„Aktualioji istorija“: Kodėl Birutė tapo legendine asmenybe? (video) (12)

Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

Tomas Baranauskas ir Inga Baranauskienė | Alkas.lt nuotr.

Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje ieškome moteriško pėdsako viduramžių Lietuvos istorijoje ir su istorike Inga Baranauskiene nusikeliame į XIV amžių bei aptariame vieną iš nedaugelio legendinių viduramžių Lietuvos moterų – Birutę, Trakų kunigaikščio Kęstučio žmoną.

Ar Birutė – istorinė asmenybė? Ko vertas Vytauto Ališausko bandymas ją sumitologinti? Kodėl Birutė buvo laikoma šventąja net krikščioniškais laikais? Kokia jos kilmė? Kas buvo Palanga XIV amžiuje? Ką žinome apie Birutės giminę? Kokiomis istorinėmis aplinkybėmis vyko Kęstučio ir Birutės vedybų istorija? Kodėl ją galima pavadinti skandalinga? Kodėl Kęstutis nesilaikė pagoniškų papročių ir ar teisūs istorikai, jį vadinantys pagonybės gynėju? Dėl kokių Birutės žmogiškųjų savybių gimė jos legenda?

Šiuos ir kitus klausimus aptariame laidoje.

Kategorijos: Aktualioji istorija, Alko radijas, Istorija, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Nagrinėdamas Lietuvos valdovų santuokas pastebėjau vieną įdomų dalyką ir tendenciją – jie visi vedė našlaites ( Pradedant Algirdu ir baigiant Žygimantu Senuoju). Pavyzdžiui Algirdas vedė Julijoną, kuri buvo našlaitė, Jogaila vedė net tris našlaites( Jadvygą, Oną Celietę ir Sofiją Alšėniškę) Kazimieras vedė Elžbietą Habsburgaitę, kuri irgi buvo našlaitė, Vladislovas Jogailaitis( Čekijos ir Vengrijos karalius) vedė Anną de Fox, (taip pat našlaitę, iš Prancūzijos karališkojo dvaro) o Žygimantas senasis vedė Boną Sforcą, kuri taip pat buvo našlaitė. Kodėl Lietuvos valdovai vedė našlaites? Tikriausiai dėl seno lietuviško ir grynai pagoniško(sarmatiško) įsitikinimo kad kuo žmona jaunesnė tuo didesnė tikimybė kad gims vyriškos lyties palikuonis, be to našlaitės, paprastai būna ir gana tvirto charakterio ir yra gana valdingos. Kęstučio santuoka su Birute, kažkaip ne įeina į šį paprotį, nes Birutė nebuvo našlaitė.

  2. Dėl Jogailos, tai vargu ar jo atžvilgiu apskritai tiktų žodis “vedė”, greičiau visais trimis atvejais buvo “apženytas”. Jau tie trys atvejai rodytų, kad jis, kaip jaunikis, gali būti naudotas kitų politiškai ir turtiškai suinteresuoto rato veikėjų. Antai labai gali būti, kad su Jadvyga jį “apženijo” motina Julijona ir jos motina Elžbieta, akivaizdžiai veikusios katalikiškos Lenkijos karalystės naudai, su kitomis dviem jį “apženijo” tais pačiais interesais veikdamas Olesnickis ir kiti to meto Lenkijos didikai. Be to, Jogailos “apženijimas” su Jadvyga pradėtas regzti, netgi slaptai, dar Vengrijos karaliui Liudvikui esant gyvam. Taigi čia tas našlaitės/nenašlaitės faktas istorijoje yra grynai beletristinis… Dėl Birutės taip pat daug beletristikos, tačiau neatmestina ir jos kaip istorinės asmenybės egzistavimas, jeigu Palangą laikyti tik kaip vieną iš jos šlovinimo vietų. Manau,kad kalbiškai Birutės kalnas yra sietinas su prie Talino buvusio vienuolyno pavadinimu Pirita.

