Sekmadienio sakmė. Lapės gudrumėliai

Buvo senas senas vilkas, pusiau rudas, pusiau pilkas. Akys išvarvėjusios, dantys išklibę. Skųsdamasis diegliais, vaikštinėjo pakiemiais ir seilę iš alkio varvino. Būdavo, seniau prasimanydavo jis ir avienos, o dabar, kai akelės žlibos – nekokios tokelės: čia manai – akmuo, o pasirodo – piemuo.

Senas vilkas jau vos vilkos. Ėjo jis sau į namus liūdnas, neramus. Prie šlaito turėjo jis ūkelį ir iš lapų, šakų pastatytą namelį. Priešais vilką kiškis tursavo, girią matavo.

– Čia sieksnis, čia du… štai kur koją dedu. Dešimt sieksnių lokiui duosiu, o kitus tuojau parduosiu! O ten, lauke, už brūzgynų, užsodinsiu avietyną.

Taip kiškis su savim kalbėjo, uostė žemę, tyrinėjo. Kiškj žmonės išrinko urėdu, todėl jam rūpėjo viso miško bėdos.

– Klausyk, brolau, – pamatęs urėdą, sustabdė jj vilkas. – Neilgai man liko gyventi. Tik prieš mirtį dar norėčiau gimines aplankyti ir jiems ūkelį užrašyti…

– Tai gal paprašyti dailidę genį, kad tau karstą padarytų? – paklausė kiškelis.

– Ne, kitko tavęs prašysiu: ar negalėtum pasaugot mano namų, kol pas gimines viešėsiu?

– Oi, galėsiu. Darbą miške jau baigiau, medžius, kelmus surašiau, laikas bus ir pailsėti,– sutiko kiškis.

– Ačiū, mielas urėdėli. Gausi skanių dobilėlių. Tik, žiūrėk, nieko į namus neįleisk.

Ir išsiruošė senas vilkas į tolimą kelionę, per girias, kalnus ir klonius. O jo namus kiškis saugo.

Tik dar vilkas varsnų nenuėjo, ties jo namo durimis kažkas suriko:

– Ei, jūs! Kas viduj, – įleiskit pakeleivius!

Kiškis pro langą žvilgt, ogi mato – ten didžiausi ratai: šešiais gaidžiais pakinkyti, lapiukų prisodinti. Lapino pati gale sėdi, o toliausiai – dėdė. Ant rungų pamauti puodai, pro gardžius išlindus ližė, dar matyt ten sena vanta – lapė vežas visą mantą.

– Važiuokite sau sveiki, iš kur atkeliavę! – sako jiems kiškis.– Čia ne jūsų, o vilko namai.

– Nebūk toks pikčiurna, pasigailėk nors mano vaikų. Juk matai, jie vos kruta; sušalę, sustirę, kelionėj neprityrę. Sušilę mes toliau keliausim, juk vilko namų nesugraušim.

Čia verksmu pratrūko ir lapiukai. Visi lyg susitarę ėmė kiškį maldauti, kad jis leistų nors valandėlei pasišildyti.

Pagailo kiškiui lapės vaikų ir atidarė namų duris. Su visa manta lapės šeima į vidų subruzdėjo, daiktus susidėjo, tuoj senį lapiną ant krosnies užkėlė. Tik kiškis žiūri – svečiai ugnį susikūrė: kepa, čirškina, žiaumoja, o apie kelionę ir negalvoja.

Praėjo diena, antra – jau kiškis ima nerimauti:

– Ar nepakaks jums čia būti? Dar galite vilkui į nagus pakliūti.

– Ei tu, senas kvaily! Mat dar urėdo pentinus nešioja, o kokius niekus loja. Čia mūs namai, o kokio ten šleivo vilko nebijosim! – atkirto lapinas.

Kiškis bandė grasinti, gražiuoju lapiną įkalbėti, bet tas pačiupo ližę, rėtį ir kad užsimos kiškiui…

Nieko nepešęs, kiškis į girią išbruzdėjo. „Na, palaukit, – manė jis sau, – šoksite ir jūs suktinį…“

Lapino pati, moteriškė baili, ir sako savo vyrui:

– Geriau išsikraustyk iš čia, paklausykime urėdo. O kas bus, jei vilkas grįš? Visus mus sudraskys.

