J. Laučiūtė. Konstituciją į makulatūrą? (27)

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Kažkas atsitiko Lietuvos valstybėje, jei daug vienas į kitą nepanašių žmonių staiga prabilo apie vieną ir tą patį dokumentą – Konstituciją.

Balandžio 15 d. Rimvydas Valatka skėlė „spyčą“ per radiją, kurį atkartojo „Delfis“: „Grybauskaitei – špygą, Konstituciją – į makulatūrą“.

Žurnalistas taip susisielojo, kad Žemės ūkio ministras Markauskas „pamynė šventą privačios nuosavybės principą“, jog jį ištiko nušvitimas: prisiminė Lietuvos valstybėje egzistuojant Konstituciją, kurios 23 str. skelbia : „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Būtent šį straipsnį, Valatkos nuomone, šiurkščiai pažeidė ne tik ministras Markauskas, be savininko sutikimo ar net jam nežinant ėmęs globoti svetimą žemę, bet ir LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, ir premjeras, ir Seimo narė Širinskienė, ir „eksteisėjas Misiūnas“, ir dar, ir dar, nes jie nelaiką masinio smulkių žemės sklypų užgrobimo vagyste.

Trumpiau kalbant, R. Valatka žodį „Konstitucija“ savo komentare išlinksniuoja beveik visais linksniais, duodamas suprasti, kad ji – tokia pat šventa ir neliečiama, kaip ir pati žemės nuosavybė. Galėčiau tik džiaugtis tokiu jo sąmonės nušvitimu, bet… Pasigedau, pavyzdžiui, jo šmaikštaus lyg botagas žodžio ir citatų iš Konstitucijos tais atvejais, kai nuo „grobstytojų“, Konstitucijos straipsnių pažeidėjų tenka ginti ne mažiau nei žemė šventą lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos teisę ar Konstitucijos teiginius, kuriuose kalbama apie Lietuvos pilietybę ir kur nurodoma, kad asmuo, priėmęs kitos šalies pilietybę, automatiškai netenka Lietuvos pilietybės…

Juk pastaraisiais metais beveik nėra dienos, kad koks nors politikas ar valdžios atstovas neapspardytų ar vieno, ar kito iš suminėtų straipsnių, ragindamas piliečius laisviau, liberaliau juos interpretuoti, galiausiai nepaliekant iš jų turinio akmens ant akmens. Ir R. Valatka – tarp jų… Toks, matote, juridinis gurmanas, savo nuožiūra pasirenkantis, kuriuos Konstitucijos straipsnius gerbti, o į kuriuos galima ir nu… numoti ranka…

Kas dar?

Balandžio 20 d. pagrindinį kiekvienos demokratinės ar bent ja norinčios būti valstybės įstatymą prisiminė net du žinomi politikai, buvę garsių partijų lyderiai, o dabar – tų partijų garbės pirmininkai. Aloyzas Sakalas rūpinasi nūdiena: „Ar Lietuva dar parlamentinė respublika?“ Cituoja Konstituciją, kurioje skelbiama: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.“ (5 str.).“ Ir be ilgesnių išvedžiojimų pateikia savo išvadą: „Todėl tokie Prezidentės veiksmai kaip, pvz., siūlymas kuriam nors jai nepavaldžios institucijos Valstybės pareigūnui atsistatydinti, jau yra Konstitucijos pažeidimas. Ir kartu sulaužymas savo duotos priesaikos „būti ištikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Jau ir prakaitas ėmė pilti… Juk A.Sakalas, be kitų savo nuopelnų, Lietuvos Respublikai nusipelnė dar ir tuo, kad vadovavo Seimo komisijai, nutarusiai, jog prezidentas Rolandas Paksas sulaužė duotą priesaiką „būti ištikimas Lietuvos respublikos Konstitucijai“. Su tos komisijos sprendimu nušalintasis prezidentas kovoja iki pat šios dienos. Nejau panaši baigtis laukia ir prezidentės D. Grybauskaitės?

Iš to susirūpinimo vos nepražiopsojau Vytauto Landsbergio pasiūlymo „Apsikabinkime. Atmintis iš tikrųjų“, skirto nenumaldomai artėjančiai gegužės 3 d., dienai, kai istorijos gerbėjai ir šiaip mėgėjai mini Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos dieną.

1791 m. gegužės trečiąją, kaip primena profesorius Landsbergis, ATR seimas priėmė „Valdžios įstatymą“ – „dvinarės valstybės valdymosi sąrangą ir principus, – o spalio 20-ąją užbaigė konstitucinę statybą Abiejų Tautų Įžadu arba Tarpusavio įsipareigojimu. Taip gimė pirmoji konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje – po užjūrio Jungtinių Valstijų“.

Profesorius, kaip visada, nepraleido progos paironizuoti, priminęs, jog viena iš tų „Abiejų tautų“ šitą data mini kiek kitokiu pavadinimu, kaip „Valdžios įstatymo“ dieną, ir tik vienos tautos, lenkų.

Taigi, – ačiū už priminimą, – lenkai uzurpavo tą nebežinia kokį, didelį ar nedidelį „antrosios tautos“ indėlį į anos Konstitucijos kūrimą, „prichvatizavo“ visus nuopelnus, mums palikdami vaidmenį musės, kuri, tupėdama ant jaučio ragų, didžiavosi: „Mudu arėm, mudu abudu arėm!“

Ką gi, prisiminti tą datą gal ir verta, visgi – istorinis faktas. Bet švęsti? Ką švęsti? Kad „pirmoji iš dviejų“ eilinį kartą apstatė „antrąją“, tuos nepilnavertiškumo kamuojamus Lietuvos kunigaikštystės didžiūnus? Pati lietuvių tauta, „mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kaip žinome, tos Konstitucijos kūrime nedalyvavo netgi musės lygmenyje.

Užtat dalyvavo kuriant ir priimant tą Konstituciją, pagal kurią gyvenome, kol neįstojome į ES, o dabar, regis, nebežinome, kada ir kuria Konstitucija, Lietuvos ar ES, vadovautis.

Matyt, dėl to „Respublikos“ laikraščio surengtoje diskusijoje „Ar atlyginimas lems mokytojo autoritetą?“ Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas pastebi: „Pirmiausia, kalbant apie valstybę, turime susitarti, ar mes turime tos valstybės viziją? Estai turi. Jie Konstitucijoje įtvirtino, kad estų tauta, jų kultūra yra saugoma amžiams. Mes tokios nuostatos savo Konstitucijoje neturime“.

Ne tik liūdna, bet ir grėsminga pastaba. O V. Budnikas nesiliauja aitrinęs konstitucines žaizdas: „Kaip mes galime kalbėti apie mokytoją, kuris turi užtikrinti ir įtvirtinti tam tikras nuostatas vaikų, studentų mokinių sąmonėje, kai pačios nuostatos yra neaiškios. Pvz., kalba. Kaip mūsų valstybėje elgiamasi su kalba? Kaip turi elgtis pedagogas, matydamas, kaip elgiasi politikai, kaip mes išduodame savo kalbą – dabar jau kalbama, kad ji turi tapti ne valstybine“.

Prisiminė žmogaus teisių gynėjas ir dvigubos pilietybės problemą. Tuo klausimu jis itin kategoriškas: „jei bus įteisinta dviguba pilietybė, tai ji bus ir triguba, ir t.t. Lietuvos pilietybės nebeliks. Arba gal formaliai ir liks, bet ji neturės savo turinio, nes pilietybė įpareigoja valstybėje atlikti tam tikras pareigas. Jeigu pilietis turi tik teises, o neturi pareigų, tai iš to daugiau destrukcijos negu naudos, nes nėra teisių ir pareigų pusiausvyros“.

Žiūrim toliau.

Toje pačioje diskusijoje filosofas Krescencijus Stoškus dar konkretesnis: „Kiek kartų dabar kartoja, kad reikia gerbti Konstituciją. Tai ar gerbiama ta Konstitucija? Ten aiškiai parašyta, kad tauta kuria savo valstybę, vadinasi, yra suverenas, yra teisė priimti sprendimus. Bet tauta nepajėgia kontroliuoti. Vadinasi, Konstitucija Lietuvoje taip pat nėra autoritetas.“

Nėra… bet – ar visiems?

Balandžio 25 d. Nepriklausomybės aikštėje prie LR Seimo prasidės šventinė eisena su trispalvėmis. Ji turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu. Mitingo dalyviai numato įteikti LR Prezidentei visą pluoštą reikalavimų, kurie iš esmės turi tikslą priminti valdžiai mūsų valstybės pagrindinio Įstatymo realųjį turinį, priminti pagrindinę mintį, kuri įkvėpė tautą Sąjūdžiui: „Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros – yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis“.

Ne, netinka mūsų Konstitucija makulatūrai! Nes ji – ne popiergalis. Ji – Valstybės dvasia.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Ūla:

    o ko tokio teigiamo tikitės iš Signataro (net nesinori minėti šio vardo) Valatkos? Aš jau seniai tapatinu jį su Algiu

    • Dėkoju Jūrate ir už dargi aptiktą pačios aprašymą-pasvarstymą “Ponia Merkel, kur jūs? Su kuo jūs?”.
      Alkas galėtų atkartoti, mat “ponios” Merkel ir mūsų Grybauskaitė ne vien pažaist už constant-konstitucinių
      ribų savilaidoje magios (pajėgios pasavivaldžiaut), bet ir “į kaktą’ savalaikiai už stalinizmo grubią-besaikią
      propaganda (Vodkomis Stalinskaya Berlyne ir kt.) ir visų visų lenin-staliniškojo teroro aukų atžvilgiu veiką
      tuo nedorai žeminančiai atliktą …VIEŠĄ – IR PAT VOKIETIJOJE TAI !!!??…. viena gavusi iš Nobelkomiteen

  2. Rimgaudas:

    Vertindami 9,6 tūkst. m. atgal Birutės kalne turėtą observatoriją, taipogi japonų mokslininkų pasakymą, jog 9 – 10 tūkst. m. atgal visi indoeuropiečiai kalbėjo lietuviškai, turime prisiimti atsakomybę už tai, kas dėjosi anksčiau ir kas dedasi Europoje dabar. Dalyvaudami Europos Sąjungos valdyme, mes, kaip Tėvai, ją auklėjame gerais Lietuvos valstybės elgesio viduje ir išorėje pavyzdžiais. Rodydama makulatūrinių šnekėtojų pavyzdžius, gerb. J. Laučiūtė juos priskiria prie dvasinių Konstitucijos normų pažeidėjų. Jei iš tokių šnekėtojų negalime atimti jų popiergalinių diplomų, tai nors Tautos Forumo Garbės teismo vardu J. Laučiūtė sako: “Ne, netinka mūsų Konstitucija makulatūrai! Nes ji – ne popiergalis. Ji – valstybės Dvasia!” Taip sakau aš, taip sako mano vaikai, taip sako mano kaimynai. Kas sako kitaip, tai – makulatūrinis jų ateities reikalas.

  3. Žemyna:

    Kategoriškai pareiškiu: neteisingas, pasenęs autorės požiūris į tokią atgyveną, kaip amžina konstitucija, kurios dar ir visiems(!!!) laikytis privalu!
    Štai, pvz., pažangieji, vakarietiški pseudoneoliberalai/neopseudoliberalai, propaguoja šiuolaikišką, lanksčią konstituciją, keičiamą, pagal poreikius – pvz., kas mėnesį. Dar geriau – kas savaitę.
    Tačiau tikroji pažanga ateis, kai kiekvienas galės gyventi pagal unikalią nuosavą konstituciją (irgi keičiamą pagal poreikius). Štai, pasielgiu teisingai (kaip manoji konstitucija tądien man liepia), o kitas mane į teismą paduoda, esą, jam kenkiu, pažeidžiu JO konstituciją.
    Tačiau sąžiningas teisėjas, perskaitęs mano konstituciją, turės pripažinti, jog teisi buvau, tiksliai SAVOSIOS laikiausi, nepažeidžiau nė vieno jos punkto! Tiesa, faktas, kad ir kiti 2 mln. LT gyventojų su manimi irgi pagal savąsias elgsis, mane net labai neramina. Nes tai neteisinga! Nes tik manoji yra protinga, teisinga, vakarietiška!

  4. O kur Tautos išlikimui svarbiausias dalykas, t.y. konstitucinio kalbos valstybinio statuso pažeidimas Premjerui rengiantis už valstybės pinigus (už 350 tūkst.) transliuoti 5 Lenkijos TV lenkų kalba pietrytinėje šalies dalyje. Keisčiausiai, kad tas rodymas planuojamas ir Vilniuje, kuriame lenkų gyventojų nėra ir 10 %, t.y. beveik toks pats jų procentas, koks yra apskritai Lietuvoje. Tai kodėl šiuo atveju to lenkiško TV rodymo atpirkimo ožiu daroma sostinė, o ne, tarkim, Kaunas. Pagaliau akivaizdu, kad Lietuvos nacionalinę misiją šioje šalies dalyje pavedama vykdyti kitai valstybei. Tai kas čia, ar ne suvereniteto atidavimas? Tad, jeigu jau LRT nesugeba trečdalio šalies gyventojų dalyje atlikti nacionalinės misijos, tai už LRT skirtus biudžeto pinigus deėtų samdyti tą, kas ją galėtų tinkamai atlikti, tačiau ne lenkų, o lietuvių kalba. Štai klausimai, kurie kelia valstybės piliečių nerimą. Tačiau autorė ar ta “Respublika” apie tai nė murmur…

  5. Žemyna:

    Kai susirašinėjome šiuo klausimu su kai kuriais parlamentarais, jų vienintelis „teisingas” argumentas – jų (antikonstutuciniai!) rinkiminiai pažadai rinkėjams dėl LT paso BE VALSTYBINĖS KALBOS!
    Mat, „Talkos” siūlytas latviškasis dvikalbio paso variantas „pažeidžia” jų pavardės originalo „teises”.
    Keista, kad jie įsitikinę, jog būtent komercine „abėcėle”, visiškai nutautinančia ir iškraipančia tiek pavardės grafinę formą, tiek jos tikrąjį skambesį (kuria ir 2K su GL bei SS smurtu stumia), kokia rašoma kitose šalyse, nieko nepažeidžia… Negi ir parlamentarai, ir jų rinkėjai iš tiesų tiek neraštingi ir nepraktiški, kad nesuvokia, jog su tokiu užrašymu turės daugiau bėdų, negu dabar kelia pasas vien lietuvių k.? Lietuviškai natūraliai užrašomas bent skambesys, taigi, bent jau Lietuvoje jos skambesys nei pačioms, nei kitiems kels rūpesčių, tačiau vyro šalyje, rimtam reikalui atsitikus, turės kaip ir dabar įrodinėti, jog „komerciškai” pavardė užrašyta tikrai iš to, o ne iš kitokio originalo (nes „komerciškai” užrašius, daugybė absoliučiai skirtingų pavardžių atrodys ir skambės visiškai vienodai)

    • Šiaip:

      Visai buka boba. Pirma, niekas tokių nesąmonių nesirengia daryti, kaip čia pasakojate, antra, niekas apie lietuviškų pavardžių rašymą kaip nors kitaip nei lietuviškai nė neužsimena.

      • Žemyna:

        Dėkoju, gerbiamoji, kad skiriate man laiko. Visada malonu apsikeisti mintimis su mandagiai bendraujančia asmenybe, juolab – specialiste, iki smulkmenų išmanančia raštvedybos reikalus!
        1) Seimo nariai G. K., A. K, G. L. bei jų pritarėjai atmeta dvikalbį pasą,
        kuriame nelietuviška LT pilietybę gavusio užsieniečio, jo lietuvaitės žmonos bei jų vaikų pavardė būtų rašoma ir lietuviškai (t. y., laikantis Konstitucijos ir atkartojant jos originalaus skambesio), tačiau dar ir originaliai (taip, kaip ji įrašyta jų pateiktame teisiškai galiojančiame pavardės šaltinyje ir visuose tos valstybės registruose, archyvuose).
        Su tokiu pasu nekiltų jokių nesusipratimų, painiavos nei LT, nei vyro tėvynėje – nereiktų jokių papildomų įrodymų nei čia, nei ten. Iš tokio parašymo kiekvienas LT tarnautojas, pareigūnas, ar privatus asmuo žinotų, kaip ji originaliai rašoma, o lietuviškas užrašas kiekvienam nurodytų, kaip tokią pavardę reikia tarti… Taigi, kad ir kokios kilmės būtų ta pavardė – net jei iš mums net negirdėtos šalies ar kalbos – ji nekeltų sumaišties.

        2) Minėtų seimūnų siūlomo paso įstatymo esmė ta, kad jis būtų vienkalbis.
        Tokiame dokumente šeimos pavardė būtų užrašoma, naudojantis komercine abėcėle, naudojant tik 3 mums svetimas raides – QWX, t.y., taip, kaip užsieniečių pavardės užrašomos angliškai
        (taip daro ir kitos Vakarų valstybės – svetimkalbei pavardei registruoti naudoja tik savo šalies abėcėlės raides, nežiūrint, kaip jos kita kalba skamba. Tačiau skirtingose kalbose ta pati raidė skirtingus, netgi visai netikėtus garsus gali reikšti!).
        Rezultatas – toks įrašas pase neatskleidžia nieko – nei kaip originaliai pavardė skamba, nei kaip ji originaliai rašoma. O tiksliau – NUSLEPIA ir raštiško pavardės pavidalo, ir jos skambesio originalą.

        Pateikus Talkos siūlomą latviško pavyzdžio dvikalbį pasą, jokių papildomų tapatybės patvirtinimų nereikia. Nereikia pažymoms ne kitiems įrodymams pinigo leisti, nereikia tam nė laiko gaišti nei Lietuvoje, nei vyro tėvynėje .
        Su pasu, kuriame naudojama komercinė abėcėlė, rimtesnių reikalų tvarkymui prireiks būtent originaliai parašytos pavardės, o tai kainuos ir pinigų, ir laiko. Jos nemokės originaliai ištarti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, todėl tars kas kaip moka. Toks pasas tiks tik tose šalyse, kurios oficialiajai rašybai naudoja būtent anglišką abėcėlę, ir kur ta abėcėle tokius pat garsus užrašo, kaip ir anglai. Deja, tai mažuma šalių. Ištekėjusioms už kitų šalių piliečių komercinė abėcėlė tikrai nėra „pavardei draugiška”.
        Kažkas tamstą kitaip informavo? Tada jis pats suklaidintas tik paviršutiniškai su šio klausimo „šaknelėmis” susipažinusio žmogaus.

        • Šiaip:

          Iš kur ištraukėte, kad mums svetimas lotyniškas raidynas? 500 metų jo nesikratėme, apgynėme per spaudos draudimo metus, o čia – še tau boba ir devintinės: lotyniškas raidynas svetimas. Eikit išsitrinkit galvą.

  6. T0mas J.:

    Lietuvos Seimas, pažeisdamas Konstitucijos 137-ą str., 2017.02.14 ratifikavo Lietuvos-JAV sutartį, leidžiančią Lietuvos teritorijoje steigti JAV karines bazes.
    Seimui Konstitucija tikrai ne autoritetas.

  7. Algimantas Zolubas:

    Ačiū autorei už reiškiamą motyvuotą susirūpinimą mūsų pagrindinio įstatymo – Konstitucijos – taikymo ir laikymosi reikalais.

  8. Rimgaudas:

    Šiaip’ui: Dėl demagogijos. 2016 m. spalio mėn antroje pusėje per LTV kanalus buvo parodyta laida, kur ekrane pademonstruota, kaip japonai mokslininkai, garsiniai sudėję indoeuropiečių kalbų žodžius ir padarę sekos panašiai kaip kardiograma grafiką, “dūžių” vietoje išskiria švarius garsus, skiemenis ir žodžius. Po to buvo pasakyta, kad “visų indoeuropiečių kalbų prokalbė prieš 9 – 10 tūkst. m. buvo lietuvių kalba”. Dėl “demagogijos” prašome kreiptis į Japonijos ambasadą ir dokumentaliai paprašyti susipažinti su minėtus mokslininkų darbu. Tada įtikinkite, kad jie užsiima demagogija, paduokite į teismą ir uždrauskite tokią jų žinią skleisti Lietuvoje ir pasaulyje. Sėkmės.

    • Noriu tik pridurti, kad nereikia net to kreipimosi į Japoniją. Sovietiniais laikais buvo rengiamos Baltistikos konferencijos, tų konferencijų mokslinė medžiaga buvo skelbiama tuo metu leidžiamame leidinyje “Baltistica”. Šiame moksliniame leidinyje, regis, vokiečių mokslininkas pavarde Šmitas yra paskelbęs straipsnį, kuriame dar tada įrodė, kad lietuvių kalba yra indoeuropiečių kalbų davėja, kas reiškia tą patį, kad “visų indoeuropiečių kalbų prokalbė prieš 9 – 10 tūkst. m. buvo lietuvių kalba”.

  9. Šiaip:

    Viena esminė pastabėlė – jokios lietuvių kalbos prieš 10 tūkst. metų net nebuvo. Taigi, laukiu konkrečios nuorodos į šaltinį, o ne “viena boba sakė”. Priešingu atveju, jūsų kalbos – paprasčiausia šūdmalystė.

  10. Rimgaudas:

    Šiaip’ui: kad esate “trolis”, per jėgą stumiantis visuotinio panslavizmo idėją Europai, tas yra aišku. Stumkite – niekas to nedraudžia. Bet turėkite sovesties pasaulio, kartu ir mūsų, mokslininkus vadinti “viena bobutė sakė”.

  11. Rimgaudas:

    Šiaip’ui: nuoroda – trys milijonai gyvų lietuvių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *