Vargings žmogus girio an upes kranta capt! capt medžius kirta. Jam becempyjant, kirvis no kota smukt! ir nusmuka, ir tik pukšt! į upės gelmę įkrita.
Vargšas pravirka:
– Ui ui ui mana kirvelis! Avu! Kas ma tą sužvejos? Iškada pajiegioje mana kirvuka!
Tam tarpe tik pakabakšt! pakabakšt! pašlivikšt! ir atšlubava sians diedas, paklasdams:
– Ką tu tei ujujuoji? Kas tau tikos?
– Je, je! mana kirvelis, avu! įkrita į gelmę, o kitą nusipirkt neįstengiu, labai vargings esu. Kuo dabar medžius kirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?
– Tič, tylėk! nedejuok! Aš tau jį sužvejosiu.
Ir tik brūkšt! brūkšt! rudinę pametęs, padrumst! į upę. Po valandėles stugt! vandeny ir išneši aksa kirvį, sakydams:
– Te! imkis! Ar tai ne tava kirvis?
– Ak, ne! ak, ne! ne mana! – atsiliepi vargšas.
Vel drumst! sianasis po vandeniu ėmęs paneri ir po valandeles kūzt! iškila su sidabra kirviu.
– Ne mana, ne mana! – šauki vargingasis, bos pamatęs.
Trečę kart drumsteleje ir išneši geležinį kirvį.
– Tai mana kirvuks! tai mana kirvuks! – sušuka vargšas, pilns džiaugsma. – Dievui dekui, dekui ir tau, kat sava kirvuką atgavau.
Ir tik čiupt kirvelį iš anoje rankas ir skryst! an namų jau buvo bebėgąs saviesiems vislab pranešt.
– Uhu! uhu! – sušauki jį sianasis ubags, sakydams: – Kadang tu toks viernas ir pasikakdinąs žmogus, te! dovanoju tau ir aksą be sidabrą kirvį.
Jam namie tik pliopt! vislab išpliopiant, išgirda kaimynų viens, besotis. Tas susimislijęs kalit! į girę, davai! kirst capt! capt! į medį to pačio vieto, o jo kirvis, liuosai užtaisyts, tik pašmukšt! no kota, papliumpt! į vandenį. Dabar jis:
– Ui ui ui! – preded dejuot del sava kirvuka.
Pašlivikšt! pašlivikšt! senasis diedas jau ir če:
–O kas tau tikosi?
– Mana kirvuks pukšt! į gelmę įkrita ir paskianda – kas jį ma sugraibys?
– O aš! – atsakęs senasis, padrykt! į vandenį ir po valandeles tik stugt! su geležiniu kirviu:
– Tai! tava kirvis!
– Ne mana! ne mana! – atsiliepi besotis.
Vel drumstelejo sianutis ir po valandeles stūgt! su sidabra kirviu:
– Ar tai tavasis?
– Ne mana! Manasis kitoks!
Trečę kart senasis pukšt! į upę ir vel tik kyšt! iš vandens su aksa kirviu.
– Tai manasis! – sušuka begėdis prasidžiugęs.
Ale jam tei begėdiškai bemeluojant, diedas tik šmukšt! po vandeniu paneri ir daugiau jau niškila. Besočiui šnypšt! aksa kirvis pro nosį. Laki ir bene jam išneš dementinį, rasi da ir šendie be kiunksa.
Girdėta Galbrasčiuos, apie metus 1863. Iš „Lietuviškos pasakos įvairios“, I t. Surinko Jonas Basanavičius. V. 1993, 163 p.
Ši sakmė ne tik apie sąžinę.
Ar šiandien nepamirštame rankų ir įrankių paskirties? Ar neįmantrių mūsų protėvių kirvukų nesumetame į dumblą, gviešdamiesi auksinių? Dievas nuolat bando mūsų puikybę ir gobšumą matuojančiais pasirinkimais. Nusikabinėjame savo rūmų sienas svetimais sidabriniais ir auksiniais padirbiniais.
Nei girdėti nei suprasti nenorime, kad su savo geležiniu kirvuku ir sąžine galima visus priešus įveikti, visus darbus nudirbti, o galiausiai ir sidabrus bei auksus laimėti.
Ar gebame pasikakdinti tuo ką turime ir ar mokome to savo vaikus?
Sakmė gali turėti ir gilesnių, mitinių prasmių. Klausimu, ar tavo kirvukas, gali būti patikrinama “vargingo žmgaus” mitinių toteminių ryšių su geležimi tvirtumas. Beje, žodžiai varis (metalas kaip ir geležis) ir varg-ingas yra giminingi. Be to, varis tarmiškai buvo vadinamas miedziu, o sakmėje su kirvuku buvo kertami – medžiai. Čia vėl galima įžvelgti mitopoetinio kalbėjimo žodyną. Sunku pasakyti ir ką sakmėje seniau reiškė “vargingas žmogus”. Taigi sakmės moralas galėtų būti ir kitoks – daug senesnis,- kad ir kaip būtum kitų viliojamas neišduok savo toteminio, gimininio ryšio – vardo…
Man Sekmadienio sakmės kažkiek primena žydų Toros Mišle knygą, lietuviškai ”Patarlių knyga”. Mes patys turime ne mažesnius dvasinius klodus, užrašytus sakmėse, dainose, padavimuose ir kt.Taip išreikšti senojo prigimtinio tikėjimo reikalavimai tautos dorovei, moralei, etikai. Iš viso to milžiniško faktinės medžiagos kiekio, rekia nugriebti “grietinę”,suskirstyti temiškai, sąvadą išleisti ir plačiai paskleidžiant, išpopuliarinti. Iš 6ių dvasinių klodų semkimės išminties ir tikėjimo!
Taip.
Tačiau reikėtų lig kaulų smegenų pasišventusio žmogaus, kuris tokiam Baltų šventraščio pradžios reikalui atiduotų gal net ne pusę, o visą savo gyvenimą. Rask tokį drąsuolį, kuris pasinertų į šimtus tomų liet. liaud. dainų , kosmologines kosmogonines studijas, istoriją ir jos žemėlapius, lyginamąją panašių žodžių kalbų-tyrą, baltiškų ženklų sąrangą, Dievų panteoną, … ir …. ir … .
Beje, o kokį pavadinimą tokia knyga viršelyje galėtų turėti ?
Tokios knygos pavadinimas galėtų būti iš veiksmažodžio nusakančio liaudišką grietinės iš pieno gavimo būdą. Iš vaikystės atsimenu, mama pamelžtą pieną supildavo į aukštą indą su langeliu,- kaniukę ir iš pieno nusistovėdavo grietinė. Reikėtų parinkti iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno šio proceso pavadinimą ir pagalvoti, gal tiktų? Žodis separuoti, separatas ryškiai netinka, nes tai jau mechaninis priverstinis procesas ir pats žodis nelietuviškas.