D. Vaitkevičienė. Medžiai senoliai (1)

Ašašninkų pušis (Varėnos r.) | D. Vaitkevičienės nuotr., 2008.

Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas iš miesto namo ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir, apsidairęs, ar kas manęs nemato, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokia gilia pagarba, kaip kad bučiuodavau savo senelės raukšlėtą, suvytusią ranką. Tadas Ivanauskas

Medžiai senoliai – kaip žmonės senoliai: didingi ir sykiu trapūs. Jų kamienuose ir šakose, kaip žmonių veiduose ir rankose, įsirėžia metų ir gyvenimo patirties ženklai. Kartais senoliai medžiai stebuklingai ilgai išlieka naujos kartos miške. Jie – tarsi jungtis su senuoju mišku, o sykiu ir su protėviais, t. y. su žmonėmis, kurie matė, lietė, girdėjo tą senąjį mišką. Lietuvių prigimtinėje religijoje medžiai − vėlių buveinės, o senieji medžiai – protėvių ženklai: jei per audrą miške virsta senoliai, tais metais mirs daug senų žmonių.

Dzūkijos pušynuose, kuriuose dauguma medžių dar nesulaukė nė šimtmečio ir miško mastais yra visai jauni, pasitaiko ir vienas kitas senolis. Būtų jų nepalyginti daugiau, jei ne masinis šių miškų iškirtimas Pirmojo pasaulinio karo metais. Bet vieną kitą seną, drevėtą pušį dar galima rasti.

O kadaise tokių medžių būta nemažai. Gamtininkui T. Ivanauskui gilų įspūdį paliko pušys, kurias jis matydavo būdamas dar gimnazistas, važiuodamas iš Varšuvos namo į Lebiodkos dvarą (Varanavo valsčiuje) per pietinį „Gudų girios“ kampą. Prisiminimuose jis rašo: „Ypatingą įspūdį mano vaikiškoje vaizduotėje sukeldavo didžiulės senos pušys, augančios čia viduryje jaunuolyno, čia kur nors aikštės viduryje arba net pamiškėje. Tai buvo milžinai, ūgiu ir amžiumi žymiai pralenkę savo seseris. Jų kamienas, storas ir lygus, aukštai, prie šakų vainiko, rausvas, saulėtekio metu atrodydavo kaip paauksuotas. Jų viršūnės buvo išsikerojusios nepaprastai storomis, keistai susirangiusiomis, dažniausiai nusvirusiomis šakomis. Šie prakilnūs girios milžinai mane veikė savotiškai. Prieš juos jaučiausi mažas lyg musė; drauge buvau kupinas pagarbos ir baimės.

Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas iš miesto namo ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir, apsidairęs, ar kas manęs nemato, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokia gilia pagarba, kaip kad bučiuodavau savo senelės raukšlėtą, suvytusią ranką“.

Vieną tokią pušį senolę, tiksliau, jau tik jos nudžiūvusio kamieno strampą, dar teko matyti styrant prie atokaus Ašašninkų kaimo netoli Kabelių.

 Įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“, V. Vaitkevičiaus paskyra, ciklas „Vykinto keliai“. 2018-10-13.