A. Lapinskas. Lenkų ministras užsimiršo kur esąs… (25)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Lietuvoje skelbiama, kad Lietuvos Lenkijos santykiuose – auksinis ruduo, tie santykiai esą šilti, kaip ir pats ruduo. O juk dar pernai Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščykovskis (Witold Waszczykowski) trankėsi perkūnais Lietuvos adresu.

„Nekartosime 1990-ųjų dešimtmečio klaidos, kai nesutvarkėme tam tikrų dalykų santykiuose su Lietuva. Turiu mintyje lenkų tautinės mažumos statusą, kai buvo užmiršti lenkų mažumos klausimai, kuriuos mūsų kaimynai sprendžia be gailesčio ir laiko ten gyvenančius lenkus trečios rūšies žmonėmis. Lietuvoje lenkai tiesiog yra persekiojami, neturi savo atstovų įstatymų leidybos institucijose“.

Tokios melagystės apie Lietuvą nepriimtinos net žemiausio lygio rietenose, tačiau Lenkijoje dar pernai tai buvo įprasta. Ko verti lenkų ministro patarėjai, jei nežinojo, kad Lietuvos Seime lenkų atstovai yra jau nuo pat 1990 metų, Atkuriamojo Seimo.

Nuo 2007 metų Vilniuje veikia lenkų universitetas, vienintelė pasaulyje aukštoji mokykla už Lenkijos ribų, ne viena dešimtis lenkų mokyklų, iš jų 37 gimnazijos. Negi turėdami tiek švietimo įstaigų, lenkai Lietuvoje lieka užmiršti, paversti trečios rūšies žmonėmis, argi lenkų universiteto absolventai irgi laikytini netikusiais žmonėmis?

Kad Lietuvos lenkai Lietuvoje būtų persekiojami (prześladowani) už tai, kad jie lenkai, nė vienas Lietuvos lenkas nesapnavo net blogiausiame sapne, bet tuometis Lenkijos ministras tokias haliucinacijas skelbė net Lenkijos vyriausybės vardu.

Šiemet tokių kalbų Varšuvoje lyg ir negirdėti, į Lietuvą pagaliau atvyko ir naujasis Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čeputovičius (Jacek Czaputowicz). Tačiau pasidžiaugti unikaliu lenkų universitetu Vilniuje ar triskart tankesniu lenkiškų gimnazijų tinklu nei lietuviškų, jis neketino. Vietoje to vėl pasigirdo priekaištai Lietuvai, tiesa, jau ne tokio griausmo kaip pernai. Štai keli jų.

Lenkijos ministras paragino Lietuvą priimti įstatymą, kuris panaikintų patekimo į Seimą kartelę tautinėms mažumoms. Pasak jo, tai leistų lenkų partijai nepataikauti rusų rinkėjams ir nebendradarbiauti su rusų partijomis. „Ji yra priversta kurti koaliciją su rusais. Tai nėra gerai, nes Rusija abejose šalyse yra laikoma grėsme. Mes suprantame lenkų mažumą, nes tai yra garantija jiems būti parlamente. Jeigu jie rinkimuose dalyvautų patys vieni, būtų geriau.

Jie yra priversti, jie turi gintis ir turi vienytis su rusų mažuma dėl rinkimų sistemos, kuri neatitinka europinių standartų. Todėl turime neleisti šiam argumentui egzistuoti, jei tik yra tokia galimybė. Jei įstatymas būtų pakeistas, jie bent jau nebegalėtų naudoti tokio argumento. Galbūt bus vyresnių žmonių, kurie išliks arti rusų, nes jais yra pasinaudojama“.

Ką galima būtų pasakyti dėl šio raginimo? Rinkimų nuolaidos tautinių mažumų partijoms Lietuvoje buvo panaikintos dar 1996 metais, nes Lietuvos sąlygomis vadinamoji pozityvi vienos tautos diskriminacija neišvengiamai virto kitos tautos neigiama diskriminacija. Apsiskelbimas, kad kokia nors tautinės mažumos partija gina visus tos mažumos žmones yra tik akių dūmimas. Kaip ji „gina“, matome iš dabartinio Seimo veiklos…

Lengvatiniu keliu patenkant į Seimą, tai būtų ne rinkimai, bet – atsarginė landa į valdžią. Lietuvos sąlygomis, kai pagrindinės tautinės mažumos sudaro šimtatūkstantines gyventojų grupes, galima tik viena – lygi, o ne deformuota rinkimų teisė.

Ją pateisina Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kur rašoma, kad „tautinės mažumos turi teisę dalyvauti viešajame gyvenime per laisvai išrinktus atstovus valstybės ir vietinės valdžios lygyje… LYGIATEISIŠKAI(!) su kitais piliečiais“. Beje, Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijai atstovaujama ir Vilniaus miesto taryboje (10 narių), ir šalies Seime (8 nariai), ir net Europarlamente. Negi to maža, kad reikėtų keisti įstatymus lenkų naudai?

