D. Razauskas. Kaip kvailutis rengiasi ginti tėvynę (52)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Yra tokia lietuvių pasaka, kurią ir šiaip verta dažniau prisiminti. Ji vadinasi „Kvailutis“:

Vieną kartą tėvas turėjo sūnelį, jį visi kvailučiu vadino. Išleido vieną dieną tėvas kvailutį pas senelę. Jam sugrįžus, klausia:
– Kvailuti, ką tau davė senelė?
– Ką gi duos? Adatėlę man davė!
– Kur dėjai adatėlę?
– Važiavo žmonės keliu su vežimu šieno, įsikišau į tą šieną adatėlę, ieškojau paskui ir niekaip neradau.
– Matai, sūneli, – tarė tėvas: adatėlę reikėjo įsisegti į kepurę, būtų nepražuvusi.
– Gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu.

Kitą dieną vėl siunčia tėvas sūnų pas senelę. Kai parėjo, tėvas ir klausia:

– Kvailuti, ką tau davė senelė?
– Ką gi duos? Šuniuką man davė!
– Kur dėjai tą šuniuką?
– Kaip liepei, taip ir padariau: įsidėjau į kepurę, ir nutroško.
– Matai, sūneli, – tarė tėvas: – šuniukas reikėjo prisirišt diržiuku ir vedantis šaukti: ciu ciu ciu! Ciu ciu ciu!
– Gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu.

Ir vėl nuėjo sūnus pas senelę. Kai parėjo, tėvas jį klausia:

– Kvailuti, ką tau davė senelė?
– Ką gi duos? Lašinių davė!
– Kur dėjai lašinius?
– Kaip liepei, taip ir padariau: prisirišau diržiuku ir vilkau šaukdamas: ciu ciu ciu! Ciu ciu ciu! Pajuto sodžiaus šunys, atlėkė visas būrys, apipuolė ir surijo mano lašinius.
– Matai, vaikeli, – terė tėvas: – lašiniai reikėjo supjaustyti, supjausčius susidėti į kokį maišelį, užsimesti ant kukšteros, ir būtum gražiai parsinešęs.
– Gerai, tėveli, kitą sykį žinosiu.

Vėl siučia tėvas sūnų pas senelę, o kai sugrįžo, klausia:

– Kvailuti, ką tau davė senelė?
– Ką gi duos? Veršelį man davė!
– Kur dėjai tą veršelį?
– O padariau, kaip liepei: galvą nupjoviau, visą supjausčiau, susipjaustęs viską susidėjau į maišelį ir parsinešiau.
– Matai, sūneli, veršelis reikėjo prisiriškti prie sietuko, parsivesti į galvidę ir šienu, dobilėliais pašerti.
– Gerai, tėveli, jau kitą sykį tikrai žinosiu.

Eina vėl sūnus pas senelę. Kai sugrįžo, tėvas klausia:

– Kvailuti, ką tau davė senelė?
– Ką duos? Katriukę su manimi parsiuntė!
– O kur Katriukė?
– O padariau, kaip liepei: prisirišau ir parsivedžiau, parsivedęs nuvedžiau į galvidę ir šienu, dobilėliais pašėriau. Visa kaip įsakyta padariau!

Tėvas labai supyko ir smarkiai išbarė kvailutį. Katriukę parsivedė į trobą ir duona su medumi pavaišino.

Tėvas savo kvailučio dabar niekados neleidžia viešėti pas senelę.

Pasaka įdomi ir pamokanti ne vienu atžvilgiu, bet dabar ją prisiminiau vis girdėdamas apie „pilietinį pasipriešinimą“ ir pasirengimą ginti tėvynę nuo priešų.

Gynyba, suprantama, priklauso nuo puolimo pobūdžio. Jeigu priešas grasina bombarduoti iš lėktuvų, reikia priešlėktuvinės gynybos, jeigu apšaudyti iš raketų, – priešraketinės, ir panašiai. Kvailutis pamatė, kad prieš kaimyną priešas panaudojo „žaliuosius žmogeliukus“, ir uoliai ėmė rengtis gynybai nuo „žaliųjų žmogeliukų“.

Bet priešas nepažadėjo iš anksto perspėti, kaip jis ketina pulti! Priešingai, veikiausiai jis kaip tik mėgins elgtis nenuspėjamai, netikėtai. Todėl vertėtų apsidairyti ir pagalvoti, kur galėtų slypėti didžiausia netikėta grėsmė.

Tiesą sakant, toli dairytis nereikia, ir netikėtumas anoks! Jau nebe pirmi metai vidury baltos dienos prie pat Lietuvos sostinės Vilniaus, ant pat Neries – svarbiausios Lietuvos vandens arterijos, veriančios Vilnių ir Kauną, o toliau dar ir Klaipėdą, – statoma atominė bomba pašaipiu „atominės elektrinės“ pavadinimu.

Todėl nei juoktis negali, nei verkt, kai kvailutis ima svarstyti, ar jam pirkti tos „elektrinės“ gaminamą elektrą, ar treptelėti kojele ir nepirkti. O, jeigu ji dar ir elektrą gamins, tai jai nebus lygių! Arba kai kvailutis imasi tikrinti tos statybos kokybę ir priekaištauti statytojui dėl aplaidumo bei gedimų. Mielas kvailuti, ji negali negesti – ji juk ir statoma, kad „sugestų“! Todėl šįsyk „žaliųjų žmogeliukų“ nebus – bus žaliai švytintis vanduo per Vilnių ir Kauną, o gal dar ir Klaipėdą.

Kaip gintis? Rengtis visuotinei evakuacijai? Ką gi, trečdalis Lietuvos jau apdairiai evakuota, ne taip jau daug ir beliko…

Aha, tada reikia susirasti stiprų „sąjungininką“, „strateginį partnerį“, ir kas dar liko, skubiai atiduoti jam. Jeigu priešas dabar meška, tai apgins vilkas! Tik reikia kuo greičiau sulįsti jam į nasrus, ir tada būsime saugūs. Vilkui nė pulti nereikės, paprašysime tik, kad plačiai išsižiotų, ir patys sulįsime, paslaugiai šypsodamiesi, dėkodami ir atsiprašinėdami, kad andai bandėme ištrūkti.

Patys padarysime visus nurodytus „namų darbus“, „išspręsime“ vieną kitą likusią „problemą“, ir viskas. Nedaug ir betrūksta: sienų juk nėra, „tautinė mažuma“ jau iš esmės šeimininkauja, mūsų vietovardžiai jau rašomi svetima kalba. Konstitucija ir įstatymai? Na, nebūkime smulkmeniški, žiūrėkime strategiškai… Darome viską, kad svetima kalba rašytume ir asmenvardžius. Per ilgai užtruko? Nuolankiai atsiprašome! Bet užtat pašalinome savo niekingą lietuvišką televiziją ir paleidome pavyzdinę vakarietišką jūsiškę! „Visa kaip įsakyta padariau!“ Nepykite, duokite dar šiek tiek laiko, mes darome viską, kad šita „problema“, vardu Lietuva, būtų kuo greičiau „išspręsta“!

Išties, kaip gudru: jei liausiuosi buvęs savimi, ir manęs nebebus, tai man niekas nebegrės, ir pagaliau tikrai būsiu saugus!

Sprendimas stebina paprastumu ir išmintimi: norint galutinai apsiginti, reikia iš anksto išnykti! O jei dar gali pasirinkti, kieno naudai, tai išvis rojus!

***

Mes, kurie skaitome šią pasaką ir mėginame iš jos pasimokyti, įsidėmėkime: štai kaip iš tikrųjų mūsų kvailutis rengiasi ginti tėvynę!

Ko tad mums iš šios pasakos žūtbūt pasimokius? Raktas yra paskutiniai kvailučio pasakyti žodžiai: „Visa kaip įsakyta padariau!“ Juose net justi savotiškas įsiūtis, slaptas pyktis ant tėvo: „Ach taip? Tu man vis nurodinėsi, vis aiškinsi? Gerai, tada aš tavęs taip klausysiu, taip klausysiu, kad…“ Už tėvo nugaros saugu: ir ką pagiežti turi, ir pateisinamą priežastį nebūti savimi.

Mielas kvailuti, tu jau didelis, ir nebėra ant ko pykti. Nebe laikas keršyti tėveliui savo gyvenimo sąskaita. Štai tau paskutinis nurodymas: nebeklausyk nurodymų! Atsimerk ir žiūrėk tikrovei į akis, kad ir kokia ji būtų, kad ir kaip atrodytų. Gyvenk savo galva ir savo širdimi, nebenusigręžk nuo jos, nebeišduok jos jokia dingstimi.

Būk savimi ir niekam nesilenk, ir nieko nebijok! Štai vienintelis būdas apsiginti ir apginti Tėvynę.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

52 komentarai

  1. Sąjūdžio 30-mečio minėjimas – Tautos Forumo pradžia:

    Š. m. birželio 3 d. 14 val. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje įvyks Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas. Visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis jis negali tapti grynai memorialiniu renginiu. Pagrindinių minėjimo organizatorių – Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Vilniaus Forumo požiūriu, renginys turi tapti naujos sąjūdinės bangos – Tautos Forumo realaus kūrimosi pradžia.
    Kuriamo TF pasaulėžiūrinis ir idėjinis pagrindas – svarbiausiomis nuostatomis sutampančios Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos forumų vertybinės ir programinės deklaracijos:
    vilniausforumas.lt/p/deklaracija.html
    kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/
    ve.lt/uploads/documents/deklaracija.pdf
    Renginyje kviečiami dalyvauti kertiniams šių deklaracijų principams pritariantys piliečiai, taip pat ir veikiančių visuomeninių bei pilietinių organizacijų nariai, pasiruošę, kaip kadaise sąjūdininkai, burtis dėl svarbiausio tikslo – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išgelbėjimo ir išsaugojimo.
    Bus paskelbta pagrindinių TF siekių deklaracija ir aptarti organizacinės plėtros klausimai. Numatyta įsteigti  besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajam nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui.

    Dalintis ir skleisti šią žinią savo artimųjų ir bendražygių rate.

    • Iš Vilniaus universiteto:

      Jokios pradžios čia nebus. Jūsų forumas (kurio laiškus savo VU pašte skaitau vien tik todėl, kad “save paerzinti”) tai tik saujelės radikalų marginalus judėjimas. Na ir kas – saujelė marginalų Vilniuje, dar viena – kaune, dar – Klaipėdoje. Štai ir visas jūsų “Tautos forumas”. Geriausiu atveju pora šimtų radikalių marginalų – ir tiek…
      Tarp kitoko – šis tekstas man taip pat jau skaitytas. prieš kelias dienas tasiuntėt 🙂 Į jūsų laiškus neatsakau. Tik žinokit, kad prie jūsų “judėjimų” tikrai neprisidėsiu. O jūsų teiginai – tai tik medžiaga paskaitoms 🙂 Iliustruoti lietuviško radikalizmo apraiškų įvairovę 🙂

  2. Šiaip:

    Pasakų yra daug. Ir visos su moralais. „Kartą mirštantis tėvas pasikvietė sūnus ir padavė iš vytelių surištą šluotą – perlaužkite. Kai tie neperlaužė, atrišo virveles ir po vieną vytelę sulaužė visą šluotą.“ Moralas – jei mes negyvensime vieningai ir patys, ir su kaimynais, tai mus po vieną kaip mat meška išgaudys – taip jau nutiko 1940 metais. O gyventi vieningai galima tik vienu būdu – kompromisu.

    • Taip. Tapti didesnės šluotos šapeliu, arba vilko vidurių turiniu ŠAIP.

    • jo:

      Tam yra NATO, kad nebūtume vieniša vytelė, o būtume kartu su sąjungininkais ir patys – vieni iš daugelio sąjungininkų, o ne Lenkijos dalis, „kresas“ ar protektoratas.

    • Žemyna:

      Pritariu – kompromisas būtinas.
      Tačiau tik po to, kai brangi kaimynė:
      a) savo tautai, savo mokyklose (taip pat ir aukštosiose!), savo spaudoje, savo rinkėjams, esamiems ir būsimiems politikams paskelbs ir nuolat primins (visų pirma – mokyklose!), ir mums oficialiai pareikš, jog pripažįsta tarpukario okupaciją buvus nusikalstama, todėl šiuolaikinė Lenkija pati ją smerkia (su visais jos padariniais, taip ir su nutautinimu!), atsiprašo visų klaidintų Lenkijos bei Lietuvos piliečių;
      b) atsisako visų savo ligi šiol Lietuvai reikštų pretenzijų – į teritorijas, į gyventojų tautybę, į priklausymą parapijoms, į pamaldas bažnyčiose, į mokymo procesus, į teritorijų ženklinimą, į valstybinę kalbą visoje LT teritorijoje ir į viską, kas susiję su LT vidaus politika; nebelankys vietos „lenkų” slapčiomis, galudaržėmis su „lauknešėliais”;
      c) nebesiųs čia sutanomis perrengtų savo politinių veikėjų, kad priešintų Vilnijos gyventojus su Lietuva; nebeskirs lėšų jų vadovaujamų mitingų, piketų, ir t.t. rengimui;
      d) pripažins, jog Lietuva kitataučiams (neturintiems nieko bendro su TM!) skiria lėšų ir leidžia daug daugiau, negu TMAPK ir ŽT reikalauja, ko pati PL nė nesirengia nei savo kitataučiams, nei aneksuotų žemių vietos gyventojams duoti;
      e) nešantažuos Lietuvos, nešmeiš jos nei „savo” Vilnijoje, nei PL, nei ES, nustos trukdyti LT vykdomiems ES projektams, prievartaudama mainais Lietuvą tapti klusnia jos „zadanių” bei komandų vykdytoja ir taip silpnindama pačią ES, kenkdama ir jai, sabotuodama viską, kas susiję su bambagyslių su RU nukirpimu!

  3. beliko tik pasakas pasakoti:

    Labai gera pasaka atitinkanti mūsų nūdieną. Ką čia daugiau ir pridurti. Liūdna.

  4. PATS LAIKAS:

    Teisinga pasaka ir,svarbiausia, laiku.Kad tik nepavėluotume.Išvyti lauk tuos, kurie mūsų vaikus išvaro.Prezidentą vertą išsirinkti.Tautinę valstybę atkurti.Lietuvos ir kit TV į sąjūdžio jubiliejaus minėjimą “pakviesti”.Juk tai pats svarbiausias įvykis.Įdomu, kaip rangysis tos TV…

  5. Kam šiandien autoriui prireikė ezopo kalbos, apsimetimo, tarsi vėl būtume atsidūrę giliame sovietmetyje, iš kurio kitos išeities nėra. Žinoma, kad tuomet pasiskaičius – “liūdna”. “Mažas esi ir pakeisti nieko negali”… Juolab, kad artėja kitų metų rinkimų maratonas, tai kam tos liūdesio, bejėgiškumo, pasyvumo nuotaikos…

    • Žemyna:

      Taip, rinkimai ir vėl artėja.
      Tačiau tie, kas labai mikliai sumindė tautinės mokyklos pradmenis ir jų vieton prakišo tai, ką turime, kas jau porą dešimtmečių per ŠMM, per žiniasklaidą vaikams ir jaunimui brukama, sumaniai pasirūpino tuo, kad dvasiškai skurstume, kad pagrindines bet kurios tautos vertybes sumenkintų! – Neturime užauginę giliai išsilavinusios tvirtų pažiūrų pamainos, nepajėgiame Seimo nuo ostapų benderių apginti. Už tai turime sočiai „politikų”, „lituanistų” bei „istorikų”, kaimynės (ar abieių) giesmę traukiančių, savo tautos orumą ir pagrindinius tautinės savimonės stulpus, jos istoriją trypiančių.
      Štai, prieš pastaruosius Seimo rinkimus dviem kandidatams pasiunčiau laiškus su tuo pačiu klausimu, tačiau vienas apskritai nesiteikė atsakyti, kitas atsiuntė kaip žaltys slidų atsakymą, jog nėra giliai susipažinęs su šiuo klausimu!!! (Dabartinė jo veikla rodo, jog turėjo ką slėpti!). Be to, paskutiniai rinkimai labai įtikinamai parodė, jog pažadai neturi nieko bendro su tikraisiais tikslais. Į Seimą veržiasi karta, kuriai žodis nieko nereiškia, kuri dar slidesnė, nei jų tėvų bei senelių – sovietmečio gudručių. Juk ir „patriarchas” AMB atsakė rinkėjai į klausimą dėl netęsimų pažadų, jog rinkimai jau baigėsi, tad laikas duotus pažadus užmiršti!
      Tada kaip orientuotis rinkėjui, iš ko rinktis, kad nebūtų vėl apgauti. O dar kad tie, kas ir norėtų pažadus tesėti, nebūtų Seimo „autoritetų” – senųjų vilkų išprievartauti balsuoti pagal jų nurodymą? O dar – kad jie ateitų ir reikiamų žinių šiai veiklai turėdami, ir kad nebūtų lengvai apgaunami, ir…, ir… ??? Rinkėjui labai daug klausimų, tačiau patikimo patarėjo nėra…

      • Didžiausias iššūkis Lietuvos išlikimui lietuviška, Lietuvos ėjimui pirmyn kaip valstybei artimiausią dešimtmetį, o gal ir ilgiau – tikėtina, kad bus Lenkija, todėl renkant į valdžią asmenis yra svarbiausia, kad jis turėtų aiškias ir tvirtas nuostatas kiek nors artimiau nesidėti su Lenkija. Tai galima nustatyti netisiogiais klausimais. Pvz., klausiant kandidatą ką jis mano dėl dabartinės Lenkijos politikos kuriuo nors konkrečiu klausimu – istorinių ir dabartinių santykių su Lietuva, kitais kaimynais, ES ir pan. Šiuo atžvilgiu svarbiausias dėmesys turi būti skirtas partijų lyderių, tų, kurie gali tapti Seimo vadovybės nariais, Vyriausybės Premjeru, ministrais, savivaldybių merais nuostatų sužinojimui ir jomis dalintis komunikuojant savo darbo, draugų aplinkoje. Antai, konservatoriai ilgai valdydami Kauną privedė prie to, kad meru tapo Matjošaitis, o šis su “Vieningo Kauno” balsuotojais atvedė į Seimą “valstiečius kauniškiečius”, kurių būryje dėjimosi su Lenkija veikėjai – Prankietis, Skvernelis, kiti. Todėl dėl nesidėjimo su Lenkija politikos išlaikymo yra svarbu ir kokių pažiūrų asmenys patampa merais, patenka į savivaldybių tarybas. Kauno matjošaitinis atvejis šiuo atveju yra labai pamokantis.
        Taigi rinkėjui būtų svarbiausia orientuotis, ar kandidatas į valdžias nėra pranskietiškas, skverneliškas, apskritai “valstietiškas-kauniškietiškas”…

  6. jo:

    Girdėdamas išvedžiojimus, kad privalome vykdyti Lenkijos šovinistinio stratego Pšemislavo Žuravskio van Grajevskio nurodymus, nes kitaip neapsiginsime nuo Rusijos, įsivaizduoju tokį vaizdelį: rusai įsiveržia į Lietuvą, jau beveik okupuoja ir pasižiūri – o gi, vietovardžiai užrašyti lenkiškai, pasuose pavardės – lenkiškai, pajunginėja TV kanalus – ten Lenkijos TV… susigėsta agresoriai, sako „oj, my ne tuda popali! my v Litvu šli… Izvinite! Pšeprašom!“, susėda į savo tankus ir išvažiuoja atgal į Rusiją…

  7. Iš Vilniaus universiteto:

    Nereikėjo referendumuose prieš Visagino AE balsuoti. Nebūtų buvę ir Astravo…

    Patys mūsų žalieji Astravą sukūrė. Deja…

  8. Rimgaudas:

    Reikėtų išeliminuoti klausimą dėl Suvalkų koridoriaus, kuriuo, tikėtina, konflikto atveju galėtų pasinaudoti Rytų kaimynė. Lenkai nebūtų suinteresuoti koridorių ginti, nes tai – ne jų, o mūsų žemė. Žodžiu, paliktų, jei kas, tvarkytis su galimu priešu lietuviams su NATO vieniems. Dabar NATO kariai vargiai veltųsi į sausumos mūšį, nes Lenkija nėra pasiekusi įnašo į NATO kasą 2,5 proc. dydį. Todėl, norint, dėl koridoriaus gynimo jaustis saugiems, reikia pareikalauti iš Lenkijos grąžinti Želigovskio – Pilsudskio užgrobtą Suvalkų koridorių, kurį, reikalui esant, su NATO apginsime patys: jausimės tada saugesni ir gyvent bus linksmiau.

    • Žemyna:

      DAR IR KAIP GINS!
      Juk „pragmatiškiau”, kai karo veiksmai, po kurių kovų vietose vien griuvėsiai ir lavonai lieka, ne tavo valstybės teritorijoje vyksta 🙂
      Kam griauti viską Lenkijoje, jei su įsiveržėliu galima dar Lietuvoje susitvarkyti ir grįžti su pergale į priešo nepaliestą, žydinčią savo valstybę 🙂

    • Dėl Suvalkų koridoriaus iš tikrųjų į kelnias deda Lenkija, nes tai jos valstybės teritorija. Šis koridorius nėra jokia didesnė Lietuvos problema negu kitų Baltijos šalių ar Europos apskritai. Ją ir Lietuvos saugumo problema, vargu ar esant realesniam pagrindui, verčia Lenkija savo saugumo sumetimais. Čia svarbu prisiminti, kad vadinamas Suvalkų trikampis nėra istorinė Lenkijos teritorija, ją po antrojo pasaulinio karo prie komunistinės Lenkijos prijungė Stalinas. Dabar komunistinės valdžios nei perspektyvos jai rastis Lenkijoje nebeliko. Be abejonės dėl įvykusių pasikeitimų Rusija gali puoselėti mintį per Suvalkų trikampį sujungti Baltarusiją su Kaliningrado sritmi. Netgi prieš keletą metų po bendrų Baltarusijos ir Kaliningrado karinių manevrų Lukašenka prasitarė Putinui, kad būtų tikslinga Kaliningradą atiduoti Baltarusijai. Esant tokiai padėčiai be abejonės Lenkija neatmeta galimybės, kad vieną dieną Lenkija gali gauti Rusijos “pasiūlymą” perleisti Suvalkų trikampį Rusijai, na žinoma, dėl akių gal už kokį mokestį. Kad to neatsitiktų, kaip matyti, Lenkija stiprina karinius ryšius su JAV. Taip pat į šių savo interesų gynybą stengiasi įtraukti Baltijos valstybes, ypač Lietuvą, Ukrainą. Visa tai Rusija gali ryžtis vykdyti nekeldama kokio pavojaus Lietuvos suverenumui bei kėsinimųsi į kitų Baltijos šalių nepriklausomybes. Lenkijai priėmus “siūlymą” ES su Rusija sutaria dėl susisiekimo per Suvalkų koridoriaus teritoriją ir konfliktas pasibaigia. Baltijos šalys kaip buvo taip ir toliau gyvuoja saugiai kaip ES ir NATO šalys. Beje, tokiu atveju lenkizacijos pavojus Lietuvai netgi išnyktų arba sumažėtų tai jau tikrai. Taigi tas Suvalkų koridorius gal nėra jau toks „strošnas“, kaip vaizduojamas.

      • Žemyna:

        Na, taip, jei nepastebėsime tos smulkmenos, kad iš šios pusės nuo ES dar labiau atkirsti būsime, nes vieną ant kelio riogsantį bluką papildys ir antras – būtent tas, kas nė neprivalo geriausiu mūsų bei ES draugu apsimesti, kas dar labiau nei PL nesijaučia privalantis baltomis pirštinėmis mūvėdamas su mumis bendrauti.

        • Beje, tas “antrasis” su mumis bendrauja, kaip su ES, NATO, o PL, deja, – kaip su kresu, ‘žečpospolitiškai’ 1994 metų tarpusavio bendrumo sutarties pagrindu. Taigi tokiu atveju susitarimą dėl Baltijos šalių susisiekimo per Suvalkų koridorų darytų ne Lietuva, o ES. Taip, kad su ja būtų priverstas bendrauti net baltomis pirštinėmis mūvėdamas…

    • NATO? Lenkijos Armija Krajova ir yra NATO šiuo atveju.

  9. Žemyna:

    AČIŪ AUTORIUI už taip trumpai, paprastai ir aiškiai apibūdintą padėtį, į kurią mus paslaugiai įstūmė mūsų išmintingosios, mūsų sisteminės…
    Patys savo rankomis ir uoliu tarnavimu padedame kaimynei išspręsti „problemą vardu Lietuva”!

    • Iš Vilniaus universiteto:

      Prie ko čia “sisteminės”? Pati visuomenė savo naivumu ir tikėjimų įvairaus plauko populistais (kurie, beje, dabar įsitvirtino valdžioje) save įstūmė į tokią padėtį.
      Prisiminkime, kokios partijos, aklai ir neapgalvotai pasipriešinę Visagino AE sukūrė Astravą.
      Naivu skaityti prieš tai rašytą Jūsų komentarą. negi iš tiesų tikite, kad Lietuvos politikai, net ir gerokai aktyviau bei anksčiau sureagavę į Astravą, būtų galėję sustabdyti jo statybą?… Tikari ne.
      Jei Lukašenka sumąstė – niekas jo nesustabdys. nes Baltarusija – komandinio ūkio šalis. Be to, tokia pozicija palanki ir Putleriui.
      Buvo vienintelė galimybė užkirsti kelią Astravo AE – tai savalaikė Visagino AE statyba. O dabar jau “šaukštai popiet”.
      Tad nereikia kaltės versti “sisteminėms”, nes kalti žali, valstietiški, tvarkietiški, tautininkiški ir visokio kitokio plauko populistai, kurie ir sukūrė tą kontekstą, kurį turime šaindien.

      Tad drąsiai teigiu – Astravo AE pastate naivūs Visagino AE prišininkai. Nenorėjo Visagine, dabar turės prie Vilniaus… Žaliam naivumui ribų nėra…

      • Nesąmones rašote:
        1. Lietuvai AE ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga – buvusios niekaip nesugebame išnaikinti;
        2. 2008m. kubiliams ne su dviračiais reikėjo važinėtis, o daryti viską, kad tos AE nebūtų –
        laužti belarusus per ES, o ne groti pagal jų dūdelę, jiems pataikauti.
        Greitai jiems sankscijos būtų atsibodę ir savo gargarą, minimum, būtų nukėlę nuo Lietuvos kokį 100 km tolyn, kas būtų jau kaip ir pusė bėdos.
        DABAR GI – VISIŠKAI NIEKO NEDARYTA.

        • Geriau turėti Černobilį savo kieme, bet užtat jį reguliuoti patiems, negu turėti Černobilį – už tvoros ir 50 metų gyventi nežinioje ir priklausyti nuo kaimynų malonės.

          • Žemyna:

            Profesionaliai ir iš tikro sąžiningai, suinteresuotai, veržliai veikiant, gal būtų pavykę ne tik čia, bet ir ten sustabdyti. Bet turėjo nelikti nė menkiausios abejonės dėl Visagino AE atgimimo!
            Juk baltarusiai viename dok. filme teisino savo AE būtent mūsų nesąžiningumu – mums neleidžiate, nes gudraujate, nes savo pastatyti norite! Kodėl jūsų valdžia taip nori ją statyti, jei ji kenksminga? Ir ką į tai galima atsakyti, jei iš tiesų nesi tikras, ar „elito” brutalumas bei godumas nepasieks savo?
            Prabėgo 1/4 amžiaus nuo tada, kai pati BY žiauriai nukentėjo nuo Černobilio, kai ne tik arti sienos esančių gyvenviečių žmonės ne vienerius metus kaip musės krito. Taigi, visa tai jau primiršo, jų savisaugos instinktas pritilo, tad Kremlius su vietos valdžia sėkmingai žmones mulkino, jog jau pasiekta tokia pažanga, kad jokie sprogimai nebeįmanomi. O Kremliui kas – juk ne Pamaskvy stato, tad aukų daugiausia bus tame „bermudų trikampyje”, kur lietuviai, lenkai bei baltarusiai labiausiai nukentės. Les rubiat – ščepki letiat! Negi dėl jų jaudinsies? Tačiau Vakarams parodysime, lai dreba!

          • Vėjus šnekate – Černobylis niekam nėra reikalingas.
            Ir AE Lietuvai nereikalinga: kada dar buvo ana AE, tai didžiumą elektros energijos, pagamintos AE, turėjom po pigiąja pardavinėti belarusams, nes nebuvo kur dėti.

          • Arūnas:

            teisingai, Tomai. Aš jau seniai rašiau, kad statyti elektrinę Visagine reikėjo, bet ne pasikliauti pasirinktais partneriais. Pagal padorumą, statant elektrinę ant sienos, į partnerius reikėjo kviestis ir baltarusius (ir Černobilį reguliuoti patiems), bet “ekspertai” rašė, kad baltarusiai ubagai ir nepajėgs prisidėti prie tokio objekto

        • Gintaras Raulinaitis:

          Visgi Visatos Kūrėjo galgi ir geresnis sprendimas: na, pagalvokime – 100 km toliau in Vakarus ir… švariausias geriamojo vandens gręžinys pasaulyje ties Druskininkais būtų užterštas radioaktyviomis nuosėdomis…

      • Pikc:

        Teip, če populistaj beigi rusū agentaj del visko kalti!
        O jeigu jie būtų buvę UŽ Visagino AE – tai vis tiek būtų kalti, nes sudarytų sąlygas rusų diversantams pačioj Lietuvoj atominę pasprogdint, taip dar daugiau žalos padarant. 🙂
        O dabar – truputis logikos: jeigu rusai Astravo AE stato kaip “bombą”, kokiu būdu Visagino AE rusus įtikintų tos “bombos” nestatyti? Kokio velnio rusams sukišti >9 mlrd. JAV dolerių į “bombą”, kuri ne tik šiaip jau “gardų kąsnelį” paverstų visiškai niekam netinkama zona, bet dar ir pačios Rusijos teritoriją (Karaliaučiaus kraštą,. kuris ne šiaip sau žemės lopinėlis, bet strategiškai svarbus karinis placdarmas) apnuodytų? Ir kokio velnio jiems apskritai su radioaktyviomis medžiagomis terliotis, jeigu Žemynos teisingai paminėta “sisteminė” šutvė “dirba” veiksmingiau? Kam nuodyti teritoriją, kurios gyventojai masiškai bėga, o likę VIETINIŲ valdžiagyvių ir purvasklaidos “apdorojami” taip, kad tos teritorijos nė velnio ginti nenorėtų?

      • Keistoka, kad Visagino AE Baltarusijos pasienyje buvo užsimota statyti ne kartu su šia kaimyne, bet kažkodėl su kaži kur esančia Lenkija. Logiška, kad po kelių metų iš jos statytojų pasitraukus Lenkijai derėjo pasiūlyti jos vietą užimti Baltarusijai. JAV netgi siūlėsi finansuoti statybą. Tačiau nesigirdėjo, kad tai būtų buvę bandyta daryti… Visagino AE statybos reikalų klausimas sustojo. Esant tokiai padėčiai, Baltarusija ėmėsi AE statybos klausimo savo teritorijoje. Ją statyti pasirinkta prie Astravo. Kovoti su Astrovo AE statybos vėjo malūnu Lietuva ėmėsi viena ir kovą tebetęsia viena. Kas čia yra per mistiniai interesai, ar kas čia kam aukštame lygyje “atkato” nėra atidavęs – sunku suvokti… Taigi vargu, kad čia reiškiasi “populizmas, žalias naivumas”, o nėra žymiai daugiau kas…

        • Juozas P.:

          Deja, bet faktai tokie:
          *VIENINTELIS politikas sakęs, kad gal verta į Visagino projektą priimti baltarusius buvo … Zuokas.
          *kai JEDG lankėsi pas batką, jie tik parinkinėjo vietą (iš 72!). Tada reikėjo derėtis, triukšmauti, ieškoti užtarimų etc.
          *kai vieta buvo ne tik pasirinkta, bet jau ir statyba pradėta mūsų Premjeras sakė – tai tik propaganda, pats matė savo akimis dviračiu besivažinėdamas.
          * nemalonus toks faktas – šiandien Justiniškėse filmuojamas filmas
          .

  10. Paukštė:

    Tokios pasakos visada būdavo įtrauktos tarp juokų, tarp linksmiausių pasakų. Jos ir man būdavo juokingos, kol neteko susidurti su tokiais vaikais. Jie taip ir elgiasi, ir nesupranta, kas čia negerai. Ar jie kalti, dėlto, kad yra kitokie? Dabar man tos pasakos atrodo kaip patyčios, kaip sveikų žmonių su pasimėgavimu pasišaipymas iš “kuprotų”. Tokie vaikai nesupranta, kad iš jų šaipomasi, jie viską moka ir viską gali… Supykęs šešiametis griebia vyro mašinos raktelius ir sako: išvažiuoju…
    Jei pasakoje išsakytą mintį matome atspindėtą visuomenės gyvenime, tai mažai naudos bus iš nagrinėjimo ką anie pasakė ar padarė. Klausimai turi būti užduodami ne jiems, o mums. Kodėl leidžiame, kad “paimtų raktelius” ir vairuotų šalies gyvenimą?

    • Žemyna:

      Pasaka netiesmukai prilygina protingais ir brandžiais save laikančius su vaikelių protu.

    • Artėja rinkimų maratonas – taigi ta šalies vairavimo “raktelių pasiėmimo” procedūra. Tad pats laikas susirūpinti kokiu būdu galės įsitikinti, kad tas, už kurį balsuosim, nebus proLenkijinės (žečpospolitinės) Skvernelio, Pranskiečio, Šimašiaus, kitų panašių pakraipos valdžia, atiduodanti Vilniuje esantį Lietuvos turtą Lenkijos pranciškonų ordinui, už valstybės pinigus – 350 tūkst. eurų transliuojanti net 5 Lenkijos TV programas lenkų kalba be jokio vertimo, kviečianti Lenkijos Seimo maršalkas sakyti Pilsudskį ir kitus panašius Lenkijos veikėjus garbinančias kalbas, paklusniai rengiančią Gegužės 3-osios Lenkijos konstitucijos, kurioje Lietuvos ir vardo nebeliko, pagerbimui skirtus Seimo posėdžius, nusprendžianti Vilniaus gatvių pavadinimus “išpaišyti” ne valstybinės kalbos rašmenimis ir t.t. ir pan.

  11. Kemblys:

    Dainius Razauskas:
    ,,bombarduoti, evakuacijai, evakuota, strategiškai, rojus, arterijos, atominė bomba, „problemą“ (kaip čia gudriai tą patį svetimžodį rašė du kartus kabutėse 🙂 )…”

    Dainius Razauskas:
    ,,Darome viską, kad svetima kalba rašytume…”

  12. Žemyna:

    Kad rečiau tektų Tėvynę ginti, reikia ją tinkamai saugoti.
    Kaip su šalies saugumu susijęs planuojamas „ėjimas ministerijomis” šalies teritorijos „lentoje”?
    T. y., ŽŪ m-jos evakuacija į Kauną, o kitų sukėlimas į vieną pastatą (pradžiai?)?
    Atseit, optimizacija, atseit, pigiau kainuos…
    Kam tikrai pigiau kainuos, tai užsienio žvalgybai, nes mažiau pastatų reiks sekti.
    Kurios Europos šalies žvalgyba prilygsta Izraelio?
    Kažin, o kas tas užkulisinis būtent tokios „optimizacijos” autorius, taip įkvepiantis mūsų premjerą? Turint galvoje, jog ne vien tik ministerijos „suglaudinamos” bet ir daugiau vienos krypties institucijų…
    Kai surenki pastarųjų metų veiksmus bei veikas į krūvą:
    – kas jau aktyviai daroma ar stumiama Valstybinės kalbos bei raštvedybos klausimu;
    – planus dėl valstybės didžiulės teritorijos kartu su sostine nužymėjimo kitakalbiais kuoliukais;
    – su tauta nederinamus slaptus susitikimus, veiksmus bei planus, pvz.:
    – valstybės sostinės dalių sauvalį dovanojimą;
    – aktyvų priešinimąsi Laisvės kovų įamžinimui Lukiškių a.;
    – slaptas išvykas į kaimyninę šalį bei derybas slaptais, tautai nežinomais, todėl gal ir su Konstitucija nesuderinamais klausimais,
    natūraliai kyla klausimas: ar tikrai viskas, ką jau gana ilgą laiką akivaizdžiai regime, nėra tų slaptų susitikimų metu gautų svetimų užduočių vykdymas?
    Tada galima suprasti daugelį veiksmų.
    Ministerijų su jų „pilkosiomis ląstelėmis” perkėlimas į naują, nemažai kainuosiantį centrą, kainuos, tai kainuos, bet už tai:
    kaip šauniai užgrobėjai pasitarnautų vienoje vietoje sutelktų šalies „pilkųjų ląstelių” centras! (to tik išblukusios nesuvokia). Vienu mygtuku išjungei visos šalies galimybę priešintis. O tuos, kas pastato viduje, viena aukšta tvora aptvėrei, ir ramu.
    O tada Matijošaitis ir rinkimus laimės, ir keltis į Daukantą nereiks – juk pagaliau laikinoji vėl taps sostine su viena gatavai atkelta jam ministerija. Na, nebent dar porai iš jų pavyks išlikti ir evakuotis. Na, o Vilniaus krašto teritorija jau bus gatavai kitakalbiais kuoliukais nužymėta. Liks tik formalumus užbaigti.
    Kad ir kaip kitaip visa, kas vyksta, aiškintum, tačiau visa tai vyksta!
    Anų laikų anekdotas skelbė, jog главная разрушительная сила государствва yra jų КГБ СССР. Kodėl man atrodo, jog mes turime instituciją, seniai senutę kgb pralenkusią.

  13. Nauja Malda:

    Lietuviams reikia sakyti nuolatinę Maldą: Viešpatie, jei nutars kaimynai mus žudyti sprogimais atominėje, meldžiame Tave, tegul pats stipriausias vėjas pučia į jų pusę daugybę dienų. AMEN

  14. Bravo...:

    …Puikus straipsnis.Aciu!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: