N. Sadūnaitė. Atviras laiškas JAV prezidentui Ponui Donaldui Trampui (15)

Nijolė Sadūnaitė kreipėsi į JAV prezidentą | Alkas.lt koliažas

Nijolė Sadūnaitė kreipėsi į JAV prezidentą | Alkas.lt koliažas

Kovo 8 d. 15 val. JAV ambasadai Lietuvoje buvo įteikas laisvės gynėjos, politinės kalinės, vienuolės, 2017-ųjų metų Laisvės premijos lauretės laiškas JAV prezidentui Donaldui Trampui. Skelbiame šį atvirą laišką:

Atviras laiškas Jjungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Ponui Donaldui Trampui

2018 metų kovo 7 diena, Vilnius

Jūsų Ekscelencija Didžiai Gerbiamas Prezidente Donaldai Trampai,

Vedama nuoširdaus tikėjimo Aukščiausiuoju, bet kartu ir kankinama baisios nevilties, kreipiuosi į Jus ir į Jūsų atstovaujamą Didžiąją Ameriką su paskutiniu pagalbos prašymu.

Esu Felicija Nijolė Sadūnaitė Vilniaus arkivyskupijos Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių (Marijos Tarnaitės) kongregacijos vienuolė. Mūsų vienuolijos charizma yra paslėptas gyvenimas sekant Jėzaus ir Marijos pavyzdžiu Nazarete ir džiugus tarnavimas kitiems skaitant laiko ženklus, o tikslas – religinių žinių skleidimas tarp vaikų ir jaunimo, krikščioniškos sąžinės formavimas ir dalyvavimas mūsų Katalikų Bažnyčios sielovadoje savo aplinkoje o ypač kaimo vietovėse.

Kartu esu disidentė, visą savo sąmoningą gyvenimą paskyrusi tarnystei Dievui bei laisvės ir teisingumo siekiui savo Tėvynei ir pasauliui. Kaip Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos politinė kalinė pogrindinės spaudos platintoja ir sovietų okupantų nusikaltimus demaskuojančio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbė buvau mūsų valstybės -Lietuvos Respublikos Parlamento įvertinta Laisvės premija.

Pagal nusistovėjusią tradiciją po Laisvės premijos įteikimo, kaip šios premijos laureatė, pasakiau kalbą. Joje daugiausia dėmesio skyriau mano šalį užvaldžiusiam nežabotam neteisingumui, labai blogai dabartinei teisėsaugos ir teismų situacijai Lietuvoje, taip pat šio nusikalstamo neteisingumo ir nebaudžiamos pedofilijos aukai, 8-erių metų amžiaus Lietuvos kankinei Deimantei Kedytei, kuri būdama nukentėjusioji ir liudininkė pedofilijos byloje mūsų valstybės pareigūnų buvo jėga išplėša iš gimtųjų namų, kartu su savo motina izoliuota nuo visuomenės ir nežinia kur pradanginta.

Vėliau korumpuota mūsų šalies teisėsaugos sistema ėmė nuožmiai persekioti mergaitę stojusią ginti jos tetą, puikią reputaciją turėjusią teisėją, vėliau Parlamento nare tapusią Neringą Venckienę. N. Venckienė, gindama savo melagingai apkaltintą, vėliau nužudytą, jokio teismo nenuteistą brolį Drąsių Kedį bei jo dukrą Deimantę Kedytę (Stankūnaitę) parašė knygą, kurioje detaliai teisiškai išnagrinėjo ir demaskavo nusikalstamus Lietuvos Respublikos teisėsaugos veiksmus, bylų ir įkalčių klastojimą, vėliau teisingumui ginti subūrė parlamentinę politinę partiją, dalyvavo teismuose. Tačiau vis dėlto nelygioje kovoje pralaimėjo Sovietų Sąjungos blogio imperijos žmonių persekiojimo patirtį korumpuotus pareigūnus ir KGB bendradarbius (Lietuvoje visai neseniai legalizuotus ir įslaptintus 75 metams) paveldėjusiai Lietuvos neteisingumo sistemai.

Kaip ir galimai su Lietuvos teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų žinia pagrobtam ir nužudytam N.Venckienės broliui Drąsiui Kedžiui kitiems neaiškiomis aplinkybėmis mirusiems, galimai nužudytiems šios Lietuvoje visuomenei gerai žinomos, pedofilijos ir žudynių byla pramintos bylos dalyviams ir liudininkams, Parlamento narės N.Venckienės gyvybei ėmė grėsti realus pavojus, plika akimi matėsi, kad siekiama žūt būt negailestingai susidoroti su savo nusikaltimus slepiančiai teisėsaugai neįtikusia N.Venckiene. Visuomenę pasiekė patikima informacija, kad siekiama N.Venckienę suimti, įkalinti ir vėliau kalėjime imituoti jos savižudybę. Visuomenė žino kad tokie „savižudybių“ atvejai gana dažnai atsitinka Lietuvos kalėjimuose. Todėl Venckienė, išbandžiusi visas galimybes apsiginti teisinėmis priemonėmis Lietuvoje, gelbėdama savo ir savo nepilnamečio sūnaus Karolio gyvybę, skubiai išvyko iš Lietuvos į JAV kaip į teisingumo ir demokratijos bastioną, turėdama paskutinę viltį, kad tik šioje teisingoje ir garbingoje šalyje pavyks pasiekti teisingumą ir apsiginti nuo korumpuotos Lietuvos teisėsaugos sistemos mirtino persekiojimo.

Toliau atkakliai tęsdama savo juodus darbus ir Neringos Venckienės neteisėtą persekiojimą su tikslu susidoroti su politiškai nepalankiu asmeniu, Lietuvos Respublikos prokuratūra kreipėsi į JAV teisėsaugą dėl Neringos Venckienės ekstradicijos – išdavimo Lietuvai. Neabejoju, kad JAV garbingi teisėjai atidžiai išnagrinėję Neringos Venckienės bylą, išsiaiškins bylos esmę absurdiškų Lietuvos teisėsaugos kaltinimų nepagrįstumą ir neteisingumą, ir nesutiks su Neringos Venckienės ekstradicja, t. y. pasielgs taip pat garbingai ir teisingai, kaip anksčiau pasielgė korumpuotos Lietuvos teisėsaugos persekioto Lietuvos Respublikos piliečio Šarūno Paberalio, tik JAV radusio teisingumą, atveju. Kaip žinia, pamačiusi akivaizdžiai nepagrįstus, suklastotus kaltinimus JAV teisėsauga Šarūną Paberalį išduoti Lietuvai atsisakė.

Šių metų Sausio 13-ąją valstybinės šventės – Laisvės gynėjų dienos iškilmingo minėjimo metu man įteikiant Laisvės premiją, mūsų Parlamento salėje dalyvavo visi aukščiausieji valstybės vadovai – Prezidentė ponia Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas ponas Viktoras Pranckietis, Premjeras ponas Saulius Skvernelis, taip pat teismų prokuratūros vadovai, Bažnyčios hierarchai, Seimo nariai užsienio šalių ambasadoriai ir svečiai, kiti valstybės ir visuomenės organizacijų atstovai bei vadovai.

Savo kalboje salėje buvusių valstybės vadovų  – Prezidentės, Seimo pirmininko, Premjero – paklausiau ir asmeniškai paprašiau iki vasario 16-osios mūsų valstybės atkūrimo 100¬mečio jubiliejaus minėjimo dienos atsakyti: Ar valstybės vardu pagrobta ir izoliuota Deimantė Kedytė yra gyva ir sveika? O jei ji yra mirusi, paprašiau nurodyti jos kapo vietą.

Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad Deimantė labai mylėjo savo senelius ir tetą Neringą Venckienę, pas kuriuos gyveno nedideliame Garliavos miestelyje prie Kauno ir iš kurių namų buvo brutaliai naudojant skausmingą fizinę prievartą išnešta ir išvežta nežinia kur. Mergaitei senelių namuose buvo gera ir saugu, ji turėjo daug draugų, kurie ją nuolat galėjo aplankyti, linksmai kasdien žaidė kieme, bendravo, žaidė šachmatais, fotografavo, lankė muzikos pamokas, grojo fleita, koncertuodavo susirinkusiems.

Aš asmeniškai gerai pažinojau Deimantę, daug kartų lankiau ją namuose, mes šnekėdavomės apie jai aktualius dalykus, taip pat apie Dievą, kartu melsdavomės. Todėl patyriau didelį moralinį smūgi ir sielvartą, kai sužinojau apie mano globotos ir mokytos Deimantės pagrobimą, kai ne savo balsu klykiančią mergaitę iš namų nešė į tamsintais langais autobusą. Visa Lietuva tiesioginėje televizijos transliacijoje ir vėliau publikuotose

nuotraukose akivaizdžiai matė, kad mergaitę nuo namo iki autobuso apsuptas policijos pareigūnų ant savo rankų nešė advokatas Gintaras Černiauskas, ką griežtai draudžia Lietuvos įstatymai, tačiau vėliau teismas priėmė sprendimą, kad advokatas prie mergaitės net neprisilietė!!! Tai kaip po tokio teismo sprendimo galima tada pasitikėti Lietuvos teismais?

Iš savo šalies Prezidentės atsakymo į klausimą, ar gyva mergaitė, iki šiol nesulaukiau, nors visuomenei rūpimą ir skaudamą klausimą uždaviau visos šalies akivaizdoje. Tačiau visi prisidėję prie Deimantės Kedytės ir Neringos Venckienės persekiojimo gavo Prezidentės apdovanojimus ir tarnybinius paaukštinimus.

Jūsų Ekscelencija Prezidente Donaldai Trampai, kokioje žiaurioje pseudo-teisinėje ir pseudo-demokratinėje šalyje mes gyvename galite matyti ir suprasti iš to fakto, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė negali nei man, Laisvės premijos laureatei, nei visai suglumusiai ir įbaugintai Lietuvos visuomenei atsakyti, ar yra gyva viena visiems šalies gyventojams gerai žinoma Lietuvos Respublikos pilietė Deimantė Kedytė! Ir tuo demonstratyviu arogantišku neatsakymu nesipiktina mūsų Parlamentas, apie tai tiesos arba visai nieko nerašo su valdžia suaugusi mūsų žiniasklaida, melagingas žinias nuolat transliuoja ir šalies piliečius klaidina televizija, radijas! Ši pseudo-žiniasklaida net nepaskelbė iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu mano pasakytos kalbos, tik savo prasimanymus ir melagingus komentarus apie ją. Beje ši mano kalba kurį laiką net buvo valdžios uždrausta skelbti mūsų Parlamento tinklapyje.

Visa ta skausminga tiesa apie Lietuvos pseudo-teisingumą man labai primena Sovietų Sąjungoje buvusią totalitarinę teisėsaugos parodiją, tad nejučiom su dideliu dėkingumu prisiminiau, jog prieš 30 metų (o, Dieve, kaip greitai bėga laikas…), tolimais 1988-aisiais man teko didelė garbė su Dievo pagalba susitikti su mano labai mylimu ir gerbiamu Amerikos Prezidentu Ronaldu Reiganu, o vėliau, garbė Jėzui Kristui, ne kartą susitikau su Romos Popiežiumi Jonu Pauliumi Il, – tais išskirtiniais XX amžiaus pasaulio lyderiais, sugriovusiais nekenčiamą Sovietų Sąjungos blogio imperiją, prieš kurią visą gyvenimą kovojau kiek leido mano jėgos, kalėjau sovietiniuose lageriuose. Privalau taip pat čia kartu paminėti ir dar kartą padėkoti už mano labai vertinamus JAV man suteiktus aukštus apdovanojimus – Respublikonų partijos Kalifornijos skyriaus medalį už ilgametę kovą už žmogaus teises (1990) bei Teksaso miesto garbės pilietės vardo suteikimą (1992).

***

Nuo 2012 metais gegužės 17 dieną vykusio Deimantės Kedytės prievartinio pagrobimo praėjo jau beveik 6-eri metai, bet neabejingų Lietuvos piliečių, įžeistų ir pažemintų brutalaus valdžios neteisingumo bei reikalaujančių tiesos, piketai nepertraukiamai kiekvieną mėnesį vyksta iki šiol, visus tuos 6-erius metus. Tačiau valdžia nesiteikia atsakyti ir pasiaiškinti visuomenei, kas atsitiko Deimantei Kedytei ir jos motinai Laimutei Stankūnaitei, ar jos dar gyvos? Deimantėlės motinai 2013 metų pradžioje kažkaip per stebuklą pavyko internetu perduoti visuomenei vaizdo įrašą, kuriame ji sako, kad nepasitiki Lietuvos policija ir prašo visuomenės padėti jai išsivaduoti nuo Lietuvos policijos vykdomos prievartinės izoliacijos, kurioje jos su negaluojančia dukra Deimante yra laikomos be jų sutikimo. Policija į ši prašymą neatsižvelgė ir visišką izoliaciją pratęsė, neleido niekam su jomis susitikti, bendrauti.

Nesulaukusi Lietuvos Respublikos Prezidentės atsakymo į klausimą „Ar gyva Deimantė Kedytė?“, suprasdama, kad valdžia visiškai nevertina žmogaus gyvybės bei visiškai nepasitikėdama supuvusia mūsų šalies valdžia ir teisėsauga, kreipiuosi į Jūsų Ekscelenciją, galingiausios pasaulio valstybės Prezidentą.

Jūsų Ekscelencija Prezidente Donaldai Trumpai, maldauju man atleisti, kad neturėdama kitos išeities, gaišinu Jūsų itin brangų laiką ir pasinaudoju galimybe tiesiogiai kreiptis į Jus, drįsdama prašyti tik vieno vienintelio dalyko:

Jokiu būdu neišduokite korumpuotai Lietuvos Respublikos teisėsaugai Jūsų šalies teisingumu tikinčios ir pasitikinčios Neringos Venckienės.

Galiu prisiekti ir liudyti, kad ji nekalta. Lietuvoje yra tūkstančiai ir tūkstančiai žmonių, kurie neabejoja Neringos Venckienės nekaltumu ir gali paliudyti tą patį.

Išduodami Neringą Venckienę korumpuotai Lietuvos Respublikai, Jūs šiai garbingai žmonių mylimai ir palaikomai Lietuvos dukrai galimai pasirašysite mirties nuosprendį.

Tikiu tiesa nugalės!

Telaimina visagalis Dievas Jus, Gerbiamas Prezidente, ir Ameriką.

Su nuolankia pagarba ir malda Sesuo Felicija Nijolė Sadūnaitė

[N. Sadūnaitės parašas]

Švarioji g. 3B Vilnius, Lietuvos Respublika
Vilniaus arkivyskupijos Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių (Marijos Tarnaitės) vienuolija

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *