M. Kundrotas. Pavergianti priešo idėja (8)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Politiniame gyvenime vis labiau įsigali priešo idėja. Bet koks žmogus su kitokia nuomone automatiškai tampa priešu. O su priešais… Nediskutuojama. Jie naikinami. Taip – daug paprasčiau. Be abejo, kitas kraštutinumas būtų toks pat pragaištingas. Priešai realiai egzistuoja. Tiek politikoje, tiek ir gyvenime apskritai. Bet kiekvieną žmogų su skirtingu požiūriu skelbti priešu – primityvu. Ir vargu, ar kur nors veda.

Negalima girti Zbignevo Jedzinskio už jo paramą šeimos politikai: juk jis – lenkas ir galimai – „vatnikas“. Negalima girti Dovilės Šakalienės už jos paramą gyvūnų gerovei: juk ji – kairuoliška liberalė. Negalima girti Žygimanto Pavilionio už jo principingą transatlantinę poziciją: šis žmogus – už daugybinę pilietybę, vadinasi – už pilietybės devalvaciją. Neigiami dalykai visada svarbesni už teigiamus. Nekęsti – žmogiškiau, nei mylėti ar gerbti. Pykčio, patyčių, tamsos kultūra apėmė visą mūsų mąstyseną, ką ten politika…

Bet koks jausmas pavergia. Jis įkalina protą, valią, vaizduotę. O juodas jausmas įkalina dešimteriopai. Lieka saujelė teisiųjų ir milijonai pusžmogių, vertų tik sunaikinimo, geriausiu atveju – visiško ignoravimo. O juk daugelis žmonių su skirtingomis nuomonėmis išpažįsta labai panašias vertybes, tik mato skirtingus kelius jų įgyvendinimui. Kitų vertybės gali skirtis, bet tiktai kai kurios. Kitos gali visiškai sutapti. Užtušuodami tai, kas gera kitame žmoguje, patys jaučiamės geresni, teisesni. Tik ar visados tai pagrįsta?

Romėnai sakydavo: nugalės tas, kas nugalės save. Didžiausias ir sunkiausiai įveikiamas priešas beveik visada glūdi mūsų pačių viduje. Pridėkime rankas prie širdžių ir pasakykime sau: ar visada laikomės net savo pačių išpažįstamų vertybių? Ką ten kalbėti apie universalias? Ar apskritai dažnai susimąstome apie tai, kas visuotina? O gal savo siauras pozicijas ir laikome visuotinumu? Bet visuotinumas turėtų būti tai, kas peržengia mus pačius, mūsų savanaudiškumą, interesus ir ambicijas. Ar dažnai išsižadame savęs dėl bendresnio gėrio?

Inkvizitoriai vadovaudavosi principu: tikslas pateisina priemones. O gal atvirkščiai? Gal priemonės atskleidžia tikslą? Juodinimas, žeminimas, net šmeižtas tapo mūsų politikos praktika. Kalbame apie vertybes, o gal tai – tiktai priedanga savajam Aš iš didžiosios raidės? O gal kare visos priemonės – geros? Ko tada vertas toks karas, kuriame ištrinama riba tarp gėrio ir blogio? Kuriame pats tampi tokiu pačiu, o gal net blogesniu už savo priešą?

Esminis skirtumas tarp moralinio ir zoologinio žmogaus – požiūris į tamsą ir šviesą. Moraliniam žmogui tai – konstantos. Zoologiniam – tik situacijos. Gera tai, kas gera man ir mano rūšiai, būriui, gaujai. Atitinkamai bloga tai, kas bloga man ir maniškiams. Tai būdinga ir politikai. Kai aš kuriu planus prieš savo priešą, tai vadinama strategija. Kai priešas kuria planus prieš mane, tai vadinama intrigomis. Tas pats veiksmas, o kokie skirtingi vertinimai…

Dažnai priešo asmenyje įkūnijama tai, kas mus piktina mumyse pačiuose. Didžiausi kovotojai su rudais arba raudonais totalitariniais režimais patys slepia savyje totalitarinius polinkius. Didžiausi sektofobai patys viduje – sektantai, fanatiški, tamsūs ir pikti. Žinoma, esama išimčių. Visgi daugeliu atvejų ši taisyklė visiškai pasitvirtina. Priešas įžvelgiamas netgi ten, kur jo nėra. Komunistai, nacistai, sektantai, „vatnikai“ štampuojami tuzinais. Užtenka žmogui užklijuoti norimą etiketę ir jis liaujasi buvęs žmogumi. Taip išvengiama poreikio diskutuoti, argumentuoti savo pozicijas ir argumentuotai atsakyti į pašnekovo pozicijas. Sušaudei ir baigtas kriukis.

Ačiū Dievui, kad kol kas, dažniausiai, šaudomasi žodžiais. Bet vargu, ar tai pakeičia esmę. Šaudymas vietoje diskusijų tapo įprasta mūsų politikos norma. Biblijoje kviečiama pirmiau išsiridenti iš savo akies rąstą, o po to žiūrėti, kaip iš kito akies išimti krislą. Bet savos nuodėmės užmirštamos. Kam nors prabilus apie jas sakoma: žiūrėkite, va, anas – daug blogesnis.

Taip užsikertamas kelias į bet kokį tobulėjimą. Kam stengtis, varžyti save, kai kiti aplinkui – kur kas juodesni? Iš tiesų pasaulėžiūra, pagrįsta priešo idėja, labiausiai kenkia mums patiems.

Ar tai reiškia, jog priešo sąvokos reikia išvis atsisakyti? Jokiu būdu. Priešai egzistuoja. Politika – jokia išimtis iš bendrų būties taisyklių. Svarbu atskirti, kur – priešas, o kur – tiesiog žmogus su kitokia nuomone. O jei tas asmuo ir tikras priešas vienoje srityje, tai kitoje jis gali būti sąjungininkas. Kovoti reikia su konkrečiomis pozicijomis. Ne su žmonėmis, nes žmogiškoji būtis – daugiasluoksnė. Beveik bet kuriame žmoguje galima rasti ir blogio, ir gėrio.

Pavojus glūdi absoliutinime. Atmesti priešo sąvoką arba ją pervertinti – vienodai klaidinga. Esminis klausimas, ar svarbiausias mūsų pasaulėžiūros ir elgsenos motyvas yra pozicija UŽ, ar pozicija PRIEŠ. Ar pirmiausiai esame už sveiką šeimą, ar prieš iškrypėlius? Už Lietuvą ar prieš Rusiją, Europos Sąjungą, imigrantus? Neatsakius į šį klausimą gresia visą savo būtį grįsti antiteze kam nors. Pavyzdžiui, antitezė Rusijai gali vesti į Europos Federaciją ir atvirkščiai. Nes pati Lietuva tampa mažiau svarbi. Priešiškumas iškrypėliams, kaip savitikslis, gali vesti į palankumą skirtingų lyčių asmenų paleistuvystei arba abortams. Nes šeima tampa antraeile.

Nėra prasmės kovoti prieš, kai trūksta už. Taigi, priešo idėja gali būti tiktai antrinė. Pirmiausiai būtina apsibrėžti pozityvųjį tikslą. Kol kas to labiausiai trūksta.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *