Mirė Lietuvos partizanė Liudvika Kaminskaitė – Kelpšienė (1930-2018) (6)

Mirė Lietuvos partizanė Liudvika Kaminskaitė – Kelpšienė (1930-2018) | Kauno Sąjūdžio nuotr.

Mirė Lietuvos partizanė Liudvika Kaminskaitė – Kelpšienė (1930-2018) | Kauno Sąjūdžio nuotr.

Liepos 18 d. mirė Mirė Lietuvos partizanė Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė (1930-2018).

Liudvika Kaminskaitė – Kelpšienė gimė 1930 m. sausio 6 d. Surdegio kaime, Anykščių rajone. Augo 20 ha žemės ir parduotuvę turėjusioje gausioje ūkininkų, Emilijos ir Jono Kaminskų, šeimoje, kartu su broliais ir seserimis.

Prasidėjus bolševikų okupacijos metams, Kaminskams buvo atimta ne tik parduotuvė ir dalis žemės, bet 1947 m. žuvo brolis Povilas, išėjęs ginti tėvynės kartu su

partizanais, o tėvai, kiti broliai ir seserys – ištremti į Sibirą. Liudvika pirmą kartą areštuota, kaltinant bendradarbiavimu su miško broliais, ir uždaryta Kupiškio MVD tardymų izoliatoriuje.  Netikėtai ir sėkmingai ištrūkusi į laisvę, bandė slapstytis, tačiau likusi viena be šeimos suprato, kad miškas – vienintelis pasirinkimas. Taip septyniolikmetė mergina, slapyvardžiu – Kuosa, tapo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Merkio partizanų būrio dalimi. Žinodama, kad rezistencinėje kovoje jėgos nelygios, mirties nebijojo, tačiau pasiduoti neketino. Atvykusi į miško brolių gretas, paprašė ginklo, kuriuo galėtų nusišauti, nenorėdama, kad priešai paimtų ją gyvą.

Tuo metu partizanai bunkerių neturėjo: žiemą ieškodavo prieglobsčio pas ūkininkus, vasarą – gyveno miške, tačiau žmonės, palaužti pokario išbandymų ir baimės, vis rečiau norėdavo atverti savo namų duris. Pasitaikydavo ir išdavysčių. Jaunai merginai gyvenimo sąlygos buvo itin sudėtingos, bet jos drąsa ir pasitikėjimas Dievu leido tapti bebaime ir pasiryžusia viskam.

1948 m. rugpjūčio 6 d. enkavėdistų būrys apsupo Baltrūno sodybos namus, kuriuose buvo pasislėpusi Liudvika, dėl sužeistos kojos nespėjusi trauktis kartu su partizanais Kavarsko link. Iššokusi pro langą, bėgo į mišką, besivejant aštuoniolikai vyrų, norėjusių paimti ją gyvą. Peršautu šonu Liuda bėgo toliau. Pajutusi, jog trūksta oro, mergina suvokė, kad nebepabėgs. Išsitraukė ginklą, Dievui matant prisidėjo prie smilkinio, ir melsdamasi paspaudė gaiduką, tačiau ginklas neiššovė. Antras kartas taip pat nebuvo sėkmingas. Šiame kraupiame išbandyme nebuvo jai skirtoji Viešpaties diena ir valanda. Gyvenimas tęsėsi.

Liudviką išvežė į Anykščius, kur ji buvo tardoma pusę metų. Vėliau pervežė į Panevėžį. Teismo nuosprendis įvyko Maskvoje. Liudvikai Kaminskaitei – Kuosai buvo paskirta 10 metų griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, išvežant į Komi ASR, moterų Intos lagerį. Kalėdama lageryje, pasiduoti neketino – buvo drąsi, kovojo prieš bet kokią neteisybę, skatino sąžiningumą ir dvasines vertybes. Dirbo tiek, kiek sugebėjo. Neleisdavo žeminti nei savęs, nei kitų. Dėl šios priežasties teko ir karcerio bausmę patirti. Tačiau laisva širdis išliko bebaimė, o tikėjimas, viltis ir meilė prasiverždavo su sodria daina. Po Stalino mirties Liuda buvo perkleta į Karagandą, Kazachijos SR, kirsti miško. Net lūžus kojai, savęs negailėjo, ėjo tiek, kiek galėjo.

1956 m., Maskvos komisijai peržiūrėjus tremtinių bylas, Liudvika Kaminskaitė tapo laisva. Išvykusi į Tomską, Baturino sritį, susitiko ne tik su ištremtais tėvais, dviem broliais bei trimis seserimis, bet ir tremtiniu Romualdu Kelpša, tapusiu jos vyru, ir į Lietuvą visi sugrįžo kartu.

Gyvenimas tėvynėje nebuvo lengvas. Jauna šeima patyrė sovietmečio išbandymus, todėl trumpai apsistojo pas vyro giminaitį Kauno rajone, septynerius metus gyveno Žemaitijoje, Kaltinėnuose, bet 1966 m. ėmė kurtis Garliavoje. Susilaukė keturių vaikų: Sauliaus, Valdo, Jauniaus ir Viktorijos. Jaunieji Kelpšai vaikščiojo į bažnyčią, patarnavo Šv. Mišioms, puoselėjo tikėjimo šviesą, nestojo į pionierių gretas. Šeima bendravo su katalikų kunigais, iš tremties sugrįžusiais kitais lietuviais. Jų namus nuolat stebėjo sovietinis saugumas. Vyriausiasis sūnus Saulius platino Katalikų Bažnyčios Kroniką, buvo aktyvus pogrindininkas. Sūnus Valdas vežiojo šviesią ir kilnią asmenybę – kunigą Juozą Zdebskį. Dukra Viktorija aktyviai kovojo už dvasines vertybes, atsisakiusi dalyvauti komunistinio jaunimo veikloje, o sūnus Jaunius 1988 m. įstojo į kunigų seminariją ir tapo katalikų Bažnyčios kunigu. Kelerius metus buvo paskirtas vikaru Alytuje, vėliau sėkmingai dirbo Ūdrijos parapijoje ir Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolinijoje. Šiuo metu, kaip ir dukra Viktorija, gyvena ir dirba JAV, Čikagoje.

Su artimųjų mirtimi, skaudžiais išgyvenimais, persekiojimu, šiurpia Sibiro tremtimi susidūrusi Liudvika 2012 m. drąsiai priėmė dar vieną išbandymą – į amžinąją kelionę pas Viešpatį išlydėjo vyriausiąjį sūnų Saulių.

Iki Liudvikos mirties, sūnus Valdas mamą globojo namuose, Garliavoje. Ši drąsi, stipri ir tikinti moteris visada norėjo būti laisva. Tokia jausdavosi, dalindama savo širdies laisvę visiems ją pažinusiems. Amžiną atilsį. Liūdi dukra, sūnūs, anūkai ir proanūkis.

Atsisveikinti su Velione galima bus liepos 21 d., šeštadienį, 14 – 22 val. ir liepos 22 d., sekmadienį, 9 – 22 val., Šimkaus g. 22, Garliavoje, 1 salėje.

Liepos 23 d., pirmadienį, bus aukojamos Šv. Mišios už mirusiąją 11 val., Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Velionė bus palaidota Jonučių kapinėse.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: