V. Povilionis. Mano Vasario 16-oji visiems laikams su manimi (8)

Vidmantas Povilionis

Vidmantas Povilionis

1971-ųjų pabaigoje kartu su Medicinos instituto studentu Šarūnu Žukausku daugindami literatūrą ir ruošdami spaustuvę pogrindinei leidybai, pagalvojome, kad reikėtų palaikyti seną Kauno tradiciją ir priminti miestiečiams apie Vasario 16-osios metines. Nuo vaikystės buvome įpratę, kad tą dieną pasklisdavo kalbos apie iškeltą trispalvę ar išplatintus atsišaukimus. Atsitraukę nuo kitų darbų parašėme po atsišaukimą ir Šarūnas padarė jų fotografines kopijas.

1972 metų Vasario 16-osios išvakarėse po Kauno VI Forto rajono namų pašto dėžutes dviese su kitu draugu išplatinome keletą šimtų šitų mano rašytų atsišaukimų.

Jaunosios Lietuvos Kauno skyriaus atsišaukimas 1972-jų vasario 16-ji

Jaunosios Lietuvos Kauno skyriaus atsišaukimas 1972-jų vasario 16-ji

Šarūnas per savo kontaktus dalį savųjų atsišaukimų perdavė į Tauragės apylinkes, o kitą dalį atidavė Jonui Trinkūnui į Vilnių. Teismo metu Jonas teigė jų neplatinęs ir iškart sunaikinęs. Iš mano platintųjų kagebistai, eidami per namus, sugebėjo surinkti tik apie dešimt egzempliorių.

Nors buvau griežtai nurodęs po kiekvieno darbo sunaikinti rašomųjų mašinėlių šriftus, bet agentūra ir provokatoriai dirbdami savo darbą irgi nesnaudžia. Dar po metų, 1973 kovo 26-os naktį man atvežė paslėpti tą pačią mašinėlę, o ankstų rytą jau buvau suimtas su „įkalčiu“.

Viena iš pogrindžio taisyklių yra: „kas pas tave, tai tavo“. Kol patys vežėjai nepradėjo kalbėti, prisiėmiau mašinėlę „ant savęs“. Po metų gyvenimo ir tardymų Vilniaus KGB rūsyje, tas atsišaukimas liko vienintelis man priskiriamas kaltinimas.

Vidmantas Povilionis, 1973 kovas, Vilniaus KGB kalėjimas

Vidmantas Povilionis, 1973 kovas, Vilniaus KGB kalėjimas

Nors „ne protokolui“ tardytojas įsiutęs pasakė: – „Net jeigu nieko tau neiškasim, už Molotovo – Ribentropo paktą vis tiek sėdėsi!“
Savo atsėdėjau.

Vidmantas Povilionis, 1975 m. pavasaris, Mordovija, Potma

Vidmantas Povilionis, 1975 m. pavasaris, Mordovija, Potma

1989 metų gale pasirodė, kad lyg ir nebuvo už ką: prisibijodami, kad galiu būti nuo Sąjūdžio išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą iš anksto apsidraudė ir atsiuntė Reabilitacijos pažymėjimą ir net atsiprašė.

Vidmanto Povilionio Reabilitavimo pažymėjimas 1989 12 27. Pasirašo LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas J.Misiūnas.

Vidmanto Povilionio Reabilitavimo pažymėjimas 1989 12 27. Pasirašo LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas J.Misiūnas.

Iš mūsų dienų žiūrint – galėjo neskubėti. Pervertino padėtį.
Atrodė, kad tie laikau jau praėjo, bet vis nutikdavo keistų dalykų, kol vieną kartą, jau laisvoje ir nepriklausomoje, susidūriau su policija ir ji man pradėjo aiškinti, koks nelojalus ir tėvynės nemylintis pilietis esu. Kai nusistebėjau tokiais teiginiais, jie nurodė man Lietuvos Respublikos nusikaltėlių registrą.

 

LR įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinis registras.

LR įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinis registras.

Pasirodo, kad jame iš tikro yra įrašytas toks LR pilietis Vidmantas Povilionis, Lietuvos (!) Aukščiausiojo Teismo teistas už antitarybinę agitaciją ir propagandą ir pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. galiojusią iki 2003.05.01.
Dokumento kopiją 2007 01 26 pasirašė Vilniaus m. savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė V. Misiūnienė. Koks įdomus sutapimas: mano reabilitacijos pažymėjimą pasirašė LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas J. Misiūnas. Atsitiktinumas ar tradicijų tąsa?

Prasidėjo susirašinėjimas su Teisingumo ministerija. Tuometinis ministras Šukys pradėjo nuo pažado perkelti mane į nusikaltėlių archyvą. Man ir toliau atsisakant jaustis nusikaltėliu, garbioji ministerija ilgai tempusi gumą, pagaliau pripažino sovietinio teismo išduotą reabilitaciją. Nesinorėjo vienam jaustis taip pagerbtam. „Atgimimo“ laikraščio žurnalistas užklausė Teisingumo ministerijos, kiek dar buvusių politinių kalinių ir pasipriešinimo dalyvių yra Lietuvos Respublikos nusikaltėlių sąrašuose. Atsakė, kad pil. V. Povilionis ten buvo vienintelis, o dabar ir jis iš ten išbrauktas. Esu linkęs tuo patikėti, bet žmona, kaip joms ir priklauso, mano išskirtinumu netiki.

Gyvenimas verčia abejoti ar iš tų tėvyninių teroristų sąrašų, kuriais mūsų mieloji ministerija pasidalino su atitinkamomis draugų iš ES ir NATO tarnyboms, nepasivarginta tą vienintelę klaidą išbraukti. Bet dabar bent žinai kur galai pakasti. Pogrindininku gimęs, pogrindininku ir mirsi. Jedem das Seine (vok. „Kiekvienam savo“. Taip vokiečiai buvo užrašę ant lagerio vartų, kad visi žinotų kur kieno vieta). Užtat mano Vasario 16-oji visiems laikams su manimi.

Vidmantas Povilionis kraštotyrininkas, politinis kalinys, Kovo 11-osios akto signataras

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Lietuvos kūrėjai, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *