K. Stoškus. Lyderių spindesys ir skurdas (25)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | Asmeninė nuotr.

Lyderiavimas

Jau seniai aimanuojama, kad Lietuvoje nėra lyderių. Ir visai be reikalo. Yra kaip tik atvirkščiai: jų turime daug. Net perdaug. Kiekviena partija ir organizacija, kiekvienas būrelis, kiekvienas klanelis, klasė mokykloje, komanda aikštelėje ar stalas kavinėje  turi savo lyderį, apsuptą priekabių konkurentų. Ir visi jie tokie dideli, taip ryškiai žvelgia iš aukšto žemyn, kad Lietuvoje net nesutelpa. Todėl daug jų jau įsikūrę už Lietuvos ribų. Ir iš ten siunčia pamokymus, kaip gyventi pasilikusiems Lietuvoje. Prasčiau yra nebent su intelektualiniais lyderiais. Ypač humanitarinių ir socialinių mokslų. Jų tikrai mažoka. Vieni išmirė, kiti metėsi į verslą, o treti emigravo. Todėl tokios retos ir skurdokos jų diskusijos. Bet čia kalba ne apie juos.Daugiausia rūpesčių kelia politiniai lyderiai. Nors jų netrūksta. Jiems stinga tik deramos kultūros.

Lyderiai, kurie valdo

Jiems sunkiai sekasi išlaikyti išbandymus valdžia. Ne dėl to, kad Lietuvoje jie būtų perdaug sudėtingi ir painūs. Dažniau painūs būna lyderių interesai, charakteriai ir gyvenimo principai.  O tai reiškia, kad nei jų moraliniai principai, nei bendravimo kultūra, nei pilietinė branda, nei išprusimas neatitinka vis griežtėjančių viešųjų reikalavimų. Nors oficialiai skelbiama, kad tauta yra suverenas, o lyderiai jų tarnai,  jiems daug labiau patinka valdyti. Mat valdyti – tai naudotis ir mėgautis  savo galia ir pranašumais: privilegijomis, užtikrintomis pajamomis ir didėjančiu pasitikėjimu savo  jėgomis. Todėl jie trokšta valdžios ir taip brangina savo įgytą patirtį, kad net užmiršta valstybės reikalus ir savo ydas. Nors viešai ir plaka Rusijos prezidentą, tačiau mielai seka jo pavyzdžiu, jeigu tik pavyksta įsirengti kokias landas  ir nesukliudo konstituciniai apribojimai.

Kompromitacija

Kad ir kaip lyderis maskuotųsi, per valdžią neblogai paaiškėja, koks žmogus yra iš tikrųjų. Per ją pirmiausia atsiveria jo požiūris į visuomenę, jo ydos ir dorybės, jo teisingumas ir atsakingumas, nuoširdumas ir klastingumas, skirtumas tarp to, ką jis rodo (reklamuoja, vaidina, simuliuoja) ir kokia jo  tikrovė. Ne paslaptis, kad šiandien mūsų lyderius labiausiai kompromituoja  1) atitrūkimas nuo visuomenės ir privilegijų troškimas, 2) abejingumas žmogui ir tautos likimui, 3) vergiškumas ir vengimas ginti savo valstybės, visuomenės ir jos piliečių interesus, 4) saviškių protegavimas ir polinkis į oligarchinius ryšius, 5)tušti pažadai ir nesilaikymas duoto žodžio,6) apsimetinėjimas neklystančiais ir vengimas atsiprašyti nuo valdžios sprendimų nukentėjusių žmonių, 7) trumparegiškumas ir neatsakingumas priimant sprendimus ir nesugebėjimas  iš mirties taško išjudinti valstybės demografinės krizės, 8) nesugebėjimas remtis kvalifikuočiausiais šalies specialistais ir visuomene, 9) reagavimas ne į proto argumentus, bet į  fizinės jėgos demonstravimą, 10) vienpusiška autoreklama, intrigavimas ir konkurentų žeminimas ir kt. Vien jau to užtenka, kad gyvenimas Lietuvoje pasidarytų nemielas, kartus ir atstumiantis.

Oligarchinės atodangos

Kad ir kaip oligarchinės grupuotės stengtųsi užmaskuoti prasidėjusių permainų reikšmingumą, tai kas įvyko šiais metais, yra pats didžiausias įvykis po Nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą. Ji kai kuo panaši net į Nepriklausomybės stebuklą. Kad ir ką sakytų įtariamieji lyderiai, didžiausią poveikį padarė ir turbūt dar ilgai darys atidengtos VSD kortos. Dar iki teismų prabudimo atsivėrė požeminės kloakos, kurias iki tol buvo galima numatyti tik iš gausybės padarinių. Skeptikai murma: kas to nežinojo, čia nieko nauja. Ne visai taip. Vienas dalykas – spėti, numatyti, iš tipiškų faktų daryti išvadas ir kitas – žmonėms išgirsti ir perskaityti pačių faktų liudijimus. Čia buvo apnuoginta nemaža dalis tos oligarchinės sistemos, kurią prieš 9 metus buvo viešai įvardinusi pati Prezidentė. Bet tada ji ne tik niekam nepaaiškino, ką ji vadina oligarchais (daug kam tai atrodė panašu į italų mafiją),  bet greitai ir ji pati nutilo.  Dabartinis išviešinimas sukompromitavo beveik visą partinę sistemą, jos užsimerkusius lyderius, dalį verslo ir centrinę dalį tos oficialiosios žiniasklaidos, kuri visą laiką jautėsi beveik Dievo vietoje, t.y. visagalė ir nepakaltinama. 

Šokas

Reikia tikėtis, kad nepaisant teismų rezultatų ir oligarchus vis dar dangstančios žiniasklaidos, visuomenės pilietinis praregėjimas prasidėjo. Tam nemažos įtakos turėjo ir gana dviprasmiški šimtmečio ir Sąjūdžio šventiniai renginiai. Gana apgailėtinoje padėtyje čia atsidūrė patys politiniai lyderiai, sutikę organizuoti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Jiems atrodė, kad čia užteks sukviesti minią pramogaujančio jaunimo, sukurti 100 laužų, padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, kariškai pagerbti trispalvę vėliavą, na dar padaryti iš tų spalvų vaikiškų žaidimų, ir šventinė misija bus atlikta. Bet čia susibūrė ir tie žmonės, kuriuos papiktino  politinis Nepriklausomybės trynimas iš žmonių atminties, kuriems Nepriklausomybė buvo ne kažkoks archainės Lietuvos epitetas, o tikrasis laisvės ir šalies orumo išsaugojimo garantas,  reikalaujantis iš lyderių kasdienės politinės atsakomybės. Dar griežtesnis ir įsakmesnis pilietinis nusistatymas buvo parodytas per Sąjūdžio šventinį minėjimą. Jis daug kuo priminė sesers N. Sadūnaitės kalbą, pasakytą Seime gerokai anksčiau Laisvės premijos įteikimo proga. Čia pirmą kartą taip tvirtai ir vienareikšmiškai buvo pareikalauta tiesos ir atsakomybės už akivaizdžias lyderių klaidas ir nusižengimus. Taip buvo išreikšta pilietinė opozicija ne tik oligarchinei, bet ir su ja susitaikiusiai,  ją įteisinusiai politinei sistemai su visais jos idealizuotais lyderiais.  Lyderiams tiesiai į akis pasakyta ir gana daug skaudžių, bet oficialiosios žiniasklaidos nutylėtų ir vis dar nutylimų dalykų. Lyderiai šiandien su viskuo yra apsipratę, todėl dar nesuvokia viso padėties rimtumo. Daugelį faktų jie vis dar neigia arba „neatsimena“, numoja į juos ranka arba perpasakoja  taip, kad jie būtų visai Kuriasi įvairiausi judėjimai, atsiranda naujos svetainės, kunkuliuoja socialiniai tinklai, neįprastos iniciatyvos randasi net ten, kur anksčiau jos buvo visiškai neįmanomos.

Reakcija

dr. Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

dr. Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Politinės sistema, „nepastebėjusi“ oligarchinės sistemos atsiradimo, t.y, ją palaikiusi ir įteisinusi, spazmiškai ginasi. Ji jau nebeieško argumentų, bet demonstruoja savo pyktį ir įtūžį. O įtūžis užtemdo protą, todėl nebijo net išsiduoti, kad veikia viename fronte su atidengtais oligarchais. Suprantama, nemalonu prarasti tiek metų saugotą šiltą vietą, valdymo galią ir ją lydintį prestižą. Bet politinei sistemai derėtų suprasti, kad jų palaikomi ginasi ir patys oligarchai. Juk artėja rinkimai. Kas jau kas, o politinė sistema tikrai jiems neabejinga. Kai grupė žmonių pakvietė Arvydą Juozaitį dalyvauti prezidento rinkimuose, sistema krūptelėjo. Tuoj pat ji ėmėsi aiškinti, kad šį asmenį kelia LAF‘o likučiai. Bet neskubėkite, ponai! Pirma, privalu gerokai patikslinti jūsų įrodymus. Iš 52 sąrašo žmonių  Lietuvos ateities forumo judėjime yra dalyvavę tik 3. Antra, reikia jums padėkoti, kad primenate jau visai užmirštą A. Juozaičio nuopelną. Matydamas, kaip skeldėja  Sąjūdis, o jo lyderiai vis labiau aštrina pilietinę nesantaiką, net palaiko  jau Chruščiovo nutrauktos „klasių kovos“ recidyvus, tikrai daugiausia prisidėjo prie Lietuvos ateities forumo įkūrimo. Trečia,  net šiandien jūs mėginate sudaryti įspūdį, kad tai buvo kažkokia gėdinga, pavojinga organizacija. O iš tikrųjų tai buvo  pirmoji konstruktyvi pilietinė opozicija Nepriklausomoje  Lietuvoje, nuosekliausiai gynusi taikaus perversmo idėją ir pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus.

Bendraminčiai

Panašiai kaip Lietuvos Sąjūdis, taip ir Lietuvos Ateities forumas buvo įspūdingas  tuo, kad į vieną frontą suvedė tokius skirtingus žmones, kurie kitomis sąlygomis niekada nebūtų nei susitikę, nei susipažinę. Jame užsimezgė ir subrendo pati nuostabiausia ir nuoširdžiausia sąšauka, bendravimas ir bendradarbiavimas  tarp kelių pačių tauriausių, šviesiausių bei išmintingiausių Lietuvos dvasininkų ir įvairaus plauko pasauliečių.  Svarbiausia čia buvo tai, kad visi pasijuto lyg seni bičiuliai ir draugai, nes nuo pat pradžių visi kalbėjo  viena ir ta pačia taikingumo ir pilietinės atsakomybės kalba.  Tai buvo ypatingas dvasinės bendrystės jausmas, absoliutus tarpusavio pasitikėjimas ir vienijantis rūpestis.  Pasauliečiai buvo įvairių įsitikinimų žmonės, mažiau susitvardantys, nepastovesni, konfliktiškesni, o dvasininkai santūresni ir neabejotinai išmintingesni. Svarbiausia, pasauliečiams jie sudarė  pačią tvirčiausią moralinę ir ir net pilietinę atramą. Jų nuopelnai ir pagarbos verti darbai jau daug kam buvo žinomi net sovietiniais laikais. Tai buvo sunkiausius sovietinės prievartos išbandymus atlaikiusios asmenybės, ištikimiausi Kristaus sekėjai, patys gyvenę pusiau asketinį gyvenimo būdą,  visada aukojęsi kitų labui, išsaugoję nepranokstamą tvirtybę ir ištikimybę savo įsitikinimams. 

Dvasiškiai

Apie juos telkėsi daugybė pasauliečių, ypač inteligentų. Pirmiausia tai kardinolas V. Sladkevičius. Negaliu nepaminėti įspūdingos kard. V. Sladkevičiaus nuotraukos, kurią  prieš mirtį man padovanojo fotografas Eduardas Prostovas.  Po ja Kardinolo ranka užrašyta citata iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“(Žyd 13, 16). O apačioje žodžiai: „Nusilenkdami šviesiam Kardinolo atminimui.“ 2001 m. nuotrauka pasirašyta J. Marcinkevičiaus, K. Vasiliausko, D. Banionio, P. Bingelio, E. Jansono, H. Kunavičiaus, V.Mazūro, I. Milkevičiūtės, Ch. Potašinsko, A. Ragauskaitės, S. Sondeckio, R. Staliliūnaitės, H. Vancevičiaus ir L. Zelčiaus.  Ne mažesnį autoritetą turėjo ir vienuolis kapucinas A.M.Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas ) ir mons. K. Vasiliauskas ir kai kurie kiti teisingumą gynę dvasininkai. Jie turėjo daugiausia tikėjimo, kad nesvyruotų, daugiausia išminties, kad darytų teisingus, geriausiai subalansuotus  sprendimus ir daugiausia karčios patirties, kad perspėtų ir patartų. Šiems kankiniams labiau negu bet kam kitam rūpėjo ne tik bažnyčios, bet ir visos Lietuvos ateitis. Girdėdami apie agresyvius pasityčiojimus iš kitaminčių, jie negalėjo tylėti. Čia jie jautėsi ne mažiau reikalingi kaip ir sovietiniais laikais. Labai gaila, kad apgailėtinai mažai tebuvo tų, kurie klausytų ir galėtų daryti įtaką politiniams sprendimams. Žinoma, tai buvo sunkūs laikai:gaujų siautėjimai, žudymai, sproginimai. Reikėjo stabilizuoti politinę veiklą ir patį gyvenimą.  Bet šitokių dvasininkų balsą jie privalėjo girdėti. Bet visai nežinomi lyderiai, užėmę atsakingus postus, svyravę tarp skirtingų nuomonių, įtakų ir politinių galių buvo jiems kurti.

LAF‘as

Panašiai jautėsi ir aktyvesni pasauliečiai, ypač nuo sąjūdžio atsitraukę ir atstumti asmenys, net kai kurie AT deputatai.  LAF‘as mėgino pritraukti vidinėmis intrigomis neužsikrėtusių žmonių, stengėsi nešališkai vertinti valstybei pavojingus lyderių sprendimus,  reguliariai priešintis  savotiškos klasių kovos atnaujinimui, tarpusavio neapykantos  kurstymui, kraujo praliejimo provokavimui, teisingumo gynimui, partneriškos bendravimo kultūros stiprinimui. Jie matė ne tik nesantaikos kurstymą ir agresyvių veiksmų toleravimą, bet ir šiurkščias politinių lyderių klaidas bei pretenzijas į autoritarinį valdymą. Jau čia pradėjo formuotis politinių lyderių arogancija, kitaminčių žeminimas ir niekinimas, vadinamoji „patyčių kultūra“ ir atitrūkimas nuo visuomenės. Ši situacija prisišaukė LAF‘ą ir jo partnerystę su iškiliaisiais dvasininkais.  Sutelktinio puolimo sąlygomis dvasininkų autoritetas LAF‘ui buvo vienintelė viešo veikimo sąlyga.  

Laisvos ateities forumo manifestas kvietė: „Atėjo laikas  užbėgti už akių tiems žmonėms, kurie savo politika skaldo visuomenę, nuteikdami vienus savo krašto patriotus prieš kitus, skatinami jų tarpusavio neapykantą ir kerštingumą, provokuodami pragaištingus konfliktus, ieškodami Lietuvos „priešų“. <…> Reikia ne beatodairiškai viską griauti, bet kantriai, nuosekliai kurti iš to, ką turime. Kviečiame visas nuosaikias, nepriklausomybę ir demokratiją remiančias jėgas burtis draugėn ieškant kuo efektyvesnės politikos, išvengti pragaištingų klaidų. Mes oponuojame, norėdami padėti sumažinti daromas klaidas. <…>Siūlome sudaryti specialistų, patarėjų tarybas ekonomikos, socialiniams, kultūros bei politikos klausimams nagrinėti. Labai svarbu, ieškant optimalių politinių sprendimų, neužkirsti kelio įvairioms nuomonėms bei pažiūroms reikštis spaudoje, ypač radijuje bei televizijoje.“ (1991 m. balandžio 16 d.)

Į kvietimą buvo atsakoma neapykanta, grasinimais, fizinėmis patyčiomis ir net teroristiniais iššūkiais. Į vieną iš tokių iššūkių buvo sureaguota atskiru pareiškimu: „Šią naktį buvo pasikėsinta į Lietuvos ateities forumo koalicinės tarybos nario A. Bendinsko ir jo šeimos narių gyvybę. Buteliais, pripildytais padegamuoju skysčiu, buvo mėginta padegti A. Bendinsko butą. Deja, bet tai nebe pirmas kartas, kai bandoma susidoroti su šiuo žmogumi, kai mėginama įvairiais, pačiais šiurkščiausiais būdais terorizuoti kitaip mąstančius, kritikuojančius dabartinę valdžią. A. Bendinskas kitados pakankamai prisikentėjo bolševikiniuose kalėjimuose, kovodamas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. <…> Protestuojame prieš atskirų asmenų ir netgi kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų vykdomą kurstytojišką kampaniją, kuri. Be jokios abejonės, įkvepia ir padrąsina panašių išpuolių vykdytojus.“ (1991 m. gegužės 2 d.). Pareiškimą pasirašė K. Antanavičius, B.Genzelis, K. Glaveckas, V. Jasukaitytė, V. Kvietkauskas, J. Minkevičius, D. Morkūnas, B.Rupeika, E. Vilkas.  Laikraštis „Respublika“ kitą dieną prideda pastabą: „Kai vakar AT šį pareiškimą perskaitė deputatas K. Antanavičius, radijo transliacija nebuvo įjungta.“

Bet jėgos buvo nelygios. Iškiliųjų dvasininkų autoritetas čia buvo apeinamas, ignoruojamas ir nutylimas. Jeigu dvasininkų išmintis būtų suprasta, o LAF‘as nebūtų taip agresyviai puolamas (įskaitant fizinius išpuolius ir net sprogmenis) ir  kritinė opozicija būtų išlikusi, Lietuva šiandien būtų gerokai kitokia, o oligarchų įsitvirtinimas sudėtingesnis.  

Permaina

Artėjant rinkimams, Lietuva visada budinama iš pilietinio snaudulio. O po rinkimų metamos visos oligarchinės jėgos, kad ji užmigtų. Tam tarnauja popsinės pramogos, nesiliaujantys festivaliai, televizinės apkalbos ir tarpusavio patyčios Seime bei socialiniuose  tinkluose.  Anksčiau tuo užsiimdavo pačios politinės partijos ir oficialioji žiniasklaida. Atseit atlikote savo darbą – toliau ilsėkitės iki kitų rinkimų. Piliečių kišimasis į politiką visada erzino sistemines partijas ir oficialiąją žiniasklaidą. Tiesioginės demokratijos tema buvo tabu. Iki šiol nedaug kas težino, su kuo ji valgoma. Nesvarbu, kad ji įrašyta konstitucijoje. Tai buvo perteklinė ir nepageidaujama tema.  Dabar prasideda kažkas neįprasta. Rinkimais daugiau ima rūpinasi pilietinės visuomenės grupės. Jos pačios ima žadinti iš abejingumo, nerūpestingumo, neatsakingumo ir bailumo visus tuos, kurie atkakliai klausinėja: „Už ką reikės balsuoti?“ Tiesa, išmokę tik tyčiotis, jie dar panašūs į mažus vaikus: nemoka nei diskutuoti, nei susitarti. Bet jau daugelis pradeda suprasti tokios padėties absurdą, ir formuojasi kažkas panašaus į pirmąsias mandagumo pamokas.

Hierarchija

A. Juozaičio grįžimas į viešąjį gyvenimą daug kam yra netikėtas. Jis labiausiai nutolęs nuo tų oligarchinių atodangų ir politinių bei verslo lyderių, kurie jau taip patvariai yra išsirikiavę sociologinių apklausų hierarchijoje. Žmonės neįstengia suprasti ir pyksta, širsta, kad kažkas čia ne taip. Vieniems užkliūva jo straipsnis, kurio, atrodo, nė vienas nėra ir rimtai perskaitęs, kitiems – disertacija, kurios jie neranda nei internete, nei laikraščiuose, tretiems –  jo dukters vardas, ir žmonos kilmė, ketvirtiems – jo buvę bendražygiai, kuriais jis galėjo pasinaudoti, bet jis to nedarė, o užleido vietą. Yra ir tokių, kurie įsitikinę, jog iš jo užnugario netrukus išnirs paslaptingi oligarchai ar užsienio agentai. Įdomiausia, kad nė vienas kitas iš anksčiau minimų kandidatų taip nenarstomas, kaip jis.  Kodėl? Todėl, kad jie ateina iš sistemos. Ši sistema pagal susiklosčiusią tvarką susijusi su tam tikromis politikos, verslo ir įtakingos žiniasklaidos grupėmis,  O jis – ne. Daugelis žmonių šito nesuvirškina. Jie tiesiog neįsivaizduoja Lietuvoje tokios galimybės.  Todėl ir nervinasi, ieško priekabių įtarinėja, kad jis ne toks kaip visi.   

Juozaitis sugrįžta

Žinoma, jis ne toks. Žymiai valingesnis už daugelį ir nepalyginamai  padoresnis. „Jums negeras? Tai duokit geresnį“, – ragina nuovokesni žmonės. Protingas siūlymas. Nes iš jo kyla klausimai:  kam geresnį? Partijai? Klanui? Verslo grupei? Tiems, kas pakvietė A. Juozaitį, tokie klausimai nekilo. Jie buvo vienminčiai, nes daugiausia išugdyti klasikinės kultūros ir dar patys dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio brandinime bei formavo jo tradicijas.  Bet svarbiausia, jie sirgo tuo pačiu Lietuvos, t.y. jos kultūros, tautos ir valstybės, likimu. O toks žmogus niekada nepainios partijos, ar lyderio su valstybe. Net jeigu tas lyderis būtų pats Prezidentas. Vos tik pribrendus klausimui „Už ką reikės balsuoti?“, jų mintys nukrypo į A. Juozaitį. Priežastis pati paprasčiausia. Visi jie jau Sąjūdžio laikais matė jį viešajame gyvenime kaip patį nesavanaudiškiausią ir iniciatyviausią žmogų. Didesnė tokių žmonių dalis – jau kapuose. Ypač tai būtina suprasti ir įvertinti dabar, kai  išryškėjo tokia gluminanti beveik visų politinių lyderių demoralizacija.  Ir ne tik suprasti. Privalu telktis principinėms grumtynėms už padorumą. Ant kortos statoma visa tauta. Toliau viską patikrins rinkimų pilietinis aktyvumas.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Antanas:

    Nuostabus straipsnis! Kad taip Dievui į ausį…

  2. alkanaitis:

    Geri Krescencijaus Stoškaus žodžiai. Pradžioje žodis, ateis laikas tamsa pasitrauks nuo lietuvių tautos. ,,Tegul saulė Lietuvoj
    Tamsumas prašalina,
    Ir šviesa, ir tiesa
    Mūs žingsnius telydi.‘‘

  3. urba:

    šventas naivumas… pilietinį aktyvumą dabar apsprendžia parsidavusi Lietuvos purvasklaida, kuri kad ne tik neduoda žmonėms susižinoti, bet ir dezinformuoja. Seimas tik ką prieš valandą nugvelbė nuo varguolių naujus šimtus milijonų, o humanitarai toliau svarsto, ką statyti prezidentu

  4. Regina:

    Įžvalgus, drąsus straipsnis! Tikiu, kad prasideda , nors labai nedrąsiai, Lietuvai nauja DIENA! Susitelkimo, vienybės, dorų žmonių sukilimo!

  5. Apie visuomenės praregėjimus dėl VSD pažymos ar dėl politinės atsakomybės reikalavimų, išsakytų 100-mečio minėjimo kalbose, dar anksti kalbėti kol jų nepatvirtino artėjančių rinkimų rezultatai. Manau, kad realiai rinkėjai nebus praregėję, o tik dar giliau nuvilti, jeigu akščiausieji valdžių asmenys nepaliks savo postų iki rinkimų, o partijos nesusitabdys savo veiklų dalyvauti Prezidento, Seimo, savivaldybės merų rinkimuose. O šio vyksmo tikimybė nulinė. Neišrinkti buvusių į valdžias vėl – atsikratyti jais – būtų galima sąjūdiško – 80 % dalyvavimo rinkimuose, vieningai turint už ką balsuoti, atveju. Tačiau toks Tautos susiklausymas be tam skirto organizuoto veikimo vargu ar galėtų susidaryti. Taigi greičiausiai to K. Stoškaus matomo visuomenės praregėjimo – bus kaip nebūta…

    • Antanas:

      O jei visiems imti ir neiti balsuoti? Kaip tada seimas bus išrinktas? Patys save išsirinks? Beje, tas seimas kam reikalingas? Kad tvarkytų savo reikaliukus už mūsų pinigus? Prezidentas A.Smetona savo laiku išvaikė seimą ir ką? Buvo blogiau? Nemanau.

      • Žemyna:

        Visai suįžūlėjome? Gal siūlysi, tamsta, kad jie už save dar ir iš savo kišenės susimokėtų?

      • Smetonai tuomet derėjo Lenkiją iš Vilniaus išvyti, o ne Seimą vaikyti. Tada būtų nebuvę Smetonos priimto 1938 m. Lenkijos karinio ultimatumo, 1939 m. spalio 10 d, įvykdytų mainų su Sovietais- “Vilnius mūsų, o mes rusų”, nebūtų ir 1940 m. Sovietų įvykdyto Lietuvos valstybės inkorporavimo į Sovietų sąjunga bei su tuo susijusio baisaus Tautos naikinimo pasekmių. Lietuva, kaip ir kitos kaimynės iki karo išlaikiusios valstybės statusą, karo būtų likusi valstybe Liaudies demokratinės respublikos vardu, – tokia kokiomis tapo Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija ir t.t.. Tai tiek dėl to “išvaikymo”…

        Kad visi neitų balsuoti, kai Seimo partijos skaičiuoja dešimtis tūkstančių narių, yra utopija. Teisiškai žiūrint, pusė Seimo narių – 70, renkamų vienmandatėse apygardose, gali būti išrinkti nors ir vienam iš balsavusiųjų balsavus už vieną iš kandidatų. Kitai pusei išrinkti būtų rengiami nauji rinkimai. Taigi iš esmės samprotavimas visiems neiti balsuoti – vaikiškas.

        • Antanas:

          Kas būtų, jeigu būtų… Žinai, Tamsta, jeigu bobutė turėtų kai ką, tai ji būtų diedukas… Sakai, neiti balsuoti – vaikiška? O rinkti tokius… pyyyyyyp… (nerašau, nes nenoriu, kad paskui po teismus tampytų), tai nevaikiška? Manau, kad tada geriausia išeitis – visiems emigruoti. Tegul tie valdžiažmogiai čia patys vieni kitus renka ir vieni kitus “birbina”. Sakysi, kad taip pat vaikiška? Tai kas tada nevaikiška?

          • Nieko to – “kas būtų, jeigu būtų”, čia nėra. Čia ne ta logika. Vyti Lenkiją iš Vilniaus reiškė ginti Lietuvos Nepriklausomybę, o tai šventa kiekvieno lietuvio pareiga, o juo labiau ji šventa Lietuvos Prezidentui.

            Eiti balsuoti nereiškia rinkti į valdžią netinkamus asmenis. Juk pabalsuota yra ir tuo atveju, kai yra perbraukti visi biuletenyje įrašyti kandidatai ir toks biuletenis yra įmestas į balsadėžę. Tokie biuleteniai protokole apskaitomi kaip sugadinti ir jų skaičius įrašomas atitinkamoje protokolo grafoje. Šis skaičius skelbiamas su rinkimų rezultatais. Taigi gadinant biuletenius galima pasiekti, kad jų balsadėžėse būtų randama daugiau negu nesugadintų, kas tokiais atvejais duotų pagrindo viešai kelti pakartotinų rinkimų, rinkimų įstatymo keitimo klausimus. Kad taip gadinant biuletenius galima pasiekti demokratiškesnių rinkimų rezultatų, dauguma rinkėjų nesupranta ir dėl to bevelija neiti balsuoti, užuot atėję ir įmetę sugadintą biuletenį, o valdančioms partijoms, netinkamiems į valdžią asmenims to ir tereikia… Taigi neiti balsuoti yra vaikiška.

            • Žemyna:

              Pritariu! Juk gautų balsų nuošimtis skaičiuojamas nuo bendro DALYVAVUSIŲ, ATĖJUSIŲ balsuoti skaičiaus.
              Partijos vadai neleido kompromituoti savo pačių pasirinktos palydos sąrašo perbraukiant rinkėjų nepageidaujamo kandidato pavardę? Tokiu atveju pats elitas nepaliko rinkėjams nieko kito, kaip iš viso sąrašo balsus atimti. Gal taip jie atsikvošės? Bet kuriuo atveju, rinkėjas nesileis prievartaujamas. Nenori žinoti tikros mano nuomonės? Gerai – tada mano biuletenis tau neatneš nė tūkstantinės nuošimčio dalies.

            • Antanas:

              Gal, Tamsta, ir esi teisus… Bet ar pats gali garantuoti, kad “reikalingi” žmonės nepaskaičiuos biletenius “kaip reikia” ir bus, kaip sakė AMB, “vsio zakonno”?! Lietuva – stebuklų šalis, čia viskas įmanoma…

              • Žinoma, kad čia garantuoti nieko negali, tačiau akivaizdu, kad komisijos ir stebėtojų akivaizdoje pakeisti tarkim trečdalį balsadėžėje rastų sugadintų biuletenių atitinkamais nesugadintais būtų labai rizikinga ar net neįmanoma. Taigi skaičiuoti ne kaip yra, o “kaip reikia” tokiu atveju vargiai būtų ryžtasi.

              • Žemyna:

                Stebėtojo liudijimas per „Svobodą” apie reikalingus RU rinkimų komisijose per priešpaskutinius Putino rinkimus: smulkmenas jau primiršau, esmė tokia: iš apylinkės į apylinkę vežiojo autobusą kalinių (berods, tų pačių), jie visi rikiuodavosi į eilę prie vieno jiems nurodyto komisijos nario (jiems nupasakodavo, kaip apsirengęs, kaip atrodo), ir pabalsuodavo „kaip reikia”. Naivu galvoti, jog čia kažko nedarytų. Tik gal ne taip atvirai. Kad kalėjimuose taip daro, patys girdėjome apie vienos pr. kadencijos damos rinkimus.

            • Kažinini, didžiausią grėsmė, Lietuvai šiuo metu, yra ne Lenkija, o Astravo AE, kurią stato Putinas.

  6. EJ:

    Citata: “…..pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus” …….Nenoriu, zmones, jus liudinti, bet turiu pasakyti, kad krikscionybe, jungusi europines tautas, neturi ateities. Kodel? Galbut todel, kad gyvename informaciniame amziuje ir nieko nebeina nuslepti. Kevino Aneto (Kevin Annett) filmas “Neabejojantis” (“Unrepenant”) atskleidzia tamsiaja baznycios puse. Filmas anglu kalba: …. m.youtube.com/watch?v=88k2imkGIFA …. …… Nenusivilkime nei Dievu, nei jo sunumi Jezumi, nei Sv.Dvasia- Jie yra ir bus Sviesa, Tiesa ir Meile. … Taciau baznytines organizacijos eina priesinga kryptimi…

  7. Nusivylusiųjų chorui:

    Biedovotojai,neliekit savo nusivylimo ašarų, bet atsitieskit.Juk Tauta-tai mes visi.Ir išmintinga, nes svarbiausiais gyvenimo atvejais renkame teisingai.Partinė tezė-kad “patys tokius išsirinkote”yra apgaulė, nes partinė gauja ,ypač KK2 pakeitusi Rinkimų įstatymus, atėmė teisė iš piliečių kelti kandidatus, pasivogė ją ir iki šiol leidžia rinkti tik iš jų sudarytų sąrašų, o prezidentus leisdavo rinkti tik tinkančius ES ir amerikonams.
    Purvas baigia nusėsti , prasidėjo valymo(-si) laikas .Lietuva išsirinks Arvydą Juozaitį.Tada atsiimsime ir Seimo rinkimų teisę.Partijos bus prilygintos kitoms visuomeninėms organizacijoms, bus atimtos jų privilegijos-milijoniniai finansavimai .

  8. Getas:

    Didžiausia grėsmė Lietuvai yra jos viduje: tautos nesusitelkimas vienam tikslui – išsirinkti naują valdžią, nes buvę valdžioje matome kur nuvedė mūsų tautą, o kad tai pasiekti, reikia eiti į balsavimus 80-90 proc. rinkėjų. Rinkti tokias programas, kurios numatys pakeisti rinkimų įstatymus: savivaldybėse – be jokių partijų sąrašų, o pagal apygardas – seniūnijas išsirinktų savo atstovus į tarybas. Seime taip pat tik vienmandatėse apygardos be partinių sąrašų. Jei šių klausimų nebus programose dalyvaujančių Seimo rinkimuose, tuomet visiems vieningai visus kandidatus biuleteniuose išbraukti – rinkimai bus neįvykę. Kiek gali tęstis tautos apolitiškumas ir nėjimas į rinkimus?
    Artimiausi svarbūs rinkimai – prezidento rinkimai. Čia turi būti renkamas asmuo nesusijęs su buvusiais valdžioje – tai turi būti vieningumo pagrindas. Tai galėtų būti Arvydas Juozaitis. Turint tokį prezidentą jau galima pakeisti rinkimų įstatymus su šiuo Seimu iki naujų 2020 m. rinkimų. Tai būtų Prezidento įstatyminė iniciatyva. Nepasiduokime skaldymui!

  9. Valstietis:

    Niekada nemaniau, kad Stoškus yra tiek kvailas, kad mano, jog mes nieko neprisimenam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *