Vasario 20 – kovo 27 d., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje, veikia paroda – „Tibi Amor Aeterne“, skirta dailininko tapytojo, knygų iliustruotojo Konstantino Gorskio (kitaip – Gurskis, Konstanty Gorski (Górski), 1868–1934) 150-osioms gimimo metinėms paminėti.
Dailininkas gimė ir užaugo Lietuvoje – tuometinės Rusijos imperijos Kauno apskrities Kazimieravos dvarelyje, – tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Varšuvoje. Ten išgarsėjo kaip talentingas žymių asmenybių portretų (tarp jų – Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio (Ignacy Mościcki)) ir karikatūrų autorius, tarptautinį pripažinimą pelnęs parodų dalyvis ir rengėjas (apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu), vienas produktyviausių ir labiausiai vertinamų XX a. pradžios knygų ir periodinių leidinių iliustruotojų.
Lietuvoje, K. Gorskio atminimas laikui bėgant išblėso. Mūsų šalyje jis žinomas tik nedaugeliui dailėtyrininkų, muziejininkų ir kraštotyrininkų. Negalime pasidžiaugti ir jo kūrinių gausa: pavieniai darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje (6 iliustracijos), Žemaičių „Alkos“ muziejuje (Edvardo Volmerio portretas, 1903), privačiuose rinkiniuose, kelios drobės puošia Vandžiogalos („Šv. Jonas Krikštytojas“, 1902; galimai „Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų“, 1890), Skarulių („Švč. Mergelė Marija“, 1906), Žeimių („Šv. Jonas Krikštytojas“, 1907) bažnyčias.
Medinis dvarelis, kuriame 1868 m., vasario 18 (kitais duomenimis, 19) dieną, K. Gorskis išvydo pasaulį, neišliko. Kažkada ten kunkuliavusį gyvenimą ir buvusius šeimininkus – dailininko tėvą Karolį Gorskį (Karol Gorski, kitaip – Górski, 1822 ar 1824–1869) ir motiną Mariją Elvyrą Gorskienę (Maria Elwira z Nartowskich Gorska, apie 1834–1908) – šiandien primena antkapinis paminklas netolimose Vandžiogalos kapinaitėse.
Su K. Gorskiu susijusių atmintinų vietų, objektų esama ir Vilniuje, tačiau nedaug kas juos atpažįsta. Retas vilnietis, praeidamas pro Dominyko Bociarskio (Dominik Bociarski, 1836–1914) – garsaus Kauno advokato, prisidėjusio prie 1863–1864 m. sukilimo rengimo, Sibiro tremtinio – šeimos kapavietę Rasų kapinėse, susivokia, kad čia, greta tėvų ir sesers, yra palaidota dailininko žmona Marija Bociarskytė-Gorskienė (Maria z Bociarskich Górska, 1872–1932), o atkreipęs dėmesį į savitą buvusio Sveikatos apsaugos ministerijos pastato Gedimino pr. 27 architektūrą, žino, kad prie šio projekto įgyvendinimo 1937–1938 m., prisidėjo ir dailininko žentas architektas inžinierius Antonis Forkevičius (Antoni Forkiewicz).
150 metų jubiliejus – puiki proga prisiminti iškilų menininką, aktualizuoti jo nuveiktus darbus, peržiūrėti ir naujai įvertinti kūrybinį palikimą. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka šią gražią sukaktį pasitinka paroda, kurioje pristatoma per 20 Rankraščių skyriuje saugomų K. Gorskio darbų. Tai piešimo sąsiuvinis su kitų dailininkų darbų kopijomis, pieštomis kūrybinio kelio pradžioje, ir XIX–XX a. sandūroje sukurtų iliustracijų Juzefo Veisenhofo (Józef Weyssenhoff, 1860–1932) novelėms „Zaręczyny Jana Bełzkiego“ ir „Za błękitami“ (abi išleistos atskiromis „Biblioteczka illustrowana“ serijos knygomis 1903 m., Varšuvoje) originalai: 16 iš jų identifikuoti vos prieš pusmetį. Šis rinkinys, lyginant su kitose Lietuvos atminties institucijose saugomu K. Gorskio kūrybiniu palikimu, laikytinas didžiausiu mūsų šalyje. Visuomenei jis rodomas pirmą kartą.
Iliustracijos – K. Gorskio, vienos garsiausių Lenkijos leidyklų „Gebethner i Wolff“ ir rašytojo, poeto, literatūros kritiko J. Veisenhofo sėkmingo bendradarbiavimo rezultatas. Jos sukurtos dailininko itin mėgta monochromine aliejinės tapybos technika ant nedidelio formato kartonų. Kai kurios signuotos inicialais „K. G.“, numeruotos pieštuku, primargintos įvairių pastabų. Ir vienai, ir kitai knygoms tapytojas sukūrė po 20 iliustracijų (į biblioteką jų pateko tik pusė), tačiau publikuotos ne visos: nežinia dėl kokių priežasčių po vieną buvo atsisakyta. Kaip tik tokia yra novelės „Za błękitami“ („Už dangaus mėlynės“) iliustracija, kurioje pavaizduota Liublino Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Ją galima pamatyti parodoje. Antrosios atmestos iliustracijos likimas ir saugojimo vieta – nežinomi.
Iliustruotieji J. Veisenhofo kūriniai buvo sukurti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje (1891 ir 1897 m.), kai rašytojas skausmingai sprendė savo asmeninio gyvenimo problemas (prasilošė kortomis, išsiskyrė su žmona), tad nenuostabu, kad ir kūryboje daug dėmesio skyrė meilės, vienatvės, kaltės, gyvenimo trapumo temoms. Novelės „Zaręczyny Jana Bełzkiego“ („Jano Belzkio sužadėtuvės“) pagrindinis veikėjas, apimtas pavydo, dvikovoje nukauna savo varžovą. Dėl tokio poelgio pasmerktas visuomenės ir atstumtas sužadėtinės Celinos, išvyksta į užsienį ir ten beprasmiškai leidžia dienas, kankinamas sąžinės priekaištų ir ilgesio. Kitos novelės herojaus – Bernatovicų dvaro savininko Stanislovo Okšyco – gyvenimas susiklosto dar tragiškiau. Atstumtas išrinktosios Halkos, savo širdį atidavusios jo tolimam giminaičiui ir kaimynui, jis išvyksta gydytis į Kanus ir ten vienišas miršta nuo džiovos. Prieš išvykdamas, tarsi nujausdamas, kad jo dienos jau suskaičiuotos, testamentu kilniadvasiškai dvarą užrašo savo varžovui, žinodamas, kad už jo ištekėjusi čia galiausiai įsikurs ir Halka, o parke pastato paminklinį akmenį su užrašu „Tibi Amor Aeterne“ (Tau, Amžinoji Meile).
Kadangi novelių siužetai, o ir jų veikėjų portretai yra panašūs, tad ir abi iliustracijų serijos nedaug kuo skiriasi viena nuo kitos. K. Gorskiui nepavyko išvengti pasikartojimų. Iš jų galima spręsti, kad užsakymas per trumpą laiką sukurti 40 kompozicijų dailininkui buvo nemenkas iššūkis. Visgi rezultatai užsakovų, regis, nenuvylė, nes, praėjus keleriems metams, K. Gorskiui buvo pasiūlyta iliustruoti žurnale „Tygodnik Illustrowany“ („Iliustruotas savaitraštis“) numatomą publikuoti J. Veisenhofo lietuviškos tematikos romaną „Unia“ („Unija“; 1910 m. išleistas atskira knyga). Vienai iliustracijai dailininkas pasirinko epizodą, kai romano veikėjas Kazimieras taria sau: „Mylimas kraštas! […] čia mano kelias ir gyvenimas“. Mintyse paskendusį herojų K. Gorskis pavaizdavo Vilniaus Arkikatedros ir Gedimino kalno fone. Šios iliustracijos, liudijančios, kad gimtojo krašto atminimas buvo gyvas dailininko širdyje, kopija taip pat eksponuojama parodoje.
