Praeityje žmonių dvasinė kultūra buvo labai stipri ir neatskiriamai susijusi su medžiaginės kultūros vystymusi. Visgi, kintant visuomeniniams santykiams, dvasinė kultūra ne iš karto kito, o senovės religiją ir pasaulėžiūrą atspindintys dalykai ir daiktai pasiekė ir mūsų laikus. Vienais iš tokių yra mitologiniai akmenys.
Akmuo lietuvių liaudės mitologijoje, tautosakoje ir šventviečių tradicijoje yra nuolat pabrėžiamas. Remiantis moksliniais ir tautosakiniais darbais išryškėja akmens, kaip ,,švento“, sakralaus, mitinio daikto įvaizdis. Tokių įvaizdžių formavimas leidžia nusakyti akmenims skirtų aukų pobūdį bei atskleisti apeiginę tradiciją, kuri dažniausiai siejama su Velniu, Dievu, Jėzumi Kristumi, Švč. Mergele Marija bei Perkūnu. Su akmenimis susiję ir vaizdiniai apie pomirtines sielų keliones, jų buvimą akmenyse ir po jais. Tikėjimuose akmenys sudievinami arba suasmeninami. Tikėta, jog akmenys, ypač su dubenimis ar pėdomis turi šventų gydomųjų galių, kuriomis pasižymi akmenų įdubimuose susikaupęs vanduo. Senovėje žmonės akmenims priskyrė ir vaisingumą bei derlingumą lėmėjų bruožų. Taip pat buvo tikima, jog akmenys yra vietos, jungiančios mirusiųjų ir dievų pasaulį, žemės, dangaus bei požemio erdves.
Mitologiniai akmenys skirstomi į: 1) akmenis su dubenimis: smailiadugnius arba plokščiadugnius, 2) akmenis – „lovas“ – Laumių akmenų grupę, 3) akmenis lygia viršutine plokšte – akmenis – aukurus; į 4) akmenis su įvairių formų ir dydžių gamtinėmis įdubomis; į 5) akmenis su pėdomis; į 6) stovinčius akmenis – toteminius akmenis, kai kur įvardijamus kaip menhyrai arba Žemaitijoje stabakūliai; į 7) akmenis su ženklais.
Tautosakiniuose tekstuose galime rasti pasakojimus apie akmenis su pėda. Tai viena labiausiai Lietuvoje, ypač Aukštaitijos regione paplitusi „šventų” akmenų grupė. Dažniausiai tokio pobūdžio akmenys neturi jokio ryšio nei su priešistoriniais paminkliniais kompleksais, nei su kaimavietėmis ar sodybomis. Paprastai šiai akmenų grupei priklausantys objektai yra nuošaliose, pelkėtose, negyvenamose vietovėse. Tik vienas kitas susijęs su laidojimo paminklais. Akmenyse esantis pėdos formos įdubimas gali būti nuo 10 iki 40 cm ilgio, nuo 4 iki 15 cm pločio, nuo 2 iki 7 cm gylio. Tai ryškiausia mitologinių objektų grupė, turinti gausybę padavimų, pasakojimų ir legendų bylojančių apie šių akmenų atsiradimą.
Dažniausiai sutinkamas padavimas, kuriame pasakojama, jog velniui nepatiko, kaip Dievas sutvėrė pasaulį, todėl jis užsėjo žemę akmenine sėkla. Tuo tarpu Dievas užšaldė akmenis. Velniui tai taip pat nepatiko ir šis ėmęs ant jų šokinėti, kol galiausiai juose paliko tik savo pėdų – kanopų įspaudus. Kituose padavimuose galima rasti pasakojimų ir apie karvių, laumių, raganų pėdos įspaudus akmenyse.
Visgi, daugiau nei pusė akmenyse randamų pėdų yra vadinamos velnio pėdomis. Remiantis padavimais pėdas akmenyse palieka ir Dievas, angelai, žmonės. Padavimuose žymes akmenyse palieka ir Švč. Mergelė Marija. Tikriausiai, ji bus užminusi ir ant Gražutės regioniniame parke, Antalieptėje prie Šveicarkos šaltinio esančio Akmens su pėda. Būtent, dėl šios priežasties iki šiol tikima, jog akmuo turi gydomųjų galių, ypač, kai jis prisipildo lietaus vandens. Manoma, jog šis vanduo gydo akis, karpas, rožę, stiprina kojas.
Gražutės regioniniame parke 2018 m. ypatingi mitologinių akmenų tvarkymo ir jų saugojimo atžvilgiu. Šiemet itin daug dėmesio skyrėme akmenų – senųjų kulto vietų valymui nuo savaiminės augalijos: kerpių ir samanų, akmenis juosiančių tvorelių tvarkymui, aplinkos gražinimui ir neleidžiamų laužaviečių prie mitologinių akmenų naikinimui.
Taip Gražutės regioniniame parke buvo sutvarkyti: Lūžų akmuo su dubeniu, Plavėjų akmuo, Napoleono (Salako) akmuo, Girutiškių akmuo su ženklais.
Visi šie akmenys išskirtiniai. Pirmiausiai, Lūžų akmuo su dubeniu. Manoma, jog tai XIII-XVI a. kulto vieta arba šventyklos liekana (žodis šventykla čia vartojamas sąlygiškai, nes Lūžų akmuo su dubeniu – įrenginys, o ne pastatas, buvęs po atviru dangumi). Spėjama, jog ant šio akmens valstiečiai palikdavo aukas deivėms, kurio verpdavo žmonių likimus.
Lūžų akmens su dubeniu kulto vieta panaši į XVI-XVIII a. Mosėdžio, Utenos šventvietes, gyvavusias praėjus net ir 100-200 m. po krikščionybės įvedimo. Taigi, galimas atvejis jog tiek Mosėdžio, tiek, Utenos, tiek, jei analogiška Lūžų kulto vieta priklauso krikščioniškajam laikotarpiui, o Antalieptėje – Basųjų karmelitų viešpatavimo laikotarpiui.
Lūžų akmuo identiškas Vilniaus senamiestyje buvusios Ragučio šventyklos akmeniui. Šventykla dar kunigaikščio Algirdo laikais buvo išgriauta.
Lūžų akmuo su dubeniu stovi, kadaise iškastos duobės, kurioje kūrenta ugnis, pakraštyje. Po akmeniu su dubeniu ryškėja akmenų konstrukcija (akmuo su dubeniu paremtas ant kitų stambokų išgrįstų akmenų, kurių dalis to paties akmens nuoskalos.
Apie kitą Gražutės regioniniame parke esantį mitologinį akmenį – Salako arba Napoleono akmenį dar 1925 m. buvo užrašytas kraštotyrininko Jurgio Elisono pasakojimas, jog ant akmens yra iškalti lėkštė, šaukštas ir šakutė su kuriais Napoleonas valgęs (pietavęs), keliaudamas 1812 m. į Maskvą.
Taip pat senolių pasakojama, jog lėkštę, šaukštą ir šakutę iškalė 1812 m. Borodino mūšį pralaimėję Napoleono kariai. Šie išnaudojo akmenį, kaip simbolį – pralaimėjimo paminklą, iškaldami jame valgymo reikmenis. Taip valdžiai buvo bandoma parodyti, ko Napoleono kariams – atėjūnams labiausiai trūko (maisto) svečioje šalyje.
Kiti tyrėjai nelinkę sutikti su tautosakiniais pasakojimais, todėl mano, jog Salako akmuo turėtų būti siejamas su 1554 m. įvykusiu žemės valdų atribojimu tarp Vilniaus vyskupijos (valdė šiaurines Salako žemes) ir Salako-Luodžių dvarininkų Petkevičių (valdė pietines Salako žemes).
Ieškoję istorinės tiesos tyrėjai, vienas jų Petras Tarasenka, bandė įrodyti, jog Salako akmenyje yra iškalti saulės kulto simboliai. Taigi, akmenį buvo bandyta prilyginti saulės kulto aukurui, sietinam su pagonybe. Vėlesni tyrėjai teigė, jog tai ne tik saulės kulto aukuras, bet ir krikščionybės atėjimą į šiaurės – rytų Lietuvą liudijantis objektas. Tai bandyta įrodyti teigiant, jog greta realistinio saulės atvaizdo randamas ir kryžius. Todėl šis akmuo sietas ir su senovės lietuvių laidojimo apeigomis.
Salako akmeniui yra artimas Girutiškių akmuo – pilkos spalvos plokščias granitas, 90×110 cm dydžio. Jo pietinis šonas 25 cm aukščio, kiti šonai beveik lygūs su žemės paviršiumi.
Girutiškių akmenyje gali būti iškalta Salako apylinkėse dvarą turėjusio Motiejaus Petkevičiaus („Mocel-Pel Z“) vardas ir pavardė. Apie jį žinoma iš 1567 m. kariuomenės surašymo. Be to, kryželis su apskritimu ir lankeliu ant Girutiškių akmens yra toks pat kaip ir ant Salako, Dirvoniškio, Žagarynės akmenų.
Pasakojama, kad 1939 m. lenkų kareiviai atkėlę akmenį po juo rado ilgą dviašmenį kalaviją ir dar kažkokį gelžgalį.
Dar vienas galimas mitologinis akmuo – riboženklis Gražutės regioniniame parke yra Plavėjų akmuo. Akmens pietiniame šone iškalti du 8 cm ilgio ir 7,5 cm aukščio skaičiai – „18“, maždaug 7 cm atstumu nuo jų yra 25 cm ilgio 6,5-11 cm data ,,1860“ (menkai įžvelgiama), 4 cm žemiau – ženklas, panašus į lanką su į jį įdėta strėle. Lankas nukreiptas žemyn ir kiek primenantis netaisyklingą kryželį lenktomis kryžmomis. Griovelių plotis 0,5-1 cm, gylis iki 1 cm . Aplinkiniai žmonės mano, kad ant akmens nesuprantami simboliai rodo, jog čia paslėptas lobis. Nuo seno po akmeniu daug kas bandė prasikasti, ieškodami pinigų.
„Prašome Jūsų saugokite ir tausokite mūsų brangųjį ir ne itin gausų mitologinį paveldą. Brangieji, laužų kūrimas ir šiukšlinimas prie mitologinių akmenų tai jau nusižengimas parkui ir nusikaltimas gamtai!“ – perspėja parko darbuotojai.
