Margionys. Rymo senolė dravė ir niekas neatsimena, kiek jai metų… | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.
Suku ratus kasdien po kelis kartus aplink skurdžius miesto medžius ir krūmus… Kai daug prisninga – vis tiek gražu, bet kankina nostalgija išsiveržti į platesnes erdves, kur daug oro, daug vietos, mažai žmonių, ir net esu pasiryžusi klampoti per neperžengiamus pusnynus, ir pasiryžusi kurti pečius ir krosnis, net vandens iš šulinio parsinešti – pereiti prie natūralaus, sunkaus ir paprasto buvimo, pailsėti nuo interneto, kuris savo blogomis naujienomis kasdien drumsčia širdį, užmiršti visus nemalonumus ir pabūti, ramiai pabūti toli nuo miesto, išsivirti kopūstienės ar barščių su bulvėmis ir tegu visi menininkai postmodernistai eina sau po galais – man kad tik širdį atgauti, atsikratyti sunkių jausmų ir minčių. Žodžiu – pailsėti Dzūkijos nacionalinio parko, Margionių žiemos nuotraukose, kurias ką tik į „Facebooką“ įkėlė parko darbuotoja Onutė Navikaitė Drobelienė, bent tiek. Niekada ten nebuvau, bet jaučiuosi pažįstanti šį kraštą – ir jo šilus, ir kaimus, ir žmones – tiek nuotraukų ten šen, tai ten – kai viską suvedi į savo tinklainę, regis, jau ir pažįsti…
Dzūkijos nacionalinis parkas, Margionys žiemą. O. Navikaitės-Drobelienės nuotraukos:
Parašykite komentarą