Kviečia naujos dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera (0)

Juozas Tumas-Vaižgantas, 1923 m. | maironiomuziejus.lt nuotr.

Juozas Tumas-Vaižgantas, 1923 m. | maironiomuziejus.lt nuotr.

Tumo kodeksas: Dariau kitiems gera, o pats tapau laimingas.

Gruodžio 7 d. 18 val. Vilniaus kino teatre „Multikino“ vyks dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera.

Viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių – Juozas Tumas Vaižgantas – energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Pasak gruodį kino ekranus pasieksiančio filmo apie Vaižgantą režisieriaus Eimanto Belicko, jis buvo gerokai aplenkęs laiką ir, tikrąja to žodžio prasme, laisvas žmogus.

„Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti“, – šypsosi dokumentinės juostos scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė. Iš tikrųjų, vien paties Vaižganto raštų apimtis didžiulė, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.

Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 metais ir buvo dešimtas, tačiau mylimas ir lepinamas vaikas Aukštaitijos valstiečių šeimoje. Baigė Kauno kunigų seminariją, buvo kunigas vienuolis, priklausęs pranciškonų ordino tretininkų atša­kai, pasiaukojusiai dirbti tarp pasauliečių. Jo pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi Tumo atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Buvo iš tų šviesuolių, dėl teisybės pasiruošusių ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slapto knygų gabenimo ir platinimo.

Bažnytinė vyresnybė tuo laiku nebuvo labai palanki rizikuoti linkusiam Tumui, nuolat kilnojo po atokias parapijas, bet taip tik užgrūdino jo charakterį.

Panaikinus spaudos draudimą ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas nenuilsdamas reiškėsi kaip publicistas ir kritikas – aptarė kone visas pasirodančias knygas, nuo piktų pastabų gynė pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantas buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą. Vaižgantas mirė 1933 m., buvo palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Šalia bažnyčios esančiame Vaižganto bute šiandien veikia rašytojo memorialinis muziejus.

Literatūrologė Vanda Zaborskaitė rašė: „Vaižgantas buvo teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės – nuo buities iki viešojo gyvenimo“.

Nenuostabu, kad apie tokio neįprasto charakterio asmenybę sklido daug įvairiausių pasakojimų: kaip jis basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip į pamokslus įpindavęs „šposus“, kaip sveikindamasis neleisdavęs bučiuot rankos ir stengęsis pats pirmas žmogų pabučiuoti į žandą, kaip išdaly­davęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų prisegdavęs raštelį – „Pinigų neskolinu, patsai skolinuos“.

Pasak L. Pociūnienės, filmas „Tumo kodeksas“ – tai pasakojimas apie tai, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti. „Kas iš tiesų yra laisvas žmogus? Šiuolaikinė visuomenė pavergimo instrumentų turi apsčiai, tik jie labai subtilūs. Tai, kad gyvename gerbūvyje, nereiškia, kad esame laisvi.

Laisvė visada reikalauja pastangų. Šia prasme Vaižgantas buvo retas „egzempliorius“, kuriam sąžinės balsas svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos. Be to, būdamas nepaprastai užimtas, turintis krūvas įsipareigojimų ir darbų, pasižymėjo nuoseklumu, gebėjimu uždegti kitus ir pasiekti konkrečių rezultatų.

Pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos miškai buvo nuniokoti, nes per Pirmąjį Pasaulinį karą juos masiškai kirto. Tumas buvo vienas iš tos entuziastiškos medelių sodinimo akcijos įkvėpėjų, ir pats dalyvavo atsodinant miškus aplink Kauną. Jis giliai tikėjo, kad žmogus, būdamas arčiau gamtos, yra arčiau Dievo. Kad iš jos gauna energijos, kuri verčia pakelti akis į žvaigždes“, – sako scenarijaus autorė.

Savo kunkuliuojančia energija Vaižgantas troško išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą. Tautą jis suvokė kaip žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais.

„Senelis gražiai rašęs apie kaimiečius – maždaug toks buvo mokykloje susiformavęs mano įvaizdis apie Vaižgantą. Kurdamas filmą, atradau jį visai kitokį – veiklų, šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta. Jis vaikščiojo greitai ir kalbėjo greitai. Ne šiaip sau kauniečiai jį vadino „žilagalviu jaunuoliu“.

Tumas žengė pirmose gretose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos. Jo biblioteka buvo pilna naujausių filosofijos leidinių, žodynas išskirtinis. Manau, sutikę jį šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo. Tad ir filme norėjau jį priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus.

„Tumo kodeksas“ – ne pamokslavimas, o vieno žmogaus vertybių kodeksas – žmogaus, kuris gyveno atvirai sakydamas tiesą ir nelikdamas abejingas, – sako režisierius Eimantas Belickas, žiūrovams pažįstamas ir kaip ilgametis montažo meistras, ir kaip puikus muzikantas.

Dokumentinėje juostoje iškilias istorines asmenybes vaidina Ramūnas Cicėnas (Juozas Tumas Vaižgantas), Aleksas Kazanavičius (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rolandas Kazlas (Petras Klimas), Miglė Polikevičiūtė (Bronė Klimienė), Darius Gumauskas (brolis Jonas Tumas).

„Į Ramūną atkreipėme dėmesį labai seniai, tada, kai su Eimantu (ir Petru Savickiu) kūrėme laidas televizijai „Laiko ženklai“ ir net negalvojome, kad patys kada nors imsimės filmo apie Vaižgantą. Šiaip iš kalbos išėjo, kad Ramūnas, tada dar jaunas ir garbanotas, labai tiktų Vaižganto vaidmeniui. O panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Prisipažinsiu, mane maloniai nustebino aktorių meistrystė, ypač tuose epizoduose, kur staiga išskyla komiškos kibirkštėlės – įspūdžiais dalinasi scenarijaus autorė ir režisierius, kurie drauge dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Nors ilgo metro premjera didžiajame kino ekrane abiem yra pirmoji, pasak Eimanto, ta debiutinė energija buvo smagi ir saldi, tačiau su labai aukštai iškelta reikalavimų kartele visai kūrybinei komandai.

Juostos kūrėjams imponavo tai, kad Vaižgantas visiškai nepanašus į nuolat besiskundžiantį lietuvį. „Matyt, jis iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės „diagnostikų“ – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti“, – sako scenarijaus autorė L. Pociūnienė.

Dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera gruodžio 7 d. 18 val. Vilniaus kino teatre „Multikino“. Vėliau ji bus rodoma Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kino teatruose.

Režisierius – Eimantas Belickas, scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė, operatorius Narvydas Naujalis, kompozitorius Gabrielius Zapalskis ir „WhaleSounds“, scenografė Dalia Dūdėnaitė, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska (VšĮ „Ketvirta versija“).

Filmo anonsas:

Kūrybos procesas:

 

 

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Menas, Naujienos, Vaizdai ir garsai, Vaizdų aruodai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *