J. Laučiūtė: Kam Lietuvai popieriniai lietuviai? (76)

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Aistros dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo tiems, kurie priima kitos šalies pilietybę, vis dar kunkuliuoja. Ir, panašu, nenurims iki pat planuojamo referendumo dėl Dvigubos pilietybės įstatymo. Ši dvigubos pilietybės idėja, pasak aktyvios Sąjūdžio dalyvės, humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Laučiūtės, jau spėjo supriešinti tautą. Kam to reikėjo? Ir su kuo kariaus į kovą kviečiami užsienyje gyvenantys lietuviai?

Beveik pusę savo gyvenimo pragyvenote Rusijoje, Sankt Peterburge, tad pažįstate gyvenimą ir jausmą toli nuo Lietuvos. Ką manote apie dabar aštriai diskutuojamą dvigubos pilietybės idėją ir referendumą dėl dvigubos pilietybės?

– Labai liūdna dėl to. Mūsų, lietuvių, ir taip yra nedaug, o dabar dar esame priešinami šiuo klausimu. Taip, daug metų gyvenau ne Lietuvoje, bet mylėti Lietuvą man niekas netrukdė, juolab Lietuvos pilietybės neturėjimas. Juk sovietmečiu nebuvo tokios valstybės Lietuva, nebuvo ir Lietuvos pilietybės. Be to, daugybė lietuvių daug metų gyveno kas Australijoje, kas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kas Rusijoje – ir jiems nekilo problema, kad, neturint Lietuvos pilietybės, negalima mylėti Lietuvos. Dabar išlindo dvigubos pilietybės idėja ir atsirado problema, dėl kurios kaltinčiau tuos, kurie susuko žmonėms galvas kalbomis apie prigimtinę pilietybės teisę. Jeigu valstybė būtų toks prigimtinis daiktas, tada galbūt ir būtų galima kalbėti apie prigimtinę pilietybės teisę. Bet valstybė yra laikinas, besikeičiantis darinys, o pilietybė yra susitarimas tarp valstybės ir piliečio. Nėra valstybės, nėra ir susitarimo. Pilietybę galima suteikti, galima atimti. Nenoriu sakyti vardų, kas šitą dvigubos pilietybės kvailystę paskleidė, bet jie turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad supriešino mūsų tautą.

Negi užsienio lietuviai, susibūrę į Pasaulio lietuvių bendruomenę, nežino, kas yra Konstitucija, kas yra valstybė, nes ragina daryti tokius veiksmus, kurie prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ir iš esmės yra prieš valstybę. Negi nežino, kad yra piliečių įsipareigojimai savo valstybei. Įsivaizduokime, kad Kipre gyvenantis graikas, arba Kipre gyvenantis turkas užsimanytų turėti Graikijos ar Turkijos pilietybę, kai konfliktas tarp valstybių visą laiką rusena – tai kurioje pusėje jis būtų? Gal mes, Lietuvos žmonės, su niekuo nekariausime, nors ką gali žinoti, ir koks tada būtų tokio dvigubo piliečio pasirinkimas?

Jeigu tie užsienio lietuviai, iškėlę dvigubos pilietybės idėją, bent pasiūlytų vardan vienybės: mes įsipareigosime kažkokį simbolinį solidarumo mokestį mokėti už teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę priėmus kitos šalies pilietybę. Arba bent jau pasiūlytų surengti referendumą savo lėšomis, nes supranta, kad referendumas yra našta Lietuvos biudžetui. Ne. Jie kalba apie meilę valstybei, o patys nuo tos valstybės, nuo jos piliečių dar paskutines kelnes mauna.

– Ar dviguba pilietybė neįteisina dviejų rūšių piliečių, kai vieni turės teises ir pareigas, kiti, išvykę iš Lietuvos, – tik teises?

– Tuo nereikia stebėtis. Dviejų rūšių piliečiai, kai vieniems teisės, o kitiems pareigos – tokia yra dabartinė politika valstybės mastu. Ir šiuo požiūriu jau nebegalima mesti akmenį vien į užsienio lietuvius. Pažiūrėkime, kaip yra mūsų mokyklose, šeimose. Vaikai turi visas teises. Ir jokios atsakomybės. O mokytojai ir tėvai – tik pareigas. Todėl iš dabartinių vaikų laukti kažkokio supratimo, dėkingumo ir klusnumo, matyt, neverta. Taigi valstybiniu mastu Lietuvoje vyrauja tik jaunosios kartos teisės, tad ir tie jauni žmonės, kurie dabar išvyko iš Lietuvos, tie naujieji emigrantai, jie užaugo ir gyveno su tokia nuostata, kad yra jų teisės, su šia nuostata jie ir išvyko. Gaila, kad senieji užsienio lietuviai, kurie iš tikrųjų daug padarė sovietmečiu išsaugant Lietuvos kultūrą, Lietuvos tradicijas, dabar pasiduoda tų jaunų atvykėlių egoizmui ir pritaria reikalavimui dėl dvigubos pilietybės. Jiems nebeužtenka to, kad mūsų Konstitucijoje įrašyta teisė ypatingais atvejais arba suteikti, arba išsaugoti tą pilietybę.

Aš pati Lietuvos pilietybę gavau kaip dovaną, apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai. Sovietmečiu nebuvo nei Lietuvos, nei Rusijos pilietybės, visi buvome SSSR piliečiai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Rusija visiems teikė tas pilietybes, tai aš, gyvendama Sankt Peterburge, gavau ją automatiškai. Į Lietuvą grįžau 2000 metais. O iki tol reikėjo pasistengti dėl Lietuvos pilietybės. Pagal Konstituciją reikėjo teikti prašymą. Pateikiau. Nepasakosiu, kokius vargo kelius tuokart reikėjo praeiti, kad gaučiau Lietuvos pilietybę. Bet dėl to man ar panašiems į mane niekada neatėjo į galvą mintis trypti Lietuvos Konstituciją ir reikalauti, kad ji būtų pakeista taip, kaip mums patogu.

– Buvote Sankt Peterburgo lietuvių kultūros draugijos pirmininkė, dalyvavote ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje. Gal žinote, ar Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė, vieni iš dvigubos pilietybės iniciatorių, turi duomenų, kiek emigravusiųjų nori antros pilietybės?

– Jokių duomenų jie nerinko, neskaičiavo norinčiųjų. Matau ir internete, ir iš susirašinėjimo su užsienio lietuviais. Jie stebisi, sako – mūsų niekas neklausė. Iš tikrųjų, jei paklaustų, turbūt nedaug kas pasakytų, jog nori. Nes jeigu jau žmogus nutarė priimti kitos šalies pilietybę, tai jis, matyt, jau viską apgalvojo ir pasirinko tą variantą.

Žinote, kas labiausiai mane papiktino? Neseniai Vilniuje vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Ar girdėjote, ką bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė sakė kalbėdama apie būsimą referendumą dėl dvigubos pilietybės? „Susitelkime kovai“, – ji sakė. Tai su kuo jie kovos? Su kuo ketina kariauti? Turėtų būti gėda raginti užsienyje gyvenančius lietuvius susitelkti kovai su Lietuvoje likusiais lietuviais. O kokia viso to potekstė? Jūs, kvaileliai, dirbate Lietuvoje, sėdite čia, kai galėtumėte išvažiuoti gero gyvenimo paieškoti – ir su visa pilietybe. Tas raginimas KOVOTI peržengia visas padorumo ribas.

– Dvigubos pilietybės šalininkai sako, kad tokiu būdu bus stabdoma emigracija, bus suteikta galimybė išvykusiems išsaugoti ryšį su Lietuva. Ką atsakytumėte į šiuos argumentus?

– Tai – nesąmonė, grynų gryniausia demagogija. Kaip ta dviguba pilietybė sustabdys emigraciją? Kaip tik atvirkščiai. Jeigu dar kažkas pagalvodavo: oi, jeigu išvažiuoju iš Lietuvos, aš čia kažką prarandu. O dabar jie nieko nepraranda. Tai kas tada tą lietuvį belaikys Lietuvoje? Jeigu net ir pilietybė su juo išvažiuos. Kaip atsarginės šliurės. Ar atsarginė liemenėlė, kurią įsidėjai į lagaminą. Juk būtent tuo atsarginiu daiktu paverčiamas Lietuvos pasas. Arba popierėliu, kuriuo galima pridengti savo krepšį, kad kelionėje nesudulkėtų daiktai.

Kita vertus, visos kalbos apie tai, kaip mūsų, lietuvių, padaugės – grynas juokas. Įsivaizduokite, jūs turite pusę stiklinės pieno. Ką jūs rinksitės iš tikrųjų gerti, ar tą pusę stiklinės, bet tikro pieno, ar įpilsite į ją dar vandens ir džiaugsitės – oi pilna stiklinė, ir tą marmalą gersite? Tikriausiai, kad ne. Taip ir su tuo piliečių pagausėjimu. Kam reikalingas pilietis, jeigu jis nedirba valstybei, jei valstybė negauna nei jo mokesčių, nei, kaip sakoma, širdies ir proto, nei sugebėjimų. Yra tik vardas, tik popierius. Nematau jokios naudos valstybei. O jei visi išvažiuos? Jei liks tik senukai ir invalidai, nebepajėgiantys niekur važiuoti, jeigu nebebus Lietuvoje lietuvių, tai ką jie darys su savo tuo popierėliu užsieny? Kur jie sugrįš? Ar jūs girdėjote, kodėl užsienyje gyvenantiems lietuviams reikia to paso? Paklausk jų, nė vienas nežino, ką atsakyti, ką su juo darys. Gal tas lietuvių gobšumas: va, iš manęs atima – neduosiu, jokiu būdu. Tiesa, Didžiosios Britanijos lietuviai prasitarė: jei Didžioji Britanija išstoja iš Europos Sąjungos, jiems, Didžiosios Britanijos piliečiams, bus kažkokie judėjimo apribojimai, o turėdami Lietuvos pilietybę jie galės laisvai važinėti po Europos Sąjungą. Čia yra bent jau suprantamas paaiškinimas. O kodėl kitiems reikia, kurie ir taip būtų Europos Sąjungoje?

– Esate Kretingos savivaldybės tarybos narė. Ar pašnekate su rajono, kuris yra toli nuo Vilniaus, nuo tos politikos, gyventojais dvigubos pilietybės tema? Ką jie sako?

– Tie, kurių vaikai gyvena užsienyje, yra pasimetę. Pažįstu šeimą, iš kurios labai sunkiai duktė išvažiavo į užsienį, ji vis ieškojo darbo Lietuvoje pagal specialybę, negavo. Keletą metų kažkur už grašius dirbo. Bet kiek gali taip gyventi? Išvažiavo į užsienį, nes ten vyras buvo gerą darbą susiradęs, dabar jie ten augina vaikelius. O jų Lietuvoje likę tėvai yra pasimetę. Viena vertus, jie nori, kad jų vaikui būtų geriau, kita vertus, jie yra Lietuvos patriotai ir supranta, kad, Lietuvos lietuvių požiūriu, nereikia tos dvigubos pilietybės.

Tie, kurie neturi vaikų ar giminių užsieny, jie tikrai yra prieš dvigubą pilietybę. Net pasipiktinę tuo. Nemato jokio džiaugsmo dėl to, kad padaugės popierinių lietuvių. Jie sako: o kas mums pensijas uždirbs, kas algas didesnes Lietuvoje uždirbs? Juk viskas Lietuvoje iš mokesčių mokėtojų išlaikoma. Jeigu užsieniečių, kurie čia atvažiuoja, kurių čia prisiveža verslas, daugės, jie pradės reikalauti ypatingų teisių – mažumų teisių. Reikės statyti ir mokyklų – juk mes už tai, kad vaikai mokytųsi gimtąja kalba. Latviai, pavyzdžiui, tai uždraudė – Latvijoje visur mokoma valstybine kalba. O mes juk esame labai geri: lenkams – lenkų, rusams – rusų, turime visokių mokyklų, o jei ukrainiečių daugiau privažiuos, kodėl jiems nepastačius mokyklų, atvažiuos sirų daugiau, jiems irgi reikės. Ne tik mokyklų, bet ir maldos namų. Neturiu nieko prieš juos, jie gali būti geri žmonės, tiesiog sakau, kad jiems reikės sudaryti sąlygas, nes jie irgi žmonės ir turi savo poreikius.

– Dar pernai Seime buvo įregistruotas Lietuvio paso įstatymo projektas, bet jis net nebuvo svarstytas. Ką manote apie šį variantą?

– Mes jau turėjome panašią praktiką. Kai Lietuva skyrėsi nuo Sovietų Sąjungos, prisimenu, visi mes džiūgavome. Bet atsimenu ir tai – sėdžiu Sankt Peterburge ir galvoju, va, jau pradėjo muitines, pasienį tvarkyti, o aš esu Rusijos pilietė, vadinasi, kaskart vykstant į Lietuvą, o važiuodavau beveik kas mėnesį, reikės mokėti už vizas, stovėti eilėse. Tada mes, Sankt Peterburgo lietuviai, pradėjome per tuos Pasaulio lietuvių bendruomenės susiėjimus judinti šį klausimą, kad mums, Rusijoje gyvenantiems lietuviams, turintiems teisę į Lietuvos pilietybę, būtų išduotas koks nors dokumentas. Rodantis teisę į Lietuvos pilietybę, suteikiantis galimybę kirsti sieną be vizų. Ir pasisekė. Gavome. Rusijos lietuviai turėjo tokią teisę iki tol, kol buvo priimtas Pilietybės įstatymas.

– Tai kažkas panašaus į Lietuvio pasą buvo?

– Taip, gal primityvesnis variantas, bet mums labai pavydėjo ir estai, ir latviai. Ir dabar šitoks Lietuvio pasas suteiktų tą galimybę, jeigu žmogus iš tikrųjų nenori prarasti ryšio su Lietuva, kad jam paskui būtų lengviau susigrąžinti Lietuvos pilietybę. Sutrumpintų tuos formalumus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *