T. Baranauskas. „Kelias“ į niekur… (IV)

(Taip pat skaitykite I dalį, II dalį ir III dalį)

Antrasis penktos klasės Lietuvos istorijos vadovėlio „Kelias“ skyrius skirtas jau tikrajai istorijai – nuo valstybės susikūrimo iki Liublino unijos, o tiksliau – iki Vytauto Didžiojo mirties, nes sulig Vytautu Lietuvos politinė istorija čia ir užsibaigia: lieka tik Vilniaus šv. Onos bažnyčios pastatymas (jai skirta visa pamoka) ir seniausios knygos bei pirmoji lietuviška knyga (joms skirtos dvi pamokos). Žodžiu, kad kariavome su kryžiuočiais, penktokui dar leista kažkiek patirti, bet kad nuo XV a. pabaigos prasidėjo ne mažiau alinančios kovos su Maskva – nebereikia žinoti (teisybės dėlei reikia pastebėti, kad apie jas vienu sakiniu užsiminta, kalbant apie Algirdo laikus, ir dar vienu – jau trečiajame skyriuje, kalbant apie Liublino unijos priežastis, tad itin atidus penktokas turėtų bent nujausti, kad kažkas tokio buvo). Keista, bet tai prieštarauja net šiaip jau ne itin turiningai socialinio ugdymo bendrajai programai, kurioje karai su Maskva paminėti („Mokiniai nagrinėja ryškiausius kovų su riterių ordinais ir Maskvos valstybe epizodus“). Tai visgi netrukdo šiam vadovėliui 10 metų būti pagrindiniu Lietuvos mokyklose naudojamu istorijos vadovėliu…

Betgi po didžiulio triūso aprašęs Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir Kęstučio, Vytauto ir Jogailos laikus, kolektyvinis vadovėlio Autorius, matyt, taip išvargo, kad rašyti apie naują didelį karą tiesiog nebeturėjo nei fizinių, nei intelektinių jėgų. Todėl išeina, kad per bemaž pusantro šimtmečio po Vytauto mirties mes padarėm iš esmės tik du darbus – pastatėm vieną gražią bažnyčią bei išleidom vieną lietuvišką knygą, ir tada jau mus ištiko Liublino unija… Po jos, beje, iki pat LDK žlugimo, politinė istorija irgi „nevyko“. Todėl laikotarpis nuo Mindaugo iki Vytauto iš esmės yra vienintelis visoje LDK istorijoje, kuriame kolektyvinis šio vadovėlio Autorius dar sugebėjo suregzti nors šiokią tokią politinę istoriją. Panagrinėkime, kaip jam tai pavyko.

Jau antrojo skyriaus pavadinimas kelia klausimų. Jis vadinasi „Karalystė ir kunigaikštystė“. „Karalystė“ – tai dėl Mindaugo, kaip karaliaus, valdymo dešimtmečio. O štai likusio laikotarpio Lietuvą vadinti „kunigaikštyste“ – tai jau klaida, nes ji buvo didžioji kunigaikštystė (čia neliesim diskusijos dėl „didžiosios kunigaikštystės“ ar „karalystės“ termino XIII–XIV a.). Blogiausia, kad toks „supaprastinimas“ kartojasi ir toliau (pvz., „kunigaikštis Gediminas“, p. 36, 37, „kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis“, p. 38). Nors Lietuvos valdovai čia protarpiais pavadinami ir „didžiaisiais kunigaikščiais“, termino „kunigaikštis“ sinonimiškas vartojimas formuoja įspūdį, kad epitetas „didysis“ čia nėra svarbus ar kokią didesnę reikšmę turintis žodis.

Mindaugui skirtas skyrelis kažkodėl pradedamas dviem šimtmečiais ankstesniu įvykiu – pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu 1009 m. Lietuva tuo metu buvusi viena iš lietuvių žemių, kurios turėjusios savo kunigaikštį, kuris, be kita ko, „rinko duoklę“ (p. 32). Autorius nesuvokia, kad, jeigu jau to meto kunigaikščiams priskiria duoklės rinkimą, tai turėtų konstatuoti, kad to meto Lietuva –nors ir nedidelė, bet valstybė, nes duoklių rinkimas (mokesčiai) yra vienas esminių valstybės požymių.

Tačiau ne: valstybės įkūrimą jis vienareikšmiškai priskiria Mindaugui. Ir daro tai pačiu primityviausiu būdu, pareikšdamas, kad Mindaugo karūnavimo diena – 1253 m. liepos 6 d. – „laikoma Lietuvos valstybės įkūrimo diena – Valstybės diena“ (p. 33). Taip kuriama iliuzija, kad valstybės įkūrimą žinome dienos tikslumu. O kas Mindaugas buvo iki tol, kol užsidėjo karūną? Ne valstybės valdovas? Juk karūnacija tebuvo jau nuo seniau egzistuojančios valstybės pripažinimo iš Katalikų Bažnyčios pusės aktas. Nesiginčysiu, kad pasitaiko ne mažesnių nemokšų už Autorių, kurie irgi taip laiko, bet taip, žinoma, nėra, ir oficialus dienos statusas yra kitoks – „Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena“.

1009 m. Lietuvos paminėjimo kontekstas pagrindiniame tekste niekaip nepaaiškintas, tačiau pridėtas šaltinis – ištrauka iš Kvedlinburgo analų 1009 m. įrašo (Kvedlinburgo analų vardo, žinoma, neminint – toks šio vadovėlio „principas“). Šaltinis išverstas labai originaliai: „1009 metais šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo tapimo krikščioniu metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nužudytas su 18 saviškių“. Kiek kartų tas šaltinis verstas, net atskiruose straipsniuose aptarinėti smulkiausi jo vertimo niuansai, o čia išmoningasis Autorius tik žybt ir sužibėjo visiškai netikėtu „originalumu“. Pasirodo, Brunonas žuvo „vienuoliktais savo tapimo krikščioniu metais“. Visai neseniai tapęs krikščioniu! Kuo gi jis buvo anksčiau, prieš 11 metų? Pagoniu, musulmonu, judėju? Autorius nepaaiškina. Kaip nepaaiškina ir to, kaip šis „naujakrikštas“ taip greitai padarė tokią karjerą, kad net arkivyskupu tapo…

Aišku, kad „tapimas krikščioniu“ mūsų Autoriui pasivaideno toje vietoje, kur Kvedlinburgo analai kalba apie „atsivertimą“ (lot. conversio). Galima gal nežinoti, kokiomis reikšmėmis šis žodis vartotas viduramžiais, betgi pakanka elementaraus susipažinimo su istoriografija, net ne visa, o tik kokia nors nedidele jos dalele, arba bent su bendriausiais šv. Brunono biografijos bruožais, kad net ir ne labai įžvalgus autorius suabejotų, ar čia turimas galvoje „tapimas krikščioniu“… Aišku, kad ne: čia kalbama apie Brunono tapimą vienuoliu, jo vienuolystės metus…

Paminėta ir 1219 m. Lietuvos kunigaikščių sutartis „su slavų kunigaikštyste Voluine“, kurią „kartu pasirašė net 21 Lietuvos kunigaikštis“, tarp jų – Mindaugas. Autorius tarsi pasišovęs ištrinti santykių su Rusia temą iš Mindaugo valdymo, nes rusėnai (rusai) keičiami neapibrėžtais „slavais“ (taip penktokui bus aiškiau, apie ką kalbama?). Autoriaus supratimas apie viduramžių diplomatiką irgi toks „penktokiškas“. Sutartys tuo metu nebuvo pasirašinėjamos, o tik antspauduojamos. Mūsų atveju tai ir antspaudavimas abejotinas – greičiausiai ji buvo pritvirtinta kokia nors priesaika, ir tai ne tiesiogiai kunigaikščių, o tik jų vardu veikiančių pasiuntinių.

Apskritai Mindaugui skirtame skyrelyje, Autoriaus supratimu, penktokas turėtų įsidėmėti tik dvi datas: 1009 m. ir 1253 m. liepos 6 d. – datas, kurias skiria bemaž pustrečio šimtmečio… Sakyčiau, tokia „ilgoji Mindaugo epocha“. Tačiau jos pabaiga neaiški: Mindaugo mirties data į tekstą netilpo… Po karūnavimo Mindaugo epocha užsibaigia dviem sakiniais: „Taip Mindaugas be mūšio įveikė daugumą šalies priešų. Jis įkūrė stiprią Lietuvos valstybę ir tokią išsaugojo iki pat savo mirties“ (p. 33).

Na, „be mūšio“, tai iš tiesų yra „po 5 metus trukusio karo“, bet tiek jau to, juokingiausia, kad autorius keliais sakiniais aukščiau net paminėjo keletą to karo faktų. Paminėjo, žinoma, nesirūpindamas tikslumu: „Jiems [Mindaugo priešams] talkino kalavijuočiai bei slavų kunigaikščiai“, – rašo Autorius… Kokie kalavijuočiai, Autoriau? Taigi jų nebebuvo nuo 1237 m., kuomet, po pralaimėto Saulės mūšio, Kalavijuočių ordino likučiai prijungti prie Kryžiuočių (Vokiečių) ordino… Ir kokie „slavai“? Slavai šiaip tuo metu jau buvo pasiskirstę į konkrečias tautas – rusėnus ir lenkus…

Skaitykime toliau: „Priešai nusiaubė Mindaugo šalininkų žemes ir priartėjo prie Vorutos. Manoma, kad ji buvo to meto Lietuvos valstybės sostinė“ (p. 32). Du sakiniai – trys klaidos, arba labai abejotini teiginiai. Pirma, jokie neegzistuojantys „kalavijuočiai“ ar net realiai jų vietą užėmę Livonijos kryžiuočiai Mindaugo pilies Vorutos nepuolė. Atvirkščiai, jie ją gynė, nes Mindaugas tuo metu jau buvo pasikrikštijęs ir sudaręs sąjungą su Livonijos kryžiuočiais. Antra, jokių žinių, kad, prieš ateidami prie Vorutos, Mindaugo priešai kažką siaubė, nėra. Galima, žinoma įsivaizduoti ar spėlioti, kad siaubė, bet ar būtent tam yra vietos trumpučiame tekste, kur netilpo net Mindaugo mirties data? Trečia, nėra jokių žinių, kad Voruta buvo Mindaugo sostinė. Tai – dar vienas paspėliojimas ar pafantazavimas. Štai tam ir sunaudojama Mindaugui skirta kelių pastraipų erdvė…

Toliau – ne geriau. Po Vorutos puolimo pareiškiama: „Mindaugo laikų Lietuvai reikėjo sąjungininkų. Padėti galėjo tik Romos popiežius. Mindaugas nusiuntė pasiuntinius į Romą tartis su popiežiumi. Jis sutiko padėti, bet pareikalavo, kad lietuviai atsižadėtų pagoniško tikėjimo ir taptų krikščionimis“ (p. 33). Atvirkščiai, padėti galėjo bet kuris iš kaimynų, o popiežius negalėjo tiesiogiai padėti ir nepadėjo. Jis tik galėjo leisti kaimynams, šiuo atveju – kryžiuočiams, Mindaugui padėti. Tą jis ir padarė. Ir krikštytis reikalavo ne popiežius, o kryžiuočiai. Ir derybas dėl krikšto Mindaugas vedė ne su popiežiumi, o su kryžiuočiais. Ir ne Mindaugas siuntė pasiuntinius pas popiežių, o visų pirma kryžiuočiai. Mindaugo pasiuntinys tik prisidėjo prie kryžiuočių delegacijos – nuvyko pranešti, kad Mindaugas jau pasikrikštijęs. Apie tai, kad Mindaugas gavo kryžiuočių (ar, kaip Autorius įsivaizduoja, „kalavijuočių“) paramą, tekste – nė žodžio. Jie čia verčiami net pulti Mindaugo Vorutą, nors iš tiesų buvo jo sąjungininkai.

Kas nors gal pasakys, kad šiame didaktikos šedevre Mindaugo mirties data nenurodyta, siekiant neperkrauti mokinio datomis. Tačiau Gediminui, Algirdui ir Vytautui šiuo atžvilgiu pasisekė labiau, ir jų mirties datos visgi nurodytos. Tad jeigu buvo bandyta sąmoningai vadovautis principu, kad net ir žymiausių valdovų mirtis, kaipo tokia, nėra svarbus ir minėtinas vadovėlyje faktas, tai šis „principas“ buvo pritaikytas tik Mindaugui…

Kadangi komentaro nusipelno kone kiekvienas šio „vadovėlio“ sakinys, Rimvydo Laužiko, Karolio Mickevičiaus, Živilės Tamkutonytės-Mikailienės ir Igno Kaplerio „Kelias“, manau, jau spėjo gerokai prailgti. Veda šie iškilūs kelvedžiai mus tarsi Susaninas per pelkes… Tad tuo tarpu baikime šią vargo kelionę, ir ties nedatuota Mindaugo mirtimi sustokime.