Tradicinis lenkų ministro kaltinimas: „Lietuvos lenkų mažuma negali rašyti savo pavardžių asmens dokumentuose originaliai“. Į tai jau kažin kada atsakė ES Teisingumo teismas: „nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus… atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles“. Europa pripažino, kad Lietuva turi teisę lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taikyti lietuviškus pavardžių rašybos principus.

Nemažiau svarbus ir Europos tautinių mažumų konvencijos 11 straipsnis: „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę ir vardą  vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“.

TAČIAU: „Turint galvoje šio įsipareigojimo praktinę reikšmę, nuostata suformuluota taip, kad leisti šalims taikyti ją pagal savo specifines aplinkybes. Pavyzdžiui, šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą“. 

Panaši nuostata yra ir Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutarties 14 straipsnyje:  „asmenys,  priklausantys tautinėms mažumoms, turi teisę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos SKAMBESĮ“. Taigi Lietuva nepažeidžia nei Europos, nei dvišalių sutarčių lygmens. Dar daugiau. Pati Lenkija savo tautinės mažumos – lietuvių pavardžių nesivargina perteikti pagal jų skambesį, bet tiesiog teikia artimiausią panašią lenkišką pavardę, net neieškodama to skambesio.

Dėl vietovių dvikalbių pavadinimų. Europos Konvencijoje sakoma, kad „Šalys sieks pagal savo teisines sistemas viešai naudoti tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius ženklus ir mažumos kalba“. Taigi Lietuva, imdamasi problemą reguliuoti „pagal savo teisinę sistemą“ yra visiškai teisi. Dar daugiau. Konvencijos žodžiai „tradicinius pavadinimus“ reiškia, kad pavadinimai mažumos kalba galimi tik turint tvirtus buvusių oficialių pavadinimų mažumos kalba įrodymus.

Tačiau kurį pavadinimą reikėtų rinktis, jeigu jų buvo ne vienas? Štai Vilniaus Gedimino prospektas vadinosi taip: Lenino, Stalino, A.Mickevičiaus, Laisvės, A.Mickiewicza, Sw. Jerska, Кончевский, Георгиевский prospektų, taip pat 1 и 2 Кафедральная gatvių pavadinimus. Kuris iš jų būtų istoriškai pateisintas?

Atsakysiu iš karto – nė vienas. Lietuvai pavyzdžiu rodomame Lenkijos Tautinių mažumų įstatyme pažymėta, kad vietovėms ir gatvėms gali būti „papildomai vartojami tradiciniai (vėlgi tik tradiciniai, istoriškai pateisinti!) pavadinimai mažumų kalbomis“. Tačiau šie pavadinimai „negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933-1945 metų laikotarpiu suteiktais pavadinimais“, t.y. okupacijų laikotarpiais.

Lygiai tokį patį principą galima būtų taikyti ir Lietuvoje, t.y. eliminuoti Rusijos (iki 1914), Vokietijos (I ir II pasaulinių karų metais), Lenkijos (1920-1939 okupuotame Vilniaus krašte) ir Sovietų Sąjungos (1940-1941 ir 1945-1990) okupacijas primenančius pavadinimus. Bet jeigu jų nelieka, tai ir nieko tradicinio nelieka.

Oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad „Šalys privalo deramai atsižvelgti į savo specifines sąlygas“. Sąlygos Lietuvoje, skirtingai nuo Lenkijos, yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusiškai: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų.

Yra dar vienas lentelių bylos „argumentas“. Tai Lenkijos Punsko apylinkėse iškabinti dvikalbiai kaimų pavadinimai (beje, jų lietuviai nereikalavo). Tačiau tai visiškai nereiškia, kad suverenioje Lietuvoje, kuriai Europos institucijos neturi jokių priekaištų dėl tautinių mažumų politikos, irgi turi būti taip pat, t.y. galioti kitos valstybės – Lenkijos tvarka.

Beje, Rytų Lietuvoje prie savivaldybių yra šių įstaigų pavadinimų lenkiški atitikmenys, ant kiekvieno jų kabineto taip pat. Punske tokių lietuviškų užrašų nėra. Betgi pripažinkime, kad skaičiuoti tokias lenteles ir jų pagrindu formuoti valstybės užsienio politiką yra visiška kvailystė. Matyt, ateis laikas, kai ir Lenkija supras tokios politikos absurdiškumą. 

Pagaliau dėl lenkų švietimo. Lenkijos ministras dėl jo irgi turėjo originalią nuomonę: „jeigu Lietuvoje bus aukšto lygio lenkų švietimas, lenkų vaikai neis mokytis į rusiškas mokyklas. Todėl turime sustiprinti lenkišką švietimą, nes ir pačiai Lietuvai svarbu, kad jos piliečiai būtų  jai lojalūs“. Suprask, rusiškose mokyklose mokoma nelojalumo Lietuvai…

Linksmesnė gaida. Iš Lietuvos kalbėdamas Lenkijos televizijai, ministras dar pageidavo, kad lenkų mažuma čia turėtų tokius pačius šansus mokytis… vokiečių kalbos. Matyt, norėjo pasakyti – lietuvių kalbos. Lapsus linguae…  O gal užsimiršo kur esąs?

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *