R. Alaunis. Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksijos: kur dingo 22,800 kv. km. Lietuvos etninių žemių? (65)

Lietuvos-teritorijos-turincios-priklausyti-Lietuvai

Žalia spalva pažymėtos Lenkijos užimtos teritorijos, kurios pagal Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai | wikiwand.com nuotr.

Jei pažiūrėsime į žemėlapį, pamatysime, kad prieš šimtą metų 1918 vasario 16-ą paskelbus Lietuvos valstybingumo atstatymą, po Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymo 1920 metais ir net iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios 1940 metais Lietuvos valstybės teritorija buvo kur kas didesnė, nei šiandieninė Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos laikais Lietuvos Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino ir Kuršo gubernijos buvo istorinės Lietuvos teritorijos administraciniai vienetai. Taigi, kur dingo dalis Lietuvos valstybės teritorijos?

Lietuvos valstybės sienų klausimais yra parašyta ne viena knyga ir ne vienas straipsnis. Tačiau Lietuvai minint Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo 1918-2018 šimtmetį, prarastų Lietuvos etninių žemių klausimas sąmoningai nustumtas į šalį. Šio straipsnio tikslas yra iškelti į politinį lygmenį aneksuotų Lietuvos žemių klausimą. Ar bus atstatytas istorinis teisingumas ir neteisėtai aneksuotos Lietuvių etninės žemės bus atkovotos Lietuvai? Ir kas kelia tikrąją nacionalinę grėsmę dabartinei Lietuvos valstybei?

Valstybės istorija yra neatskiriama nuo jos sienų istorijos. Tauta, valstybė gali egzistuoti tik tam tikroje teritorijoje. Tad 1918 metais sienų klausimas buvo vienas reikšmingiausių klausimų atkurtos Lietuvos tautos ir Lietuvos valstybės gyvenimui.[1]

1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė pasauliui Nepriklausomybės Aktą, kuriame pirmą kartą Lietuvos istorijoje pabrėžta, kad svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrėjas yra lietuvių tauta, kad atkuriama valstybė bus demokratinė ir kuriama Lietuvių etninėse žemėse…

Po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtą Lietuvos valstybę. Tačiau, Lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus atkurtos nepriklausomybės ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65, 300 kv. km. plotą. Tad dar kartą grįžkime į praeitį ir pažiūrėkime kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių.

Lietuvos-respublikos-zemelapis-19201919 – 1923 m. Lietuvos žemėlapį braižė Vakarų imperinės valstybės

Naujai atsikūrusios Lietuvos valstybės, kaip ir daugelio Afrikos, Artimųjų Rytų šalių teritorijos žemėlapyje buvo nubrėžtos Vakarų didžiųjų imperinių valstybių neatsižvelgiant į Lietuvos teisėtus interesus.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui 1918 metų vasario 8 dieną JAV prezidentas Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) paskelbė keturiolikos punktų pareiškimą, kurio 13-tas punktas teigė: „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, kurioje turėtų būti teritorijos, kuriose gyvena neginčijama Lenkų populiacija, kuriai turėtų būti užtikrinta laisva ir saugi prieiga prie jūros ir kurios politinė ir ekonominė nepriklausomybė, bei teritorinis vientisumas turėtų būti užtikrintas tarptautinėje sutartyje….“[2] Tuo tarpu Lietuvos valstybės nepriklausomybės klausimas nebuvo minimas nei JAV prezidento deklaracijoje, nei kitų Vakarų didžiųjų valstybių dienotvarkėje. Tais pačiais 1919 m. JAV užmezgė diplomatinius santykius su naujai susikūrusia Antrają Lenkijos respubika. 

Tilžės spaudoje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia, esą JAV prezidentas V. Vilsonas Amerikos lietuvių delegacijai „pažadėjęs pasirūpinti“, jog Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 16 d. penkiasdešimt mažlietuvių atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos Tilžėje įkūrė naują politinę organizaciją – Prūsų lietuvių tautos tarybą. 1918 m. lapkričio 30 dieną Prūsų lietuvių tautos taryba Tilžėje paskelbė aktą, apie Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos naiviai tikėdamiesi, kad jų balsą išgirs didžiosios Vakarų valstybės.[3]

1919 metų balandžio mėnesį Antantės šalių Aukščiausioji Karo Taryba sudaryta iš Didžiosios Britanijos (Anglijos), Prancūzijos, Italijos, Japonijos atsižvelgdama į JAV prezidento V. Vilsono pasiūlymą pavedė Lenkijos Reikalų Komisijai nustatyti Lenkijos valstybės rytines sienų ribas.[4]

Lenkijos imperinis planas – Tarpjūrio valstybė: gen. Pilsudskio karinė agresija prieš Lietuvą

1917 m. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lenkijos generolas Juzefas Pilsudskis sugalvojo imperinį planą – sukurti Tarpjūrio (lot. ir angl. Intermarium) federalinę valstybę Centrinėje ir Rytų Europoje, besitęsiančią nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kuriai vadovautų Varšuva. Į Tarpjūrio valstybę turėjo būti inkorporuotos Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija. Ši Varšuvos vadovaujama Tarpjūrio federalinė valstybė turėjo būti naujas Abiejų Tautų Respublikos variantas, besitęsiąs nuo Baltijos iki Juodosios jūros.[5] Tačiau lietuviai Pilsudskio planą laikė grėsme naujai atgautai Lietuvos nepriklausomybei. Prieš tokios valstybės kūrimąsi buvo daugelis didžiųjų Vakarų Europos valstybių ir Sovietų Rusija, išskyrus Prancūziją, kuri parėmė Pilsudskio imperinį planą. Todėl Lenkijos generolas Pilsudskis sumanė jėga užgrobti Vilniaus kraštą, paskui sukurti vasališką Vidurio Lietuvą, kuri būtų įjungta į jo išsvajotą Abiejų Tautų Respubliką. Pilsudskio „Intermarium“ imperinį planą papildė kita geopolitinė viziją – „Prometeizmas“, kurio tikslas – suskaidyti Rusijos imperiją, o „išlaisvintas“ iš Sovietų Rusijos tautas ir jos teritorijas prijungti prie Lenkijos.

1918 m. gruodžio 1-2 d. Įvyko Lietuvos Gardino gubernijos Baltarusių  suvažiavimas, kuris priėmė rezoliuciją skelbiančią Gardino gubernijos prisijungimą prie Lietuvos. Suvažiavimas pavirtino Gardino valdymo organus. Tačiau 1919 m. balandžio mėnesį Lenkijos karinė agresija nutraukė Baltarusijos valdymo įstaigų veiklą.   

1919 metų pradžioje, kai atsirado valdžios vakuumas žlugus Rusijos imperijai Lenkai užgrobė etnines Lietuvių žemes Suvalkus ir puolė Vilnių. Vykdydamas savo imperinius planus 1919 m. balandžio mėnesį Lenkijos valstybės vadovas generolas J. Pilsudskis jėga užgrobė pietvakarines Lietuvos žemes – Lyda, Baranovičių, Pinską, Naugarduką ir Vilniaus kraštą prisidengdamas tuo, kad kraštą vaduoja nuo Rusijos bolševikų. Tačiau Lietuvos vyriausybė J. Pilsudskio veiksmus vertino, kaip karinę agresiją taip sugriaudama jo imperinius planus sukurti Tarpjūrio valstybę.

Lenkijos karinės agresijos prieš Lietuvą metu okupuoto Vilniaus krašto šiaurinės ir vakarinės sienos dažnai kito. Todėl Vilniaus krašto ribas net keturis kartus Lietuvos valstybės nenaudai nustatinėjo Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šios šalys nustatė Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijas, t.y. įteisino Lenkijos okupaciją Lietuvių etninėse žemėse – Vilniaus krašte su sostine Vilniumi ir Suvalkų regione. Vilniaus kraštui taip pat priklausė Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna.[6]

Kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV įteisino Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksija?

Lietuvos kariuomenei vejant lenkų okupantus iš Vilniaus 1919 m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch) vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas Lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Šią Prancūzijos maršalo F. Fošo pasiūlytą demarkacinę liniją 1919 m. liepos 26 d. palaikė Antantės Aukščiausioji karo taryba – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV.

Bet lenkai nepaisė Antantės šalių susitarimo ir puolė toliau pietrytinę Lietuvą, ėmė veržtis Kaišiadorių ir Alytaus kryptimis. Todėl 1919 m. rugpjūčio 3 d. prancūzų maršalo F. Fošo komisija nustatė naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, palikdama okupantams lenkams naujai jų užgrobtas lietuvių žemes – Suvalkų krašte Vyžinius, Punską, Suvalkus, Seinus ir kitas senąsias lietuvių gyvenvietes. Tuo tarpu lenkai toliau veržėsi į Lietuvos gilumą.

„Kerzono linija“ – agresija prieš Lietuvos valstybę

Todėl 1919 m. gruodžio 8 dieną Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Džordžas Kerzonas (George Curzon) Aukščiausiajai Karo Tarybai pristatė žemėlapyje nubrėžtą demarkacinę liniją, kuri faktiškai nustatė naujai besikuriančios Antrosios Lenkijos respublikos rytines sienas (planas „A“).[7] Tokiu būdu didžiosios Vakarų imperinės valstybės – Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija pritariant JAV iš Lietuvos atėmė didžiąją dalį Sūduvos-Suvalkų regioną – nuo amžių mūsų Lietuvių protėvių gyventas žemes, senuosius Lietuvių kraštus, Suvalkus, Punską, Augustavą, Kužnica,[8] o taip pat – pietines Prūsų žemes. Vakarų imperinės valstybės šias žemes perleido valdyti imperialistinei Lenkijai.

Tačiau, antroji, svarbesnė Kurzono linija buvo pateikta 1920 m. liepos 10 d., kuri žymėjo Lietuvos ribą su Gudija ir su Lenkija. Kerzono linijos „B“ variantą pasirašė ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Vladislavas Grabskis (Władysław Grabski). Šį Kerzono linijos „B“ variantą braižė Lenkijos žydų kilmės Britų istorikas Levis Bernsteinas-Namieras (Lewis Bernstein-Namierowski).[9]

kerzono-linijaKerzono linija tapo reikšmingu geopolitiniu faktoriumi nustatant pokarines Lietuvos – Lenkijos valstybės sienų ribas.

wikiwand.com

wikiwand.com

demarkacines-linijos

wikiwand.com

Žemėlapyje: Prancūzų maršalo Ferdinando Fošo pasiūlytos ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir JAV patvirtintos Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos 1919–1939 metais.

Pirmoji Lietuvos–Lenkijos demarkacinė linija nustatyta 1919 m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo pagal kurią Suvalkų regiono dalis su Augustavo miestu, Gardinas, Lyda, Naugardukas ir Vilniaus kraštas buvo priskirtas Lenkijai.

Antroji demarkacijos linija nustatyta 1919 m. rugpjūčio  3 d. (liepos 27 d.), pagal kurią Suvalkai, Augustavas, Seinai ir Punskas atiduotas Lenkijai.

Trečioji demarkacijos linija nustatyta Suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d.

Ketvirtoji demarkacijos linija nustatyta Jungtinių Tautų 1923 m. vasario 3 d.

1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis pripažino Lietuvai buvusias Lietuvos gubernijas

Tačiau po 1920 metų liepos 12 dieną pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties iki tol buvusios Antantės šalių nustatytos Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linijos faktiškai buvo panaikintos. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija − tik jų abiejų reikalas.[10] Taikos sutartimi Rusija de jure pripažino Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos etnografinėse sienose – Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose (Gardino gubernijos tik pusę). Rusija pripažino Lietuvai Suvalkų ir Vilniaus kraštą, taip pat didžiąją rytų Lietuvos etnografinių žemių dalį, tame tarpe Lydos, Gardino, Ašmenos miestus ir jų rajonus nepaisant imperialistų nustatytos „Kerzono linijos“. Sutartis Lietuvai nubrėžė aiškias rytų ir pietų sienas. Istorikas Zenonas Ivinskis rašė: „Tai buvo istorijoje ne dažnai pasitaikantis faktas, kad valstybė (Rusija) dalį savo teritorijos perleidžia tame plote fakto būdu susikūrusiai valstybei.“[11]

Sutartis nurodė kad Lietuva ir Lenkija pačios turi nustatyti savo valstybinę sieną ruože nuo Veimaro  respublikos (Vokietijos aneksuotose Prūsų žemėse) iki sutartyje nubrėžtosios linijos.

Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos Sutartimi nustatyta Lietuvos rytinė siena, Lietuvai pripažintas Gardinas, Lyda, Ašmena ir kitos Rytinės Lietuvių etninės žemės. Vakarinėje dalyje Lietuvai pripažintas Augustavas, Seinai ir Suvalkai. 1920 metų Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartimi buvo pripažintos visos Lietuvos gubernijos buvusios Carinės Rusijos imperijos sudėtyje iki 1915 metų –  Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino.[12]

Lietuvos-zemelapis-vartotas-iki-1940Suvalkų ir rytų Lietuvos su Vilniaus kraštu galutinė aneksija įteisinta Britų Imperijos, Prancūzijos, Italijos, Japonija ir JAV

Tačiau sulaužius Suvalkų sutartį po 1920 metų spalio 9 dienos Lenkijos generolo Liucijano Želigovskio karinės invazijos gen. J. Pilsudskio nurodymu Suvalkų regionas, tame tarpe Suvalkų, Augustavo, Seinų miestas ir visas rytų Lietuvos Vilniaus kraštas su Lietuvos istorine sostine Vilniumi buvo okupuotas Lenkijos, o 1923 metais ir aneksuotas Lenkijos. Tuo metu Lenkijos karinę agresiją prieš Lietuvą rėmė Prancūzija. Lenkai prancūzų padedami pretendavo užimti ir Klaipėdos kraštą.

1923 m. Antantės šalių atstovai privertė Lietuvius sustabdyti puolimą prieš lenkus ir vasario mėnesį vėl pasirašyti su lenkais paliaubų sutartis, nutiesti nurodytą tarp kariuomenių demarkacinę liniją, palikti Vilnių ir jo kraštą, taip pat didžiąją dalį Sūduvos krašto agresoriams lenkams. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija susidedanti iš Britų Imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir žinomą visą Vilniaus kraštą.[13] Taigi, kaip matome Britų Imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įteisino Suvalkų krašto (buvusios Lietuvos Suvalkų gubernijos) ir Vilniaus krašto aneksiją.

Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. kv. km. teritorijos. To meto Lietuvos vyriausybė okupacijos nepripažino. Tačiau verta atkeipti dėmesį į vieną svarbią detalę: JAV pripažino Lietuvą kaip valstybę De Facto tik tata, kai iš Lietuvos buvo atimta didelė dalis teritorijų – 1922 m. liepos 28 d.

Lietuvos-teritorijos-turincios-priklausyti-LietuvaiŽalia spalva pažymėtos Lenkijos užimtos teritorijos, kurios pagal Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai

Tuo tarpu, 1931 metais Lenkijos Respublikos plotas išaugo iki 388, 634 kv, km.

Lietuvos etninių žemių prijungimas prie Baltarusijos TSR

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metų rudenį SSRS gražino dalį buvusios Lenkų okupuotos rytų Lietuvos ir Vilnių. Tuomet Lietuvos teritorija padidėjo iki 59, 7 tūkst. kv. km.1940 m. vasarą SSRS dar grąžino 2,6 tūkst. kv. km. rytų Lietuvos teritorijos. Tačiau kita dalis Pietryčių Lietuvos etninių žemių atimtų iš lenkų okupantų pagal Ribentropo-Molotovovo paktą buvo inkorporuotos į Baltarusijos TSR, tame tarpe Lietuvių etninės žemės Gardinas ir Lyda, kurios pagal 1920 metų Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartį buvo pripažintos Lietuvos žemėmis.

1940 metų rugsėjo 3 dienos SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsako, dėl Lietuvos priėmimo į SSRS sudėtį, tekstą pasiūlė Baltarusijos SSRS atstovas P. Panomarenka. Įsako 2–asis punktas skelbė: „Priimti Baltarusijos SSR Aukščiausios Tarybos pasiūlymą perleisti sąjunginei Lietuvos SSR  Švenčionių sritį ir Vidžių, Rodiūnos, Adutiškio, Astravo, Varanavo apylinkes, kur Lietuviai sudaro gyventojų dauguma.

Antrasis punktas nevisai buvo įgyvendintas. Baltarusijos SSR teritorijoje liko  Apso, Adutiškio-Kamojų, Gervėčių, Benekainių-Armoniškų, Plinkių-Asavos ir Pelesos „salos“, kurios yra minėtame įsake nurodytose apylinkėse ir kur Lietuviškai kalbantys tuo metu sudarė gyventojų daugumą.

Deja, Josifas Stalinas 1939-1940 metais perduodamas Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto anksčiau sovietinės vyriausybės pasirašytų sutarčių dėl Lietuvos rytinės sienos nesilaikė – didelė krašto dalis, net ir lietuviškai kalbančios teritorijos Lietuvai nebuvo gražintos.[14] Šios Lietuvių etninės žemės liko užgrobtos Baltarusijos.

Po Antrojo pasaulinio karo atgavus Klaipėdą ir jos kraštą, Lietuvos teritorija padidėjo iki 65,2 tūkst. kv. km, t. y. ji jungė tik apie pusę Lietuvių etninių žemių, kitoms ir toliau liekant Baltarusijoje ir Lenkijoje.

1945 m. SSRS paskelbė naują sieną tarp SSRS ir Lenkijos maždaug tokią, kokia buvo 1919 m. „Kerzono linija“. Tačiau Lenkijos valdžia emigracijoje Londone priešinosi tam, todėl Teherano ir Jaltos konferencijose tarp Stalino ir Vakarų, sąjungininkų lyderiai Rouzveltas ir Čerčilis prašė Stalino persvarstyti sienų klausimą ir Lenkijai priskirti didesnes teritorijas Lenkijos rytuose.

1945 m. rugpjūčio 16 d.  Lenkija ir SSRS savo Sutarties dėl valstybinės sienos pirmajame straipsnyje pažymėjo, kad vadovaujasi dar karo metais Kryme (Jaltos konferencijoje) SSRS ir Lenkijos vadovybės pasirašytais susitarimais Kryme, numatančiais, kad po karo siena tarp SSRS ir Lenkijos eis pagal buvusią imperinių valstybių 1919 m. gruodžio 8 d nužymėtą demarkacijos liniją, nužymėta prieš Lietuvos valią.

Pilsudskio „Intermarium“ imperinį projektą toliau įgyvendina Lenkija, JAV ir NATO

Pilsudskio „Intermarium“ imperinį projektą užslėptomis formomis toliau įgyvendina Lenkija, kuri jau dešimtmetį deda dideles pastangas siekiant lyderio vaidmens Rytų Europoje. 2008 gegužės 26 per ES Bendrųjų reikalų ir Užsienio reikalų tarybos susitikimą Briuselyje būtent Lenkija pasiūlė iniciatyvą, kuri ir buvo pavadinta ES Rytų Partnerystės programa, skirta dalinai „integruoti“ į Europą, o vėliau ir į NATO visas Rytų Europos ir potarybines respublikas, tarp jų Ukrainą, Baltarusiją ir Gruziją. Partnerystės programa Lenkijai kaip tik suteikė galimybes ES ir NATO įrodyti savo svarbumą, ypač Ukrainos reikaluose su kuria Lenkija sieja unikalūs kultūriniai, politiniai, lingvistiniai ir istoriniai ryšiai Vakarų Ukrainoje. Lietuvos vadovai pritarė 2007 m. Lenkijos pasiūlytai iniciatyvai ir 2014 m. (KAM ministras Juozs Olekas) pasirašė susitarimą įkurti bendrą Lietuvos-Lietuvos-Ukrainos brigadą LITPOLUKRBRIG vadovaujamą Varšuvos.

Kiekvienas naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas priima rezoliucijas remiančias Rytų Partnerystės politikos tikslus ir įsipareigoja stiprinti ryšius su Lenkija.

Šiandien esat JAV-Rusijos priešpriešai Lenkijos gen. Pilsudskio imperinį planą „Intermarium“, deja jau įgyvendina JAV. 2015 m. JAV kariuomenės Europoje vado generolo Beno Hodgeso paskelbtas planas dislokuoti savo kariuomenės dalinius nuo Baltijos jūros šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos iki Juodosios jūros šalių Rumunijos ir Bulgarijos iš esmės paskelbė atnaujintą „Intermarium“ planą, kokį po Pirmojo pasaulinio karo buvo paskelbęs lenkų gen. Pilsudskis.[15]

2015 m. rugpjūčio 6 d. Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda) savo inauguracinėjė kalboje paskelbė planus kurti Vidurio Europos valstybių regioninį aljansą sumodeliuotą pagal „Intermarium“ koncepciją.[16],[17].

2016 metais 12 šalių aukščiausiojo lygio susitikime Dubrovnike, kuriame dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jau priėmė „Trijų jūrų iniciatyvos“ – Pilsudskio imperinio projekto „Intermarium“ deklaraciją.[18]

2017 metų liepos 6 dieną JAV prezidentas Donaldas Trampas viešėdamas Lenkijoje sakė kalbą, kurioje liaupsino Lenkija: „Mes atvykome į jūsų šalį, kad praneštumėme labai svarbią žinią: Amerika myli Lenkija ir Amerika myli Lenkijos liaudį.“ JAV prezidentas D. Trampas sakė, kad „jis ir Lenkijos prezidentas A. Duda ką tik atvyko iš neįtikėtinai sėkmingo susitikimo su „Tarpjūrio iniciatyvos“ dalyviais… „Lenkija yra geografinė Europos širdis, bet svarbiausia, kad lenkų tautoje mes matome Europos sielą. Jūsų tauta yra didi, nes jūsų dvasia yra didi ir stipri.“[19] Taip kalbėjo JAV prezidentas D.Trampas apie Lenkjiją, kuri Lietuvos valstybės atsikūrimo pradžioje viena pirmųjų vykdė karinę agresiją prieš Lietuvą. Prezidentas D. Trampas tuo pačiu patvirtino, kad jis palaiko Lenkijos imperinį planą „Tarpjūrio iniciatyva“ (Three Seas Initiative), kurį sukūrė Lenkijos gen. J. Pilsudskis.

Neatsitiktinai ir NATO viršūnių susitkimas vyko Varšuvoje. Lietuvos gynyba NATO aljansas patikėjo Varšuvai.

Lietuva integruojama į, Lenkiją per starteginės reikšmės energetinius projektus: geležinkelio „Rail Baltica“, elektros jungties su Lenkija  „LitPol Link“projektą. Visa tai reiškia, kad Lietuva per karinę, ekonominę ir politinę integracija tapo stipriai priklausoma nuo Lenkijos.

Galiausiai 2018 vasario 16-ąją Lenkijos prezidentas atvyko į Lietuvą Lietuvos valstybės 1918- 2018 šimtmečio minėjimo proga; Lietuvos šimtmečio, kurio pradžioje Lenkija įvykdė Lietuvos etninių žemių aneksijas.[20]

JAV vadovaujamo aljanso NATO kariai, tarp kurių yra ir Lietuvos kariai treniruojasi ginti vadinamąjį „Suvalkų koridorių“ – maždaug 100 kilometrų pločio Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožą, kuris iš Vakarų ribojasi su Karaliaučiaus sritimi, o iš Rytų ribojasi su Baltarusija,

„Suvalkų korirorius“, tai ta pati 1919 m. gruodžio 8 d. Britanijos diplomatų nubrėžta ir Vakarų imperinių valstybių patvirtinta „Kerzono liniją“, Ironiška tai, kad Lietuvos kariuomenė dabar treniruojasi ginti „Kerzono liniją“, kuri atplėšė nuo Lietuvos visą Suvalkų kraštą. Ironiška tai, kad šioms tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas NATO tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Szczecine, Lenkijoje.[21]

JAV suteikė Lenkijai visus būtinus karinius, tame tarpe ir priešraketinio skydo pajėgumus, kurie pasikeitus Europos geopolitinei aplinkai gali būti bet kada panaudoti karinėje agresijoje ir prieš Lietuvos valstybę.  Nors JAV skelbiasi, kad niekada nepripažino Lietuvos okupacijos 1940-1990 m., tačiau JAV viena pirmųjų pritarė Lenkijos vykdomai Lietuvos etninių žemių aneksijai ir jas teisiškai pripažino.

Taigi, Lietuva išduodama dar kartą, tik šį kartą ne tik Vakarų didžiųjų imperinių valstybių, JAV ir NATO, bet išduodama pačių Lietuvos aukčiausių šalies vadovų. Apmaudu, bet J. Pilsudskis, kaip ir L. Želigovskis taip pat gimė Lietuvoje.

Pabaigai

Lietuvos žemėlapį Lietuvos valstybės atsikūrimo etape perbraižė Vakarų imperinės valstybės atimdamos iš Lietuvos dalį Lietuvos etninių žemių. 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių iki šiol yra aneksuotos kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Baltarusijos.

Britanijos diplomatų nubrėžta ir Antantės šalių patvirtinta 1919 m. „Kerzono linija“, kuri vėliau nužymėjo pokarines Lietuvos-Lenkijos valstybines sienas, kurių pasekoje Lietuva prarado visą Suvalkų kraštą privalo būti prilyginta agresijos paktui ir  pasmerkta Lietuvos Respublikos Seime, kaip buvo pasmerktas 1938 m. Ribentropo-Molotovo paktas.

22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių iki šiol yra aneksuotos kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Baltarusijos.

Pilsudskio Tarpjūrio valstybės – „Intermarium” (ang. dar vadinamą Three Seas Initiative) imperinį projektą toliau įgyvendina Lenkija, JAV, NATO ir pati Lietuvos valdžia, kurie visi kartu karinėmis priemonėmis saugo „Kerzono linija“ dabar vadinamą „Suvalkų koridoriumi“.

Lietuvos vyriausybė ne vienus metus finansuoja ekspedicijas „Misija Sibiras“. O kur ekspedicijos Misjja Suvalkai, Seinai, Punskas, Augustavas, Gardinas, Lyda, Ašmena, Astarvas?

Tai mūsų Lietuvių etninės žemės! Žemės mūsų protevių, kurie šimtečiais kovojo su agresoriais, kad mes išliktume.

_______________

[1] Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida. Istorinė apžvalga nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žurnalo „Lietuvos mokslas“ leidinys.

[2] President Woodrow Wilson’s 14 Points (1918).

[3] Tilžės aktas.

[4] Paris Peace Conference, 1919.

[5] Intermarium.

[6] Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos.

[7] Curzon Line.

[8] Dainava (baltų žemė).

[9] Lewis Bernstein-Namierowski.

[10] Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis.

[11] Zenonas Ivinskis. Lietuvos sienų klausimu. P. 306.

[12]Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida: mokslo duomenys apie Lietuvių tautą, jos valstybę ir sienas. Žurnalo „Lietuvos mokslo“ redakcija. P. 387.

[13] 1923 03 15 Iš ambasadorių konferencijos nutarimo dėl rytinės Lenkijos sienos. Paryžius, 1923 m. kovo 15 d.

[14] Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida: mokslo duomenys apie Lietuvių tautą, jos valstybę ir sienas. // Petras Gaučas. Lietuvių Etninės žemės Baltarusijoje. Žurnalo „Lietuvos mokslo“ redakcija. P. 436.

[15] Washington Returns to a Cold War Strategy. Stratfor, Jan 27, 2015.

[16] Matteo Cazzulani. Duda‘s mission: recover Pilsudski’s Intermarium and Giedroyc’s commitment to Ukraine. 29 May 2015.

[17] Sojusz państw od Bałtyku po Morze Czarne? Duda chce odnowić międzywojenną ideę miedzymorza. 5 sierpnia 2015.

[18] The Three Seas Initiative: Central and Eastern Europe takes charge of its own destiny. 28 August 2016.

[19] Remarks by President Trump to the People of Poland  FOREIGN POLICY.   Issued on: July 6, 2017.

[20] Lietuvos ir Lenkijos santykiai įgauna pagreitį. 2018-02-17.

[21] Lietuvos Krašto Apsaugos Ministerija. GELEŽINIS VILKAS 2017.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *