vaivada M. Zebžydovskis su savo kariuomene. O galutiname mūšio rezultate ir visiems maištininkams teko bėgti iš mūšio lauko. Pats lietuvių sukilėlių vadas, Lietuvos didysis taurininkas Jonušas Radvilas su savo sumušta kariauna pradžioje pasitraukė į Klecką, o po to išvyko į Vakarus (kas t.p. yra sena Lietuvos aukštųjų karo vadų bei karininkų „tradicija“) ir gyveno Prancūzijoje ir Šveicarijoje iki 1610 metų, o neturtingasai čia aprašomas jo raitijos vėliavininkas Aleksandras Lisauskas patraukė į Rytus, ir gyveno iš to, ką mokėjo geriausiai – karo amato.

Kaip tik tuo metu Maskolijoje pradėjo reikštis antrasis apsišaukėlis, pretenduojantis į Maskvos sostą, Tariamasis Dmitrijus II. Nors karalius Zigmuntas Vaza 1607–1608 m. dėl Lenkijos ir Lietuvos geopolitinės situacijos draudė Abiejų Tautų Respublikos bajorams atvirai kištis į Maskolijos reikalus, bet Tariamąjį Dmitrijų II slaptai rėmė stambūs Lietuvos oligarchai, kunigaiščiai Adomas Višniavieckis, Romanas Narimantaitis-Rožinskis ir rotmistras Jonas Petras Sapiega, Usviato seniūnas. Tokiai neoficialiai paramai ypač pasitarnavo maištininko Aleksandro Lisausko asmuo bei po jo vėliavomis susibūrusi raitija – legendinių lisauskėlių užuomazgos.

Jan_Piotar_Sapieha._Ян_Пётар_Сапега_(1709)_wikipedia-org

Jonas Petras Sapiega (portretas dabar saugomas Vavelio pilyje, Lenkijoje). Šaltinis: Vikipedija | wikipedia.org nuotr.

Rotmistras Jonas Petras Sapiega Aleksandro Lisausko kovinius sugebėjimus galimai žinojo ne vien iš Salaspilio (Kircholmo) 1605 metų mūšio, kuriame kunigaikštis vadovavo dešiniajam Lietuvos kariuomenės sparnui (400 sparnuotųjų husarų ir 700 lengvosios kavalerijos – kazokų), o A. Lisauskas, kaip teigia kai kurie šaltiniai, kovėsi tik kaip vienos vėliavos vado pavaduotojas – husarų poručikas, bet ir nuo Guzovo mūšio, kuriame J. Sapiega ir A. Lisauskas kovėsi priešingose pusėse.  Pastaroji aplinkybė visai netrukdė Lietuvos kunigaikščiui Jonui Petrui Sapiegai pasamdyti maištininką A. Lisauską slaptai misijai Rytuose. Iš viso tada trys minėtieji Lietuvos magnatai į pagalbą Tariamajam Dmitrijui Nr.2 nusiuntė apie 7500 Lietuvos raitelių.

 Yra žinoma, kad 1607-1608 metų vasarą, rudenį ir žiemą praleidęs Dmitrijaus stovyklose, 1608 m. pavasarį Aleksandras Lisauskas su kelių šimtų raitelių pulku (prie kurių vėliau prisijungė gerokai daugiau vietinių kazokų) patraukė į buvusias Riazanės kunigaikštystės žemes, kuriose pagrinde ginklo jėga užiminėjo kaimus bei miestus ir telkė šalininkus Tariamajam Dmitrijui. Užėmęs Kolomną su grobio (daugiausia maisto) prikrautais vežimais mėgino prasiveržti į Tušiną, kur bazavosi Lžedimitrijus II, bet nesėkmingai, nes buvo užpultas Maskvos caro reguliariosios kariuomenės dalinių ir atmuštas. Tada atsitraukęs bei persirikiavęs plk. Aleksandras Lisauskas su savo raiteliais atliko gilų reidą į pietines Maskvos kunigaikštystės žemes, prijojęs Muromo (prie Okos upės) ir Vladimiro (prie Kliazmos upės) apylinkes. 

Tų pačių 1608 metų pavasarį, kovo 30 dieną, prie Zaraisko lisauskiukai kartu su keliais šimtais Dono kazokų sumušė Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio kariuomenę, vadovaujamą Zacharijaus Liapunovo.  Pats Zaraiskas jau buvo pasidavęs be mūšio ir įsileidęs apie 1,5 tūkstančio plk. A. Lisausko kazokų („lietuvių žmonių ir rusų vagių“). 1608 m. vidurvasarį  jam pavyko prasiveržti į Tušiną, ties Sergijevo Lavros Trejybės vienuolynu. Tušine prisijungė prie rotmistro Jono Povilo Sapiegos dalinių – „sapiegėnų“, kurie rugpjūčio mėnesį jau buvo užėmę Viazmą, ir su 5-6 tūkstančiais kariuomenės, kurią sudarė ne vien iš Lietuvos samdyti kariai, bet ir vietiniai kazokai, 1608 metų rugsėjo mėnesį atvyko prie to paties Sergijevo Lavros Trejybės vienuolyno sienų ir apsupo jas (apgultis tęsėsi iki 1610 m. sausio 22 d.). O tų metų spalio 2 d. kartu su  J. P. Sapiegos daliniais sumušė Maskvos caro kariuomenę prie Rachmancevo kaimo.

Tų įvykių liudininkas Maskovijos kunigaikštystės Sergijev Posado miesto Sergijevo Lavros Trejybės vienuolyno vienuolis Abraomas Palicinas (1550-1626) taip charekterizavo Lietuvos lisauskėlių pulkininką: Tas Aleksandras Lisauskas, kaip gyvatė švilpdamas su savo aspidais nori praryti stačiatikių kariuomenę. Neteisėtasis Lisauskas puldinėja tai ten, tai šen, kad tik kokią nors blogybę padarytų.

Žiemą, 1608 metų gruodžio – 1609 metų sausio mėnesiais plk. Aleksandras Lisauskas kartu su kitu kazokų pulkui vadovavusiu Lietuvos bajoru, plk. Erazmu Stravinskiu (herbas „Sulima“), Trakų horodničiaus ir tijūno Martyno sūnumi, garsaus kompozitoriaus Igorio Stravinskio protėviu, beje, kilusiu nuo Strėvos upės ir Trakų apylinkių, 1593 06 12 metais savo valdomą Paparčių dvarą pardavusiu Žemaitijos stalininkui Aleksandrui Radziminskiui, malšino pirmuosius sukilusių maskolių išpuolius prieš Tušino Tariamojo Dimitrijaus valdžią Pamaskvėje ir Pamaryje (šiaurinėse Maskolijos žemėse, iki Baltosios jūros).

Šį Lietuvos raitijos žygį, į kurio pabaigą lisauskėlių pulką jau sudarė apie 5000 raitelių, sustabdė tik Kaspijos jūra. Nusigavę iki Volgos žiočių ir Astrachanės miesto, kaip vėliau vienas iš A. Lisausko bendražygių, Lietuvos bajoras pulkininkas Jeronimas Klečkauskas (herbas „Choleva“), tada lisauskėlių pulke komandavęs juodajai vėliavai, prisiminė, kad jiems Buvo noras ir iki Persijos nusigauti, kad padėtų „tai tautai“ kovoje ir „prieš mūsų seną priešą – turkus, bet gilūs Kaspijos jūros vandenys ir akimis neaprėpiami krantai atėmė viltis ten nusigauti.  Žodžiu, Lietuvos kariuomenės „specukų“ tarptautinė misija Irake tada buvo atidėta, iki patobulės kariuomenės logistika.

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Ūla:

    Labai ir labai įdomus straipsnis. Daug istorinės info. Dėkoju autoriui, lauksime tęsinio.

  2. LDK po Liublino unijos jau ne Lietuva o Lenkija. Deja.

  3. Viskas čia puiku, gražu ir daug, netgi smagiai bei aiškai, Mūsų Vyčių-gynėjų, ir Europos raitelių pajėgų karinių pirmavime.
    Todėl ir MASKVOS GYNĖJO, – kunigaikščio Astiejaus (Ostej) Raudonajai aikštei nuo 1382 m. didvyriškosios Maskvos gynybos – laikinai į Kauną (prie graudžios KAUNO PILIES liekanų parodijos) “nukeltos” skulptūros įvardijimas –
    visais vardais tinkamas.
    Į Maskvą savą (ir jų, savaime aišku) Gynėją i š g a b e n t galėsime, kai nuo jo, ir visų apie 2000 kritusių lietuvių karių galimo palaidojimo vietos bus nukelta “monstras-mumija” visiško iškrypėlio niekdario-žudiko n e p a l a i d o t a iškamša (kaip kitaip 13 milijonų Žemės gyventojų išžudymo “santvarkos įkvėpėjo /ap/garbinimą” ant Maskvos vadint?

  4. kaunietė:

    Šaunuolis, Robertai, buvo įdomu. Lauksime tęsinio.

  5. Alvydas Butkus:

    ” latvių savivaldybė gėdingai neleido lietuviams pastatyti savojo paminklo bene garsiausiai Lietuvos kariuomenės Sparnuotųjų husarų pergalei, nors net tame mūšyje nugalėtai Švedijos karalystei „broliukai“ leido paminklu pagerbti savo kritusius karius, o ne tokiai „broliukiškai“ Lenkijai leido pasistatyti paminklą „Lenkijos kariuomenės pergalei Kircholmo mūšyje“, kuriame, žinoma, svarbiausias akcentas yra Lenkijos Karalystė (toliau – LK) ir Lenkijos kariuomenė, kuri tame mūšyje net nedalyvavo. ”

    Nereikia čia kaltinti latvių, kad tiesiog pramiegojom laiką. Lietuviai suskato statyti paminklą Salaspilyje tik po to, kai Lenkija ten įkišo savo akmenį. Švediškas paminkliukas jau stovėjo. Ir latviai į lietuvių siūlymą reagavo natūraliai: kiek galima statyti paminklų svetimoms kariuomenėms?
    Ne pirmas atvejis, kai lietuviai Latvijoje pramiega tokias progas ir bėga paskui lenkus. Paskutinis toks atvejis yra Vasario 16-osios signatarų atminimo įamžinimas buvusioje Liepojos gimnazijoje, kur jie mokėsi. Lenkai ten seniai turėjo užkabinę lentą savo pirmajam prezidentui G. Naritavičiui.

    • Svetimas:

      Tad, išeitų, kad lietuviai iš tiesų mūsų broliams latviams tokie pat svetimi, “svetimos kariuomenės” atstovai, o šiuo atveju – net svetimesni, nei švedai ar lenkai. Tai gal, sakau, nereiktų jiems mūsų apsimestinai vadinti “braliukais”. Bet kurio Lietuvos miestelio savivaldybė, analogiškoje situacijoje, net pasiūlytų broliams latviams pačią gražiausią savo aikštę bet kokiam analogiškam paminklui Latvijos kariuomenės pergalei, jeigu net ten jau stovėtų nors ir 10 paminklų iš tiesų svetimoms kariuomenėms. Čia ne lietuvių kokio tai “pavėlavimo”, o latvių “požiūrio” į lietuvius bei Lietuvą problema. Žinoma, – ir latvių kompleksų turtingos Lietuvos istorijos atžvilgiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *