Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Politikų ir politologų kalbose yra žodžių, kurių nei aiškinti nereikia. Šiandieną spaudoje ar tiesioginėje diskusijoje, pavadinęs oponentą populistu, žino, kad jį suniekino, o jo idėjas nuvertino. Vaikiško prasivardžiavimo žaidimuose smagu būtų išgirsti atsakymą į klausimą: „Gerai, aš populistas, o tu kas?“
Veikiausiai nieko ir neišgirstume, nes besisvaidantiems kaltinimais populizmu tektų prisiminti žodžio kilme, o kilęs jis yra iš antikinės Romos ir žymėjo politikus, kurie bandė remtis Romos plebėjais, žemesniuoju visuomenės sluoksniu, kurie žinojo, kad žodis populus reiškia žmonės, tautą ir konkuravo su tais politikais, kurie atstovavo aristokratų interesus, rėmėsi elitu.
Galime nebesidomėti antika. Tačiau tiktų prisiminti, kad 1891 metais JAV įkurta partija pasivadinusi populistine. Ji siūlė tam metui labai populistiškus sprendimus – 8 valandų darbo dieną, valstybinę stambių korporacijų, visų pirma geležinkelių kontrolę, tiesioginius prezidento rinkimus. Vėliau populistai tapo demokratų partijos dalimi. Tautos interesų viršenybę prieš elito interesus skelbė ir Rusijos imperijos liaudininkai (rus. „narodnik“), ieškoję inteligentijos ir valstiečių sąsajų.
Taigi, jie turėtume laiko mašiną ir galėtume nusiųsti į praeitį pasisakančius prieš populizmą veikiausiai išvystume juos tarp populistų.
Suprantama pavadinimai ir jų esmė kinta, bet vis dėlto istorija kažko moko. Juolab, kad ir šiandieną aiškaus populizmo apibrėžimo nėra. Nebent sutariama, kad populizmas tai įtaigūs šūkiai ir visuomenės paramos siekimas. Kita vertus, kurį politinė jėga veikia be šūkių ir nesitiki paramos. Dar vienas populizmui priskiriamas bruožas – jo priešprieša su elitu, kuris vengia svarstyti ir spręsti svarbias daugumai žmonių problemas, o valdžios kritiką aiškina piliečių kvailumu arba kažkieno sąmokslu. Kariaudami su tais, kuriuos pravardžiuoja populistais, valdantieji mėgsta teigti, kad nei visuomenės, nei valdžios veikimo vadovaujantis sveiku protu negalima suprasti, kad tai tik išrinktiesiems, tik specialistams suvokiami dalykai ir bent tuo tampa panašūs į antikinės Romos aristokratijos šalininkus. Kaip antikoje, taip ir šiandieną elitui labai nepatinka tautos valdžios, referendumų ir tiesioginės demokratijos idėjos. Taigi dar senovėje atsiradusios priešpriešos išliko, nors šiandieną politinė svarstyklės svyra nebe į aristokratijos, elito, oligarchijos pusę.partijos
Antai, įtakingas britų nacionalinis dienraštis „The Guardian“ pateikia apskaičiavimus, kad europiečių, balsuojančių už partijas pravardžiuojamas, populistinėmis skaičius išaugo nuo 7% iki 25%. Prieš dvidešimtmetį t. y. 1998 metais tik Šveicarijos ir Slovakijos ministrų kabinetuose buvo politikų atstovavusių populistines partijas. Nuo to laiko vyriausybių, turinčių savo sudėtyje vadinamų populistais, valdomų europiečių skaičius išaugo nuo 12,5 milijonų iki 170 milijonų.
Virsmas vyksta ir Lietuvoje. Partijos turėtų rengti programas, atrinkti žmones norinčius ir galinčius jas įgyvendinti. Panašu, kad jos jau nebepajėgia to daryti. Artėjančiuose savivaldos rinkimuose dalyvauti panoro arti šimto visuomeninių komitetų, kuriuose nemenką sudaro esami ir buvę partijų nariai, nebenorintys sieti savo politinių tikslų su partijomis. Šiuose rinkimuose dalyvaus ir penkis kartus mažiau partinių sąrašų. Akivaizdu, kad elitinis politikavimas pralaimi ir ateina besiremiančių Tauta, atstovaujančių ją ir teisingai įvardinamų, bet dar nesididžiuojančių populisto vardu, politikų metas.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiau universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras
Reklama
Susiję straipsniai:
- G. Navaitis. Kandidatų patikra
- G. Navaitis. Nacionalizmas – ES gelbėjimosi ratas
- G. Navaitis. Daugiau atsakomybės už valstybę – daugiau laimės
- G. Navaitis. Koalicijos siūlymas išgirstas
- G. Navaitis. Apsisprendimas laisvei
- N. Aukštaitytė-Puteikienė. Vilties daigai partijų kirmėlyne
- A. Švarplys. Kelios mintys po referendumo
- M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (I)
- M. Kundrotas. Demokratijos problemos ir jų sprendimas
- V. Rubavičius. Rinkimų kodeksas – be realios savivaldos
- V. Linderis: Šveicarai priešinasi europeizacijai ir „elito politikai“
- D. Paukštė. Savęs griovimas: ištirpsime ar išliksime?
- V. Vasiliauskas. Žaidimo žymėtomis kortomis pabaiga: dalinkite iš naujo
- T. Baranauskas. Tautininkai – moderniausia Lietuvos partija
- A. Švarplys. 2016-ųjų Seimo rinkimai – „sukilimas“ prieš neoliberalistinę politiką
- P. Urbšys. Ar tikrai, gerbiami ponai, vėl norite išbandyti lietuvio kantrybę?
- V. Turčinavičius. Lietuvos piliečiai – Seimo narių darbdaviai, susimąstykime!
- K. Stoškus. Valstybės moralinė krizė
- A. Akstinavičius. 22 nepriklausomybės metai
- T. Baranauskas. Korupcija, naikinanti Lietuvą. Kokia išeitis?
- N. Venckienė. Kuo dar galima būtų apkaltinti nepriklausančius sistemai?
- D. Paukštė. Ar galima biurokratinėmis priemonėmis suvaldyti emigraciją?
- Z. Vaišvila. Europarlamentarai privalo būti atsakingi Lietuvai
- M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (II)
- P. Stonis. Jaunimo dilema: partijai ar Lietuvai?
- P. Urbšys. Didžioji Ramūno Karbauskio kaltė
- K. Stoškus. Nacionalinis susitarimas: draugai ir priešai
- A. Praninskas. Permainų vėjams keliamos naujo sąjūdžio burės
- A. Liekis. Tautos išlikimo vadovėlis
- V. Sinica. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
“populizmas tai įtaigūs šūkiai ir visuomenės paramos siekimas. “Ė, ne tik. Šiandien populistas – tai daug žadantis žmonėms, nors žino, kad tie pažadai nebus įgyvendinti, tokių yra ir tarp kandidatų į prez-us… Neverta ginti užkietėjusių populistų.
Vadinasi, absoliuti dauguma politikų (įskaitant (ypač) garsiausiai rėkaujančius apie “populistus”) yra… “užkietėję populistai”. Tiesa, yra dar “sąrašiniai”, kuriems nieko žadėti nereikia, nes vis tiek “išrinks”. Bet juk ir tie žada. 🙂
Pseudovalstybiniuose dariniuose kaip Lietuva nepopulistinės partijos negali egzistuoti iš principo, ko ir nėra nuo pat Sąjūdžio “persidažymo” politinėmis spalvomis laikų. Tą patvirtina šių partijų veikėjų kalbos ir tariamos”programos”, kurios niekuo nesiskiria nepriklausomai nuo partijos “politinės spalvos”. Visų partijų veikėjų naudojami “politiniam”konkurentui “sutriuškinti tautiniai ir politiniai argumentai” yra : “Kremliaus tarnas; (liaudyje vatnykas, koloradas, užsilikęs stalinietis); atgrasysim Rusiją; Putino Rusija ateina užgrobti Lietuvos; mirsim, bet nepasiduosim Putino Rusijai ir išgelbėsim Lietuvą,vakarų pasaulį su visu JAV”…ir t.t. Tokio nesibaigiančio primityvaus populistinio briedo, kai “politiniai veikėjai” nieko konkretaus neturėjo pasakyti anksčiau ir neturi ko pasakyti šiandiena, yra priversti klausytis tik tokių pseudo valstybinių darinių gyventojai. Nes tik tokio “tautinio lygio”tėra “politinis elitas” ir jį aptarnaujantis “intelektualinis” personalas….
deja, “prašalietis” ir co nelabai suprato, o gal ir nesistengė suprasti, apie ką kalbama. O problema yra naujakalbė (pagal Orvelą ), kai žodžių reikšmė išverčiama į priešingą pusę, o kartais prasmė iš viso nieko bendro neturi su naujakalbės žodžiu. Taip yra kvailinama liaudis, o tuo užsiima tas, kas valdo pinigus ir propagandos priemones, jos tarnus, politikus, visokias tarnybas
Ditto. Be to, totalitarinės ideologijos (šiuo atveju – liberal-neomarksizmo) adeptams nebereikia vargintis bandant pagrįsti savo ideologiją: paprasčiausiai išvadini oponentus “-istais” beigi “-fobais” (ir dar “kremleus agentajs”) – ir gali jaustis “apgynęs” savo ideologiją bei “sutriuškinęs” jos priešininkus. Iš esmės, situacija LYGIAI tokia pati, kaip ir “buržujų” ar “liaudies priešų” atveju.
Protingai ir naujai pazvegta.
Gediminas mato giliau nei delfio politologai
Labai senas, Smetoniškas anekdotas artėjantiems rinkimams… Pamatė žmonės Kauno mieste skelbimą – “Petras Petraitis, žymus šuolininkas į aukštį šoks per namą”… Susirinko daug žmonių, aišku ir už bilietus susimokėjo, laukią. Petras Petraitis sutartu laiku pasirodė, prasimankštino, įsibėgėjo ir pirmuoju mėginimu neperšoko. Tada antruoju mėginimu pašoko jau aukščiau, o trečias mėginimas visai nepavyko… Petrą Petraitį pakeičią jo treneris ir kreipiasi į susirinkusius žiūrovus: Na ką gi, šiemet mums nepavyko, treniruosimės, daug dirbsime ir kitais metais mėginsime vėl… Žmonės aišku pakėlė triukšmą – pinigus grąžinkite, namo tai neperšokote… O treneris jiems: – tai parodykite kur buvo parašyta, kad peršoks? Buvo parašyta – “šoks per namą”…
Šauniai.
Gaila, labia gaila, bet visos dešiniosios ašies politinės partijos neišvengiamai naudos populistinius lozungus. O kairiosioms populizmo naudoti nereiks, nes populizmas – tai jų politinis pamatas.
Nagi, papasakokite, kokios ten partijos “dešiniosios” ir kokios – “kairiosios”? Turiu omenyje REALIAI vykdomą politiką, o ne pavadinimus ar lozungus.