Lapės vyras, didelis pagyrūnas, šypsodamasis sako:

– Nurimk, mylimoji… aš jau sugalvojau: kai vilkas pareis, jį gudrumu nurungsiu.

Kelioms dienoms praėjus, pasklido miške garsas, kad grjžta vilkas. Kiškelis išbėgo jo pasitikti ir su ašaromis papasakojo, kas įvykę.

Išklausęs kiškio pranešimo, vilkas nenurimo. Tik pasakė:

– Sunku patikėti tavo plepalais. Argi gali būti, kad lapė manęs nepaisytų ir kaip ponia mano namuose nakvotų? Lapę lengvai galiu nubausti, tačiau bijausi, gal koks galingas žvėris čia įsikraustė.

– Ponas vilke, – sako kiškis, – juk aš esu valdininkas, ir meluot man nepritinka. Tik sustauk tu porą kartų – tuoj begėdžiai laukan spruks ir dar sprandus nusisuks.

Vilkas priėjo prie namo, o lapinas, vilko ir kiškio kalbą girdėjęs, pakuždėjo savo pačiai:

– Kai tik vilkas arti bus, tuoj pakelk mūs vaikučius. Vienam žnybk, antram kąsk, trečiam uodega suduok, – tegul visi verkia. Kai paklausiu, kodėl vaikai žliumbia, atsakyk: „Nuo vakar dienos neturiu vilkienos“.

Vilkas ir kiškis, prie namo priėję, išgirdo graudų verksmą. Ir kažkas viduje paklausė:

– Ko tie vaikai bliauna, ko jie reikalauja?

– Nuo vakar dienos negavo šviežios vilkienos… – atsakė plonesnis balsas.

Lapinas suriko:

– Na, nurimkite, varvaliai, greitai bus mėsos iki valiai. Sako, girion atsivilko senas vilkas. Jei teisybė, jį papjausiu, ir dar šiandien mėsos gausit.

Išgirdęs tokias kalbas, vilkas pasileido į mišką. Iš baimės drebėdamas, jis šoko prie kiškio:

– Ar daug trūko, ir būt mane suėdę! Sakiau, ten už mane stipresnis apsigyveno. Jie nori vilkienos… Oi, nepaspruksiu dabar iš bėdos!

– Vilke, –tarė kiškis, – jau ir lapės tu bijai?! Tai galiūnas, ajajai! Sakiau, kad ten lapė įsikraustė su šeima. Ji tik šaipos iš tavęs… Na, eiva.

Vilkas ir vėl atgal drožia. Priėjęs prie namo, išgirdo verksmą. O viduje kažkas sako:

– Na, šiukštu, jau žliumbt pakaks. Kiškis pasižadėjo atvilioti vilką. Eisiu nagus pagaląsti, gal jau atsivilko. Jau dabar kas dieną valgysiu vilkieną.

Išgirdęs tokią kalbą, vilkas pagriebė kiškį ilgakiškį, papurtė ir į skutus sudraskė. Net žiūrėt gėda, – nieko nepaliko iš urėdo.

Taip lapė gudrumu galingą vilką apgavo.

Pasitaikė kaip aklai vištai grūdas.

P. Cvirka. „Lapės gudrumėliai“, Vaga, 1964 m.

****

Kiškelis – nuoširdžiai atidus ir paslaugus patekusiems į sunkią padėtį silpniesiems. Tik pakliuvęs į grobuonišką savanaudžių aplinką, jis marginalizuojamas – tampa „kvaileliu“, nors būtent jis geriausiai žino kas yra kas, sąžiningai mėgina išspręsti iškylančius sunkumus, padėti girios gyventojams. Bet galingiesiems mažos neįtakingos būtybės nuomonė ir darbai nesvarbūs. O galų gale jis net ir sunaikinamas jo pačių globotinių…