Naujienų srautas (RSS) Alkas feisbuke

A. Gaidamavičius. Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, tokie žmonės jau išnyko! (10)

Labanoras. Kirtimai | A.Jakimaviciaus nuotr.

Labanoras. Kirtimai | A.Jakimaviciaus nuotr.

Gimiau 1980 metais ir galiu lengvai palyginti kaip Labanoro giria atrodė tada, prieš 20-30 metų. Labai mėgau keliauti po ją, kaip ir dabar. Tai buvo fiziškai dviračiu neaprėpiamas senų miškų pasaulis, kuriame buvo tiek gamtos, kad šiurpuliukai kūnu nueidavo. Žinojau, kad kažkur kerta, nes juk ir mano tėvukas eiguliu dirbo, bet tų kirtimų niekur nesutikdavau. Nedideli plyno kirtimo ploteliai pasimesdavo toje girioje, kaip adata šieno kupetoj. O daugiausiai kirsdavo neplynai ir visi kaimo žmonės turėjo darbo, nes darbas buvo daugiausiai rankinis, miške dirbdavo su arkliais, kurių vien tik mano (Januliškio) girininkijoje buvo keturi. Atvažiuoja tokie vežimu, pasikrauna medieną, o išvežus nė žymės nelikdavo, kad čia kažkas važinėjo.

Žmonės prisimena tų laikų Miškų ūkio ministrą Algirdą Matulionį, kuris taip mylėjo Labanoro girią, kad Lakajos girininkijoje turėjo savo kambariuką ir savaitgaliais, pasiėmęs kirvuką, eigulio lydymas, pats parodydavo kurią pušį leidžia kirsti, o kurios ne. Ir neduokdie, rasdavo kirtime nubrozdintus stovėti paliktų medžių kamienus, aplaužytas jų šakas. Gero atlyginimo tokiu atveju jau nelauk.

Negyvenau saugomoje teritorijoje tada, bet mišką saugojo elementari pagarba medžiui.

Ir dar tokius minėto ministro žodžius prisimena vietiniai: „Baisu ir pagalvoti, kas bus su mišku, kai jame pradės dirbti traktoriai“.

Traktoriai, žinoma, atsirado, bet iš pradžių nedideli, vadinami „belarusai“. Mano tėvas su vienu tokiu traukdavo girininko atrinktus medžius iš miško. Bet tik žiemą, kad kuo mažiau miško paklotę pažeistų, kad jokių provėžų nepaliktų.

Dar vėliau, apie 1999 metus, kuomet miškų urėdijų statusas pasikeitė iš biudžetinių įstaigų į pelno siekiančias valstybės įmones, atsirado godulys. Miškų valdžia prisiminė, kad yra daug „perbrendusio“ miško ir puolė jį kirsti pirmiausia. Gulė Napaleono karo žygius menančios milžiniškos pušys, kurių kadaise čia buvo ištįsi miško kvartalai. Godulys buvo tiek aptemdęs protą, kad kai steigė Kiauneliškio rezervatą paskutinei girios sengirei išsaugoti, Švenčionėlių urėdija masiniais plynais kirtimais iškirto didelę jo dalį, kol nespėjo įsigalioti rezervato paskelbimas „Valstybės žiniose“. Be to, ne kas kitas, o būtent ši urėdija, naudodamasi savo ryšiais valdžioje, net du kartus „vetavo“ Labanoro girios prijungimą prie Aukštaitijos nacionalinio parko.

Pirmą kartą tai darė dėl to, kad nacionaliniai parkai patys valdė savo miškus ir urėdija nenorėjo prarasti tokio didelio kąsnio. Vėliau nacionalinių parkų miškai vis tiek perėjo urėdijų žinion, tad antras blokavimas įvyko dėl griežtesnės miškų apsaugos nac. parkuose. Urėdija negalėjo įsivaizduoti, kad negalės miškų kirsti plynai.

Andrejus Gaidamavičius | Alkas.lt J.Vaiškūno nuotr.

Andrejus Gaidamavičius | Alkas.lt J.Vaiškūno nuotr.

Maždaug tuo laiku, apie 2000 metus, ir prasidėjo mano konfliktai su miškininkais, nors pats tuo metu buvau LŽŪU Miškų fakulteto studentas. Plynių girioje tik daugėjo, mažus traktorius pakeitė galinga skandinaviška technika, kuri pritaikyta tik plyniems kirtimams. Jei anksčiau mažas traktoriukas lengvai pravažiuodavo tarp medžių, tai dabartinei technikai reikia miške iškirsti judėjimo kelius (valksnas).

Yra paskaičiuota, kad nuo tada Lietuvoje yra iškirsta 100 000 ha miško vien tik didžiajai technikai skirtiems keliams, t.y. toms valksnoms, padaryti. Galop technika visiškai pakeitė žmones ir dabar miške dirba tik medkirtė su jos operatoriumi ir „valmetai“ su priekabomis, skirtomis išvežti rąstus ir pakrauti juos į sunkvežimius.

Sunku jau ir suskaičiuoti, kiek buvo prirašyta mano straipsnių prieš tuos plynus kirtimus per pastaruosius 18 metų, kiek visokių TV laidų būta. Labiausiai man tada padėjo laida „Paskutinė instancija“ ir jos vedėja Rūta Grinevičiūtė (dabar Janutienė). Po mūsų sukelto skandalo Generalinė miškų urėdija šiek tiek atsitraukė ir sumažino plynų kirtimų plotą 10 proc. Bet po kelių metų vėl padidino.

Plyni kirtimai | gyvasmiskas.lt nuotr.

Plyni kirtimai | gyvasmiskas.lt nuotr.

Nors saugoti Labanoro girią sekėsi sunkiai, bet mano gyvenimas ėjo į priekį, baigiau ne tik Miškų fakultetą (kur mokiausi geriausiai iš viso kurso), bet ir biologiją, įstojau į geologijos doktorantūrą, bet disertacijos taip ir neparašiau, nes tuo metu svarbiau atrodė gelbėti pasaulį. Panašiai jaučiuosi ir dabar. Iš tikrųjų, man dabar niekas nebesvarbu: darbas, partijos, asmeninis gyvenimas ar net kokie nors pavojai. Svarbiausia bent dalį sengirių išsaugoti. Tada manysiu, kad gyvenimas nebuvo beprasmis.

Rašydamas šį tekstą dar prisiminiau, kaip vieną vėlų 2013 metų vakarą Seimo narės Rimos Baškienės kabinete (tuo metu buvau jos padėjėjas) man gimė ko gero geriausias straipsnis apie miškus ir gamtą, kokį esu parašęs per savo gyvenimą – „Savižudė Lietuva“  Tą vakarą turėjau daug darbo su įstatymų projektais, bet mintys sukosi tik apie miškus. Išsiliejo labai greitai, per pusvalandį. Dabar skaitau ir netikiu: praėjo jau 5 metai, o atrodo, kad viskas 100 proc. tinka ir šiai dienai. Ir matyt, dar labai ilgai jis bus aktualus. Kitaip kovoti nemoku, tik plunksna, bet matydamas, kad rašyk nerašęs, o niekas nesikeičia, pernai pasitraukiau iš aktyvios gamtosaugos apskritai.

Kas atsitiko su visuomene šiemet, aš ir dabar nežinau. Galvojau, kad tokių žmonių, kaip jūs, mano mielieji, jau nebūna, jie išnyko. Kai praėjusiais metais Lenkijoje kirto Bielovežo girią – kiekvienas lenkas sukilo, nes kiekvienas lenkas Bielovežo girią laikė ir savo giria. Tuo metu aš svajojau: „O kad Lietuvoje kada nors būtų taip pat… O kad kiekvienas lietuvis Labanoro girią laikytų ir savo giria, kad sukiltų prieš jos niokojimą“. Išsipildė…

Šio mėnesio pradžioje, kai pasidalinau per visą feisbuką nuvilnijusiais vaizdais su miškovežių „kamščiais“, pradėjo plynai kirsti mišką prie pat mano namų. Mano kaimynai tada sakė: „Išvažiuojam iš namų, kad viso to negirdėt ir nematyt“. Man irgi buvo neapsakomai liūdna, juk tai buvo pirmasis mano išgelbėtas miškas.

Prieš 18 metų, kai jį norėjo kirsti, parašiau pirmą miškus ginantį straipsnį į vietinį laikraštį ir urėdija kirtimus sustabdė. Mišką išgelbėjo šalimais buvęs plėšraus paukščio suopio lizdas. Šiandien suopių lizdai jau nebesaugomi ir miško kirtimo mašina be jokio perspėjimo įsiveržė į tą plotą ir per dvi paras sunaikino. Jaučiausi netekęs kažko labai brangaus ir savo, nes rodės, kad tame miške kiekvienas medis tave pažinojo…

Kai prieš trejus metus nuo vėžio mirė mano mama, guodžiau save: „Jei priimsi gamtą kaip savo motiną, tai niekada nesijausi našlaičiu, net jei ir tikroji tavo motina mirusi“. Dabar miršta ir motina gamta, lygiai taip pat IV stadijos vėžio apimta. Ateinu prie seniausio girios medžio, prisiglaudžiu ir galvoju: „Matai, kaip man sunku, padėk tave išsaugoti“. Taip pagalvojau ir nuėjau, žinodamas, kad Labanoro girią gali išgelbėti tiktai stebuklas. Nežinau, ar tos mano mintys nors trupučiu padėjo, bet jūs, mielieji, visi, kurie man taip gausiai rašote palaikymo laiškus, iš tikrųjų esate tas stebuklas.

Ir pabaigai. Slapta tikiu, kad po šimto metų, kai bus iškilusi eilinė grėsmė Lietuvos miškams, ateities miško gynėjai paskaitys, ką mes rašėme 2018 metais ir galės savo valdžiai sakyti, kad mes, XXI amžiaus pradžios žmonės, miškus jiems išsaugojome tikrai ne tam, kad būtų iškirsti.
 

 

Įvertinkite patys, kaip Labanoro giria keitėsi nuo 1984 m. iki šių dienų: viską parodo palydovinės nuotraukos

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Gintaras Raulinaitis:

    Aš gerai pamenu tuos laikus, kai gerbiamas radijo žurnalistas BENAS RUPEIKA rengė graudžius – širdį veriančius reportažus ir transliuodavo per laidas “Kaip žmonės gyvena” apie tai kaip sužvėrėję lietuviai kerta ĄŽUOLUS – tarsi ne kokie lietuviai… o žmogėdros ar išvis nužmogėję barbarai…

    • Diedas:

      Apie lietuvius tai tikra “tiesa” Jie žmogėdros ir sužvėrėję barbarai.
      Pasiklausyk graudžių rusiškų žinių ir širdį veriančių Mockaus televizijų reportažų apie galvažudžius lietuvius ir elkis teisingai.
      Sutikęs lietuvį bėk kuo toliau, nes jie iškarto nupjauna galvą ir išgeria kraują, priedo iškerta visus ąžuolus.

  2. Diedas:

    Mišką kirto visais laikais. Turiu pažįstamą tuo užsiimantį biznierių. Dejavo, bet klestėjo jis visais laikais.
    Ir klestės toliau.
    Nes jie mišką ne tik kerta, bet ir sodina.
    Europos sąjunga už tai moka gerus pinigus.
    Jeigu teko skristi lėktuvu, puikiai matosi ir širdį džiugina skirtingų dydžių ir spalvų jaunuolynai.
    Mano galva visa šita emocijomis o ne skaičiais ir faktais paremta isterija keliama dėl vienintelio dalyko.
    Artėja rinkimai, kremlius ruošia naują Lietuvos gelbėtoją, kuris jau dabar turi pradėti daryti stebuklus.
    Galima nuspėti, kuris iš įvardijamų kandidatų bus tas gelbėtojas kuris, sugrąžins emigrantus, gerai sutars su kaimynais, sutramdys prekybininkus ir bobutes spekuliantes turguje didžiausiomis kainomis pardavinėjančias pomidorus, padarys visus laimingais ir turtingais, ir aišku, pirmiausiai, sutvarkys visus miškų kirtėjus.
    Šiandien miškai tapo “svarbiausia ir didžiausia” Lietuvos bėda, o kandidatui norint pasirodyt geru, nereikia nieko mokėt ar išmanyt. Tereikia uždraust kirst miškus.
    Ir viskas.
    Palanki viešoji opinija garantuota.
    O pasiekus postą vėl galima palikt viska kaip buvo.
    Miško kirtimas ir sodinimas, labai dideli pinigai.
    Ne veltui karabasas užėmęs valdžią, miškų tvarkyme užimančius nors kokias rimtesnes pareigas žmones pakeitė savais.
    Tokio kąsnio joks oligarhas nepaleistų, karabasas irgi nepaleis.

    • Žemyna:

      Na, ne miškais rūpindamiesi jaunuolynus sodina, o savo pelnais jau senatvėje. Jaunuolynai būtini, jų reikia, bet – jaunuolynas tai ne brandus miškas, ne sengirė. Taigi, viskam savo vieta ir laikas. O ypač kirtimams, naikinimui.
      Per radiją kažkas pasakojo, kaip padaromi „levai”: esą, miško kirtėjai vertina savo „produkciją” metrais, o galutinėje apskaitoje jau kitas vienetas imamas. Esa, štai čia vietos milžiniškoms manipuliacijoms, nežiūrint, kada miškų plynų kirtimų gynėjai aiškina, jog „viskas griežtai skaičiuojama”. Tikiu kad viskas – juk reikia tiksliai paskaičiuoti, kokia kam iš to skaičiavimo skirtumo susidaranti „levų” suma priklauso.

  3. atmintis:

    bene didziausia betvarke ir nihilizmas i Lietuva atejo po 2000 seimo riknimu kuomet i valdzia uzlipo”nusipelne gyventi geriau” o netrukus sugryzo ir “didysis gelbetojas AMB su savo goduoliu buriu…..
    Taciau taip kaip kad siaubiami Lietuvos miskai nuo 2013-uju buvo gal tik dar iki A.Baranausko apdainuoto Anyksciu silelio……Negi Lietuvos gamta verta tik tokio “profesionalo” ministro kuris siek tiek susipazines su mediena kaip stalius (ar dailide?) buvusioje 40-ojoje Kauno PTY (prof-tex-ucilisce)????

  4. ŽEMAITIS:

    Plyni kirtimai turi būti uždarausti. Iš viso uždrausti!

    Leistini tik atrankiniai kirtimai.

  5. Gabrielė:

    Žmonės neišnyko. Tik valdžios atstovai dėl nuolatinio nebaudžiamumo visai nužmogėjo ir dirba kaip valstybės ir tautos priešai. Kodėl pripuolę prie valdžios jie tokie tampa? Ar jie taip nori užsidirbti, kad pasidaro nesvarbu už, ką gaus pinigus, o gal juos, pakliuvusius į valdžią, kas šantažuoja? Situacija vis blogės, jei visuomenė nereikalaus iš jų atsakingumo ir nesavarbu, ar tai emigracija, ar siaubingi miškų kirtimai. VALDŽIOS ŽMONĖS TURI SUPRASTI, KAD JIE DARO NUSIKALTIMUS PRIEŠ LIETUVOS ŽMONES, KURIE IR YRA VALSTYBĖ.

  6. uosis:

    Ačiū A. Gaidamavičiau. Manau puikiausiai tiktumei Aplinkos apsaugos ministru, o tą Navicką, toleruojantį miškų naikinimą – lauk iš ministerijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

srtfondas Init Vilniaus metro pigūs skrydžiai

Kelionės