Liepos 27 d., penktadienį eidamas 90-uosius metus mirė garsus architektas, pedagogas, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės ministras Algimantas Nasvytis.
A. Nasvytis gimė 1928 balandžio 8 d. Kaune. 1936–1939 m. mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloje. 1939 m. su šeima apsigyveno Vilniuje. 1939–1940 m. lankė Vilniaus Petro Vileišio pradžios mokyklą, 1940–1946 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo I-ojoje berniukų gimnazijoje. 1946–1952 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kur įgijo dailininko-architekto diplomą. 1952–1954 m. dirbo Respublikinėse architektūros dirbtuvėse, 1955–1959 m. – Mokslinėse restauracinėse gamybinėse dirbtuvėse, 1959–1961 m. – Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kontoroje. 1961–1990 m. – Miestų statybos projektavimo instituto projektų vyr. architektas.
1965 m. suteiktas nusipelniusio LTSR statybininko vardas, 1982 m. – LTSR liaudies architekto vardas. Nuo 1978 m. dirbo Vilniaus Gedimino technikos universitete. 1983 m. A. Nasvyčiui suteiktas docento vardas, 1993 m. – profesoriaus vardas. 1988 m. buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. 1988–1990 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmojo seimo tarybos narys. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministras. 1993–1996 m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungai. Nuo 1993 m. dirbo UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“ .
A. Nasvytis vienas ir kartu su broliu dvyniu Vytautu Nasvyčiu (1928-2016) suprojektavo daugybę Vilniaus pastatų, parengė sostinei skirtų urbanistinių projektų. Sukūrė Dailininkų kūrybos namų (dabar Palangos gintaro muziejus) interjerą (su V. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1958 m.), paminklo-biusto profesoriui Dionizui Rudzinskui, Dotnuvoje, šalia Lietuvos žemdirbystės instituto, architektūrinę dalį (su V. Nasvyčiu ir skulpt. Antanu Milkintu, 1959 m.), žurnalisto L. Prūseikos antkapinį paminklą Čikagoje (su V. Nasvyčiu ir skulpt. K. Bogdanu, 1963 m.), S. Dariaus ir S. Girėno antkapinį paminklą Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse (su V. Nasvyčiu ir skulpt. V. Mačiuika, 1968 m.), parodų ekspozicijų.
Pagal brolių Nasvyčių projektus Vilniuje pastatyta: „Neringos“ kavinė (1959 m.) ir viešbutis (1960 m.), LR Seimo rūmai (1981 m.), viešbutis „Lietuva“ (dabar „Reval hotel Lie
A. Nasvyčio nuopelnai Lietuvos architektūrai ir jos kultūrai įvertinti: 1965 m. ir 1971 m. Lietuvos valstybine premija, 1983 m. SSSR valstybine premija, 1991 m. Olimpinio komiteto prezidento A. Samarančo prizu, 1998 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi ir Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinu, 2000 m. Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2006 m. už nuopelnus Vilniaus architektūrai architektas A. Nasvytis apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle. 2010 m. A. Nasvytis apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“. 2016 m. vasario 9 d. už Vilniaus miesto garsinimą, kūrybinę veiklą A. Nasvyčiui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
2007 m. apie A. Nasvyčio ir jo brolio, architekto Vytauto Nasvyčio (1928–2016) gyvenimą ir veiklą išleista architekto Algimanto Mačiulio monografija „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“.
***
Užuojautą dėl A. Nasvyčio mirties pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Pasak šalies vadovės, visą gyvenimą mylėjęs Vilnių, A. Nasvytis formavo šiuolaikinius jo bruožus, kuriančius modernaus miesto dvasią ir derančius prie senosios architektūros paveldo. Išskirtinis brolių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių duetas įgyvendino daugybę projektų, be kurių nebūtų galima įsivaizduoti sostinės.
Prezidentė pabrėžė, kad Lietuvos atmintyje A. Nasvytis išliks ir kaip šviesus Sąjūdžio veidas, ir kaip puikus pedagogas, ugdęs naujus Lietuvos architektus, kurie didžiuojasi turėję ypatingą mokytoją.
A. Nasvyčio nuopelnai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Architektūros Riterio ordinu.
Valstybės vadovė užjautė A. Nasvyčio šeimą, artimuosius, kolegas ir Lietuvos kultūros bendruomenę.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis Seimo ir savo vardu išreiškęs nuoširdžią užuojautą A. Nasvyčio artimiesiems teigia, kad Algimanto Nasvyčio talentas ir darbas liks kiekvieno širdyje. „Ši neeilinė asmenybė, dovanojusi Vilniui ir visai šaliai įstabius ir tuo pat kiekvienam priimtinus objektus, yra tautos pasididžiavimas. Jo kūryba reikšmingai prisidėjo prie bendro urbanistikos peizažo, džiuginančio kiekvieno vilniečio ir atvykstančiojo akis. A. Nasvyčio projektai išliks istorijoje ir juos amžinai prisiminsime, už juos dėkosime“, rašoma V. Pranckiečio užuojautoje.
***
Su Velionu bus galima atsisveikinti liepos 31 d, antradienį, 16–20 val. ir trečiadienį 10–14 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje.
Šv. Mišios bus aukojamos trečiadienį 13 val., urna išnešama 14 val. Laidotuvės – Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Skaudi netektis Lietuvai, velionį pažinusiems žmonėms.
Amžinąjį atilsį Algimantui, nuostabiam žmogui, Lietuvos architektūros Metrui ir Tėvynės Lietuvos mylėtojui iki kaulų smegenų.
Prieš daugiau kaip 20 metų man teko iš arti pažinti Metrą kaip statybos vadovui, patvarkant pastatą, projektuotą tuo metu prieš kokius 25 metus ir sutvarkant lietaus nuvedimą taip, kad daugiau nelašėtų žmonėms ant galvų ir šis mano išradingumas užpykdė : ‘visiems 25 metus buvo gerai, staiga atsirado pranašas, kuriam neįtikau”.
Bet nuo sekančio mūsų susitikimo mudu kalbėjomės kaip seni pažįstami, vienas kitą suprasdami iš pusės žodžio, nė vieno žodžio apie architektūrą ar statybas, lyg tuo neužsiimtume, tiesiog kaip vaikiukai švelniai pakrykštaudami, aplinkiniams keldami ir žavesį, ir sunkiai tramdomą pavydą – kaip šitaip jiems gaunasi.
Prieš gerus dešimt metų einu Gedimino prospektu, po įmonės uždarymo, apimtas didžios nevilties, praeinu Žemaitės paminklą, slenku link Lukiškių aikštės ir kitoje prospekto pusėje pamatau Algimantą, dar kokius 15 m priekyje, kukliai linkteliu šypsodamasis, negarsiai tardamas ‘laba diena’ ir staiga matau plačią šypseną, spindinčias akis ir lekiant besiplaikstančiais lietpalčio skvernais lyg paukščiui per asfaltą į mano pusę, pribėga, apsikabina glėbiu lyg seną gerą bičiulį, aš pastyru iš laimės, ir prasideda mudviejų pokalbis lyg vakar nutrūkęs, taip mūsų pokalbiai vyko visada, ir trunka gal dešimt minučių. Žmonės tiesiog nuščiuvę, eina atsisukdami, kas čia tas Algimanto glebėsčiuojamas žmogus ?
Liko neįgyvendintas mano noras Algimantui – atvežti savo kalbotyrinį darbą paskaityti kaip vienam pirmųjų mano skaitytojų ir brangiausiųjų man žmonių.
Amžinąjį Jums atilsį, Algimantai.
Nasvyčiai – mūsų nacionalinis turtas ir kultūros paveldas. Bet kam čia Alkas rašo, ką pasakė Grybauskaitė ar Pranckietis ? Kam laisvajai spaudai šitie oficialūs pranešimai ?
Nežinau kiek čia tiesos, bet viena komentatorė/-rius apkaltino Velionį, esą, dar sovietmečiu savanaudiškai neįsileidęs amerikiečių, siūliusių būsimo viešbučio „Lietuva” vietoje pastatyti 30 aukštų dangoraižį (ar tik ne stiklinį?).
Jei tai tiesa, tai Architektas atlaikė tuometės vienintelės valdančiosios KP spaudimą „nušluostyti nosį” visiems pastato aukštingumu ir „modernia” architektūra. Toks nepataikavimas galėjo blogai baigtis, nes to meto vienintelis darbdavys buvo partija („valstybė”). To viešbučio statybos labai ilgai užsitęsė, būdavo ilgam stabdomos, vėl atnaujinamos. Pradėtas kaip „Inturist”, o kone po 30 m. užbaigtas kaip „Lietuva”.
Jei tai tiesa, abu broliai išėjo Anapus NESUTEPĘ savo vardo, savo profesinės garbės – priešingai šių dienų besočiams, gerą skonį ir profesinę garbę praradusiems.
Žiūrėdama į atėjusių atsisveikinti nuotraukas, manau, jog ne vienas ten buvęs turėtų pagalvoti apie tai, kad nepaliktų dviprasmiško vardo.