Balandžio 23 dieną, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, buvo įkurti Lietuvos nacionaliniai parkai. Tuomet gamtos apsauga tiesiogiai siejosi su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu.
1991 m. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai ir Trakų istorinis nacionalinis parkai, o pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui galiausiai suteiktas Aukštaitijos nacionalinio parko vardas. Primename, kad pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas buvo įkurtas Aukštaitijos rytinėje pusėje ties Ignalina dar 1974 metais.
Tuo pačiu Aukščiausios Tarybos nutarimu ir tą pačią dieną (balandžio 23-ąją) buvo įsteigtas Viešvilės valstybinis rezervatas, kurio paskirtis – išsaugoti natūralias Artosios ir Gličio pelkes bei jas supančios Karšuvos girios ekosistemą.
Ypač didelis buvo tuometinių mokslininkų indėlis, kuris įgalino kruopščiai parengti Lietuvos nacionalinių parkų steigimo dokumentus. Prof. V. Gudelis siūlė juos steigti etnografinėse srityse.
O prof. Č. Kudaba dar 1968 metais kalbėjo, kad nacionalinių parkų mūsų krašte turi būti ne vienas, o keletas. „Mūsų nacionaliniai parkai virs Lietuvos gamtos ir istorijos legendomis, o mokslui – pirminės gamtos etalonais“, – rašė Č. Kudaba.
Lietuvos nacionalinių parkų koncepcija buvo vystoma pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį.
Nacionalinių parkų įkūrimo tikslas – išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus, išlaikyti gamtinių ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintas ir pažeistas gamtines vertybes, plėtoti taikomuosius mokslinius tyrimus, skatinti tradicinę gyvenseną, sudaryti sąlygas rekreacijai, turizmui, plėtoti ekologišką ūkinę veiklą.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės dr. Agnės Jasinavičiūtės, džiugu, kad įkūrus 1991-aisiais šiuo metu turime 5 Lietuvos nacionalinius parkus, kurie sudaro daugiau kaip 2 procentus visos mūsų šalies teritorijos.
Per tuos dešimtmečius įveikta nemažai iššūkių, įgyvendinta daugybė gamtosauginių veiklų, išsaugota daug retų rūšių, nacionaliniai parkai puikiai pritaikyti lankymui.
Penki nacionaliniai parkai išsibarstę po visą Lietuvą ir juose saugomos skirtingos gamtinės bei kultūrinės vertybės.
Aukštaitijos nacionalinis parkas skirtas išsaugoti miškingą ežerynų kraštovaizdį su raiškiu ledyno suformuotu reljefu.
Dzūkijos nacionalinis parkas turtingas įvairiausių upių ir upelių vėriniu su žemyninėmis kopomis ir šilais. Čia saugomas ir Nemuno slėnis, ir mažieji nepaprastai skaidrūs upeliai, daugybė šaltinių, gausi savita gamtinė įvairovė.
Unikalusis Kuršių nerijos nacionalinis parkas – tai jūros, vėjų ir žmogaus sukurtas ir lengvai pažeidžiamas smėlio kraštovaizdis su kopomis.
Žemaitijos nacionalinis parkas saugo didžiausią Žemaitijoje ežeringą ir miškingą gamtinį regioną.
Trakų istorinio nacionalinio parko branduolys – Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas. Net penktadalį šio parko užima vandenys. Trakų istorinis nacionalinis parkas pilių kompleksams, gamtos vertybėms, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžiui, etnokultūriniam paveldui saugoti.
Mūsų krašto nacionaliniai parkai suteikia žmonėms galimybę pažinti gamtos vertybes, suvokti ekosistemų, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės svarbą.
Nacionaliniuose parkuose įrengta daugybė pažintinių takų, regyklų, apžvalgos bokštų… Kiekvienas nacionalinis parkas turi lankytojų centrą, iš kurio geriausia pradėti pažintį su gamtos ir kultūros vertybėmis.
Nacionaliniai parkai suteikia sveikatinimo galimybes – žygiuojant, plaukiant baidarėmis ar važiuojant dviračiais. Čia skatinama pažinti natūralią gamtą bei suvokti, kodėl ją būtina saugoti.
Parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pranešimą
