B. Volodzka. Lietuviškas kraštas svetimose rankose (25)

karaliaucius-respublika-lt-nuotr

Respublika.lt nuotr.

Karaliaučiaus žemė labai reikšminga daugeliu požiūrių – nuo kultūros iki geopolitikos, –tačiau dažnu atveju ji lietuvių sąmoningai užmirštama, nes prisibijoma neadekvačių veiksmų iš Kremliaus. Dėl to visais laikais Karaliaučiaus priklausomybės klausimas buvo svarstomas atsargiai. Baimė šiuo atveju gali būti suprasta ir kaip yda, ir kaip atsargumo ženklas.

Tarpukariu visuomenė vokiškos Rytų Prūsijos atžvilgiu buvo kur kas drąsesnė, o dabar bet koks veiksmas, ginant lietuviškojo Karaliaučiaus interesus, visuomenėje pasitinkamas kaip nereikalingas problemų kėlimas. Jokia paslaptis, šio krašto dabartinė valdytoja yra pretenzinga, o kartais netgi labai įnoringa praeičiai. Militarizuotas Kaliningradas šiandien kelia akivaizdų pavojų tiek Lietuvos, kaip valstybės išlikimui, tiek ir Europos saugumui.

1945 m. SSRS karinės pajėgos užėmė lietuvių ir vokiečių puoselėtą Rytų Prūsiją, išstumdamos nacistinę Vokietijos kariuomenę. Karo mūšiai buvo tokie intensyvūs, kad ištisi Prūsų Lietuvos miestai ir kaimai buvo visiškai sulyginti su žeme. Visi Rytprūsių gyventojai masiškai evakavosi į Piliavos (vok. Pillau) uostą, norėdami emigruoti į Vokietiją arba į Vakarus. Daugelis jų matė, kaip Adolfo Hitlerio šlovintas Vermachtas pralaimi, nors ir kovėsi iki paskutinio kraujo lašo. Neįprastai šaltą 1944-1945 metų žiemą rytprūsiečiai, norėdami persikelti per Kuršmares ir Aistmares, žingsniavo visiškai nekaltų žmonių krauju nudažytu ledu, kurį be gailesčio sprogdino rusų aviacija. Didelis vokiečių keleivinis laivas „Wilhelm Gustloff“ išplukdė daugybę Rytų Prūsijos gyventojų, tačiau Rusijos visuomenės šlovinamas „sovietinis didvyris“, povandeninio laivo S-13 vadas Aleksandras Marineska torpedomis jį nuskandino. Anksčiau buvęs Trečiojo Reicho pramonės ir darbininkijos pasididžiavimo simbolis nesėkmingai gelbėjo nuo raudonosios giltinės sprunkančių daugiau nei 10 tūkst. Rytprūsių gyventojų.

Po baisaus Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijos laukė žiaurūs ir baisūs niokojimo laikai, kurie tebesitęsia iki šiol. Lietuvių ir vokiečių kurtas kraštas pasižymėjo itin stipria ekonomine pažanga, išsivystymu ir architektūra. Karo ir pokario metu svetimo ir priešiško krašto gyvenimo žymės buvo intensyviai naikinamos. Sprogdintos ir griautos nuostabios bažnyčios, istoriniai paminklai, niokotos kapinės. Naikinta viskas, kas sukurta per pusę tūkstančio metų. Žuvo daug vertingų Mažosios Lietuvos kultūros, prūsistikos ir lituanistikos paminklų. Sunaikinti vertingiausi architektūros ansambliai – senamiesčiai, kurie neabejotinai būtų pretendavę į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Socialistinis Kaliningradas, su kultūriškai brandžia praeitimi neturintis nieko bendra, lieka kaip rusiško pasaulio Vakarų salos eksperimentas, kurio padariniai yra aiškiai juntami. Itin didelę Kaliningrado keliamą grėsmę jaučia Lietuva.

Rytų Prūsijos statusą visiškai pakeitė Potsdamo konferencija. Šis 1945 m. nuo liepos 17-osios iki rugpjūčio 2-osios vykęs itin svarbus tarptautinis įvykis nulėmė Kaliningrado buvimą Lietuvos pašonėje. Destruktyvus Rusijos buvimas Karaliaučiuje kelia politinę psichozę regione ir didžiulį karinės intervencijos pavojų. Tiek J.Stalinas, tiek H.Trumanas, tiek V.Čerčilis tarpusavyje aršiai kovojo už kiekvieną žemės lopinėlį, o tai lėmė, kur bus demokratija, kur plieninis komunizmas. Buvo svarstomas ne tik Rytų Prūsijos likimas, bet ir visos Vokietijos teritorinis vientisumas. Priėmus nutarimą dėl Karaliaučiaus ir jo srities, jau ir visa Rytų Prūsija buvo suvokiama kaip rusų interesų zona. Sienos buvo perbraižytos pagal 1937 m. gruodžio 31 d. Vokietijos ir jos gretimų valstybių žemėlapį.

Tačiau SSRS teisė į Karaliaučiaus sritį nėra šventa. Pagal 1975 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 1 d. Helsinkio konferencijos sutartį pripažintas sienų nepažeidžiamumo principas, bet sienų teisėtumo ir ginčijamų teritorijų priklausomybė visiškai nebuvo liečiama ir nustatinėjama. Visos kitos vėlesnės sutartys, sudarytos jau atsikūrusios Lietuvos Respublikos, nėra pripažįstamos kaip viršesnės už Helsinkio konferencijos susitarimo nuostatas. 1957 m. pagal pasidalijimo principą Lenkijai atitenka 21 950 kv. km, SSRS – 15 100 kv. km. Toks barbariškas šios užgrobtos žemės pasidalijimo principas yra neleistinas. Rytų Prūsija galėjo priklausyti SSRS sferai, bet ne šitaip barbariškai padalijama. Beje, karą laimėjusių valstybių susitarimas nebuvo pasirašytas amžiams. Pasibaigęs Karaliaučiaus krašto valdymo galiojimo laikas pagal sutarties sąlygas verčia susimąstyti iš naujo.

Kremliaus propagandos kanalai visa gerkle šaukia, kad Kaliningradui kyla pavojus iš Vakarų, tačiau visiškai nutyli apie realią praeitį. Ši vieta kaip tik ir buvo Vakarų skleidžiamas žiburys. Neretai Lietuva tokiam informaciniam užsipuolimui pasiduoda. Melas paverčiamas tiesa ir šiuo atveju atsiranda šimtai tiesų, kurios galioja kiekvienai atskirai valstybei. Rusų propagandistai dažnai meluoja, kad Prūsijoje prieš baltus gyveno slavai ir esą pagal pirmumo principą žemė priklauso tam, kuris gyveno pirmiau. Ne! Prūsai buvo patys pirmieji gyventojai šiame krašte, iki pat XVIII a. jie gyveno tarp Vyslos ir Nemuno. Apgyvendintas arealas buvo didesnis nei Lietuva. Baltiška gentis su savitomis tradicijomis ir kultūra Prūsijoje gyveno šimtus metų. Net ir po 1231-1274 m. legendinio prūsų ir kryžiuočių karo lietuviškumo apraiškų išliko nepaisant visos aršios germanizacijos, kuri tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Baltų tautos didvyris Herkus Mantas Didžiojo Prūsų sukilimo metu sustabdė nepažabotą kryžiuočių jėgą iš Vakarų ir apsaugojo Lietuvą nuo intensyvesnių puldinėjimų. Tuomet Prūsija buvo nuo ekspansyvios politikos Lietuvą saugojantis bastionas. Dabar Lietuva yra neabejotinai pavojingesniame geopolitinių iššūkių lauke.

Autorius yra Vilniaus ir Tautos forumų narys

Bus daugiau

Kategorijos: Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *