Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildė du vertingi 1944 metų dokumentai, liudijantys generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos Vietinės rinktinės kūrimą ir jos konfliktą su nacistinės Vokietijos okupacine valdžia. Istoriniai dokumentai muziejų pasiekė Europos Parlamento nario Pauliaus Saudargo dėka.
Muziejus įsigijo šių dokumentų mašinraščio kopijas ir vertimus. Abu raštai atskleidžia, kaip lietuvių siekis turėti savarankiškas karines pajėgas susidūrė su vokiečių okupacinės valdžios planais panaudoti Lietuvos karius savo karo tikslams.
Generolo P. Plechavičiaus iškeltos sąlygos
Lietuvos Vietinė rinktinė veikė 1944 metų vasario–gegužės mėnesiais. Tai buvo lietuvių savanorių karinis junginys, kuriam vadovavo generolas Povilas Plechavičius. Rinktinė buvo kuriama kovai su artėjančia sovietų kariuomene ir sovietiniais partizanais.
Nors mobilizaciją organizuoti leido vokiečių okupacinė valdžia, lietuviai siekė išsaugoti kuo didesnį savarankiškumą ir neleisti, kad rinktinė taptų Vokietijos kariuomenės dalimi.
Pirmasis muziejaus įsigytas dokumentas – 1944 m. sausio 31 d. generolo P. Plechavičiaus raštas pirmajam generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui. Jame išdėstyta 15 sąlygų, kuriomis generolas sutiktų vadovauti kuriamai lietuvių karinei brigadai.
Svarbiausi generolo reikalavimai buvo aiškūs: lietuvių kariai turi tarnauti Lietuvos teritorijoje, išsaugoti savo vadovybę ir nebūti naudojami Vokietijos karinėms reikmėms už Lietuvos ribų.
P. Plechavičius taip pat reikalavo, kad lietuvių kariai būtų aprūpinami ir vertinami lygiomis teisėmis su vokiečių kariais. Jo vadovaujamas junginys turėjo būti skirtas Lietuvos gynybai nuo bolševizmo, o ne besąlygiškam pavaldumui vokiečių karinei vadovybei.
Vokietijos okupacinė administracija sutiko tik su dalimi šių reikalavimų. Rinktinės pavaldumą ji siekė išlaikyti SS ir policijos vado Lietuvoje žinioje.
Slaptas vokiečių raštas liudija konfliktą
Antrasis muziejui perduotas dokumentas – 1944 m. gegužės mėnesį SS ir policijos vado Lietuvoje Kurto Hintzės (Kurt Hintze) generolui P. Plechavičiui adresuotas slaptas raštas Nr. 227/44-g.
Jame aptariamas ankstesnis gegužės 8 d. įsakymas ir gegužės 10 d. pokalbis su Lietuvos Vietinės rinktinės štabo viršininku pulkininku Oskaru Urbonu.
Rašte nurodoma kol kas palikti rinktinės štabą jo vietoje ir neperduoti jo apskričių komendantams, kol galutinį sprendimą priims aukštesnioji SS vadovybė.
Šis dokumentas atspindi jau įsiplieskusį konfliktą. Vokiečių okupacinė valdžia siekė pertvarkyti rinktinę į SS pavaldžius pagalbinius policijos batalionus, o jos karius pasiųsti į frontą.
Generolas P. Plechavičius tokiems ketinimams priešinosi. Vietoj savęs į pasitarimus su vokiečių pareigūnais jis siuntė pulkininką O. Urboną, kuris turėjo perduoti aiškų atsisakymą leisti rinktinę įtraukti į SS tarnybą.
Gegužės mėnesio raštas liudija, kad galutinis sprendimas dėl rinktinės likimo dar buvo atidėtas.
Lietuvos Vietinės rinktinės sunaikinimas
Nesutarimai dėl rinktinės pavaldumo, žlugusi vokiečių reikalauta visuotinė mobilizacija ir lietuvių dalinių pralaimėjimai kovose su Armija Krajova Vilniaus krašte paskatino okupacinę valdžią imtis represijų.
1944 m. gegužės 15 d. vokiečiai suėmė generolą P. Plechavičių, pulkininką O. Urboną ir kitus rinktinės štabo karininkus.
Lietuvos Vietinė rinktinė buvo išformuota. Tačiau jos istorija išliko svarbi kaip lietuvių pastangų karo metais išsaugoti savas karines pajėgas ir priešintis okupacinės valdžios reikalavimams liudijimas.
Pasak Vytauto Didžiojo karo muziejaus, abu įsigyti dokumentai tam tikra prasme žymi Vietinės rinktinės pradžią ir pabaigą: sausio mėnesio raštas atskleidžia jos kūrimo sąlygas, o gegužės mėnesio dokumentas – konfliktą, nulėmusį rinktinės likimą.
Istoriniai dokumentai papildys muziejaus rinkinius
Prie dokumentų įsigijimo prisidėjęs Europos Parlamento narys Paulius Saudargas pabrėžė istorinės atminties svarbą Lietuvos valstybingumui.
„Vertinu Vytauto Didžiojo karo muziejaus misiją – saugoti ir patraukliai visuomenei perteikti Lietuvos istoriją, jos kovas už laisvę ir valstybingumą“, – sakė P. Saudargas.
