V. Vaitkevičius. Raktas Mažulonių piliakalniui

Mažulonių piliakalnis. | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Tai plačiai tyrinėtas ir literatūroje gerai žinomas Ignalinos krašto ir visos rytų Lietuvos piliakalnis. 1907-1908 m. Vladimiro Kaširskio ekspedicija Mažulonių piliakalnio aikštelėje rado sudegusį ūkinį rąstų pastatą su gausiais radiniais: rugių, kviečių, miežių grūdais, duona, moliniais apžiestais puodais, balnakilpėmis, žąslais ir daugeliu kitų daiktų. XII a. pabaigoje kilusiame pilies gaisre taip pat žuvo ne mažiau kaip trys čia užklupti paaugliai… Naujausi Dovilės Baltramiejūnaitės tyrimai rodo, kad apie X-XII a. pilėnus pasiekdavo prekės iš tolimų kraštų – išžiesta amfora kitados buvo pagaminta prie Juodosios jūros, o baltos molio masės glazūruotas indas – rytų kraštuose.

Po ilgos pertraukos sugrįžus į Mažulonis dėmesį atkreipė padavimų gausa. Nebe užrašymai, kurių skaičius paprastai stebindavo iki šiol, o tautosakos siužetų įvairovė. Apie žymiausius Žemaitijos piliakalnius – Šatriją, Medvėgalį, Girgždūtę ir kitas panašias vietas užrašyta apie 20 skirtingų padavimų tipų, platesni tyrinėjimai Aukštaitijoje kol kas dar neatlikti. Apie Gedimino pilies kalną, Ginučių, Šeimyniškių, Vosgėlių ir kai kuriuos kitus žymiausius piliakalnius padavimų siužetų skaičius svyruoja nuo penkių iki dešimties. Mažulonyse jų užfiksuota 10! Tai nuoroda, patvirtinimas, kad Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikotarpio pradžioje čia būta politiniu, administraciniu, religiniu, ūkiniu ir, suprantama, gynybiniu požiūriu reikšmingos vietos. Kitaip tariant, didelės ar mažos sostinės.

Piliakalnio papėdėje telkšo ežeras išskirtiniu pavadinimu Vėlys (kilmė siejama su daiktavardžiu vėlė „mirusiojo dvasia“), o piliakalnio kaimynystėje yra Vėlionių kaimas. Tai leidžia spėti, kad senasis šios vietovės, taip pat pilies vardas galėjęs būti būtent Vėlionys. Anksčiau nepastebėtą arba neišryškintą piliakalnio ir ežero ryšį liudija šis padavimas:

Šalia Vielionių sodžiaus, Palūšės parapijoje, prie vieškelio yra aukštas kalnas . Un šita kalna senų senovėj stovėja bažnyčia, Taj bažnyčiaj giedadava labai gražiai deivės. Kiekvienas žmogus, eidamas pra šitų kalnų ir bažnyčių, sustodava, užgirdįs labai gražiai giedant, paklausyti. Ir kap tik ilgiau paklausydava, iškart numirdava. Tai tadu visi kunigai pradėja prašyt Dievų, kad ana nueitų skradžiai žemės. Ir per ilgus meldimus ir keiksmus prasiskyre žeme ir bažnyčia nuėja skradžiai žemių. Tai dabar tam daikte žinklu prasiskyrimas in dvi puses viršūnes kalna (Pasakojo Juozas Baužys, 70 m., iš Dudėniškės k., Daugėliškio parapijoje. Užrašė E. Jurša, 1927 m. Saugoma Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rinkinyje LMD I 619/2).

Iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas tekstas (kokioje gi bažnyčioje gieda deivės, kurių giesmės marina klausytojus? Nuo kada kunigai meldžia ir keikia bažnyčią?) yra labai senas ir mums reikšmingas.

Žodis deivės Aukštaitijoje girdimas ypatingai retai. Apie Adutiškį, Švenčionis, taip pat Dieveniškėse deivės buvo vaizduojamos kaip marių arba ežerų mergos, kurios vandenyje dainuoja negirdėtas giesmes. O žmonės jas nugirdę, išmoksta ir patys pradedą dainuoti:

Pusė žuvies, pusė žmogaus buvo. Nu, ir vandeny buvo, ir išlanda in krašto, sėdas ir dainuoja sau. O potom pacys per savi išsimoko. Sako, mariose buvo, giedojo žuvys (Pasakojo Stasys Šilabrita, 84 m., kilęs iš Žižmų k., Dieveniškių sen., ir ten pat gyvenantis. Užrašė D. ir V. Vaitkevičiai, 1996 m. – LTR 6447/661).

Sako, tokia žuvis po marias plūkauna ir krūtinė kap moteriškės – su cisais [= krūtimis], su kasom geltonom. Ir ana plūkauna po marias, ir gieda visokias dainas, visokias giesmes: ir polskas, ir lietuviškas, ir ruskas. O paskui jų važinėja ir surašinėja – ir itai, sako, iš tos žuvies visos dainos. Vot. Visos dainos iš tos žuvies (Pasakojo Michalina Butrimiūtė-Dvynelienė, 96 m. amžiaus, kilusi iš Žižmų k., Dieveniškių sen., ir ten pat gyvenanti. Užrašė D. ir V. Vaitkevičiai, 1996 m. – LTR 6447/243).

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje – ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Panašius vaizdinius atradę antikinėje mitologijoje, kur pomirtinio pasaulio mūzų – sirenų – giesmės į pražūtį veda jūreivius (bet ne Odisėją) pirmiausiai suprasime, kodėl daugelyje lietuvių padavimų ir sakmių deivės, nors dažnai turi laumių bruožų, gali būti vaizduojamos ir kaip vėlės. O žvelgdami į Vėlio ežerą nuo šiol turėtume nepamiršti senovės tikėjimų, jog tai mirusiųjų erdvė.

Toli sklido deivėmis vadinamų vėlių giesmės, o joms skirtos šventovės (XX a. padavimuose vadinamos bažnyčia), būta arba Vėlionių pilyje, arba artimiausioje jos aplinkoje, kurioje nors ežero pakrantėje. Apie tai be nuodugnesnių tyrinėjimų šiandien sunku kalbėti. Kita vertus, kas žino, galbūt tokia šventovė atsirado po XII a. pabaigoje pilį ir pilėnus pražudžiusio gaisro.

Daugiau padavimų apie Mažulonių piliakalnį ir Vėlį paskelbta: http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vaitkevicius_Vykintas/Vaitkeviciai_TD_12_1996.pdf (p. 192-195)