    • Tu, akivaizdžiai nežinai istorijos, vaikeli.Jei nežinai, tai aš tau pasakysiu, kad Jogaila, dar 1374 metais, jau galvojo, apie ne tik, apie Lietuvos, bet ir Lenkijos sostą,nes 1374 metais Lenkijoje įvyko vienas labai svarbus istorinis įvykis t.y Košicės privilegija – pagal ją lenkai pripažino, Lenkijos sostą, vienai iš Liudviko dukterų ir Jogaila įžvelgė atsivėrusias galimybes. 1377 metais savo testamentu Algirdas sostą paliko Jogailai, tačiau pagal Algirdo paskutinę valią, jeigu Jogaila taps kitos šalies valdovu, Lietuvos sostas turi atitekti Švitrigailai. Tai paaiškina, kodėl Švitrigaila vėliau taip aistringai kovojo su Vytautu dėl Lietuvos sosto, be to šis Algirdo testamentas, aiškiai parodo, kad Jogailos vedybas su Jadvyga, ir jo tapimą Lenkijos karalium, inicijavo Algirdas – jis prieš mirtį iškėlė tarną Vaidilą, kuris vėliau paaukojo gyvybę, išgelbėdamas Jogailą nuo tremties,Rygos pirklį Hanulą, kuris padėjo Jogailai atgauti sostą, ir Ordino pareigūną, Kęstučio draugą Kuno von Lybenšteiną, kurį Jogaila panaudojo prieš Kęstutį, ir Julijoną, kuria Jogaila prisidenginėjo siekdamas savo politinių tikslų(Jogailai buvo įprasta naudotis kitais žmonėmis savo tikslams pasiekti) ir šiuo Algirdo paveldu Jogaila naudojosi, nes ryšiai tiek su ordino magistru( ryšiai su juo buvo užmegzti 1373 metais) tiek Elžbieta Bosniete( ryšiai buvo užmegti maždaug 1374 metais) ir Mozūrų kunigaikščiu Jonušu( ryšiai su juo buvo užmegzti 1373 metais) buvo užmegzti dar valdant Algirdui. Tapęs LDK valdovu Jogaila pradėjo veikti: 1379 metais jis į visas minėtas šalis nusiuntė savo brolį Skirgailą, kuris galutinai atnaujino slaptus ryšius su šiomis valstybėmis, kartu tai buvo didelio žaidimo dalis, kurios tikslas, su ordino ir mozūrų pagalba, suvienyti abi Lietuvos dalis į vieną kūną, pašalinti Kęstutį, bet kartu su Elžbietos Bosnietės pagalba, buvo bandoma, gauti Lenkijos sostą. Po Liudviko mirties, 1382 metais, tie ryšiai, dar labiau sustiprėjo, kol galiausiai, 1383 metais, Jogaila suteikė privilegiją Liublino pirkliams, o įtakingas Liublino meras Wladkowicius tapo tarpininku derybose, dėl Jadvygos rankos , o 1384 metais Jogaila nuniokojo žemes aplink Krokuvą, ir taip tapo kandidatu, į Jadvygos ranką, galiausiai 1386 jis savo seserį Aleksandrą išleido už mozūrų kunigaikščio Ziemovito, kad šis atsisakytų teisių į Lenkijos sostą. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad Jogailos vedybas su Jadvyga inicijavo Jogaila, o ne lenkai., O savo motina, Jogaila visą laiką naudojosi savo tikslams. Dėl kitų dviejų Jogailos santuokų ir Zbignevo olesnickio, tu, vėl klysti. Oną Celietę Jogaila vedė norėdamas, išsaugoti Lenkijos sostą, ir norėdamas sustiprinti ryšius su Vengrijos karalium Zigmantu, kuris buvo susižadėjęs su Onos pusessere Barbora , o Barboros tėvas Hermanas II, būdamas uošviu tiek Zigmantui, tiek Jogailai turėjo svarbią reikšmę, šių valdovų tarpusavio santykiuose iki 1410 m. Žalgirio mūšio, nes padėjo sutrukdyti Zigmantui stoti į karą prieš Jogailą Teutonų Ordino pusėje., trečioji Jogailos santuoka su Sofija Alšėniške, buvo taip pat politinė, nes Jogaila, net tik norėjo susilaukti palikuonių, bet ir užtikrinti savo būsimiems, sūnums, Lietuvos ir Vengrijos sostus. Kalbant apie Zbignievą Olesnickį tai turėtum žinoti, kad jis buvo Jogailos dešinioji ranka, kuria Jogaila labai pasitikėjo, jis užsitarnavo Jogailos palankumą, kai išgelbėjo jo gyvybę, Žalgirio mūšyje, o po to Jogailos malone, tapo jo sūnų regentu, ir po Jogailos mirties, tęsė Jogailos politinę programą – 1440 metais pasodino į Lietuvos sostą Kazimierą, o 1439 į Vengrijos sostą Vladislovą. Tai tiek.

      • Ką čia daug kalbėti, porini lenkišką Lietuvos istoriją ir tiek. Jau vien tai, kad Algirdas tastamentu Jogalai sostą palieka su sąlyga, jeigu jis netaps kitos šalies vadovu, rodytų, kad toks jo sprendimas buvo sąlygotas įtakingo amens iš šalies, o tokiu asmenu, kaip rodo žinomi istoriniai faktai, tegali būti laikoma jo žmona Julijona. Iš kitų istorinių faktų galima spręsti, kad Algirdas apskritai tebuvo karvedys mūšiuose, panašiai, kaip Vytautas Jogailai karaliaujant. Šia prasme čia į akis krenta jau tai, kad 1351 metais Boleslovo ir Liudviko žygiuota buvo tik prieš Kęstutį, Algirdas čia nefigūruoja. Tad neatmestina, kad jau tuomet galima įžvelgti keistenybę Algirdo ir Kęstučio LDK valdovų santykiuose, matyt, sąlygotą Julijonos įtaka Algirdui. Nei šiuo nei kitais atvejais Algirdo nefigūravimo mūšiuose priežastys nėra aiškios, tačiau pats tas faktas istoriškai iškalbingas, kad į jį būtų galima nesigilinti. Juolab, kad galima manyti, jog jau ir Strėvos mūšyje 1349 metais Kęstutis kovojo vien Lietuvos dalies karinėmis jėgomis. Į šį mūšį prieš Kęstutį Ordinas su Mozūrais buvo pasikvietęs net Prancūzijos ir Anglijos sunkiąją kavaleriją, taigi Algirdo aplinkai negalėjo likti toks pasirengimas pulti Lietuvą nežinomas, tačiau jo dalyvavimas Strėvoje nepažymėtas. Nors Kęstutis šį mūšį pralaimėjo, tačiau karo su kryžiuočiais (mozūrais) ne. Visa tai ir dar daugelis kitų faktų susijusių su Algirdu rodytų, kad jis tik kariavo, o valdė Julijona. Jaunučio nušalinimas taip yra gryniausia beletristika.Tai vis nuodugniai netyrinėti istoriniai įvykiai. Greitai 30-imt, kaip nepriklausomi, o vis pasakėlišką lenkišką Lietuvos istoriją teseki…

        • Užsiimi Šapokine, Lietuvos istorijos, beletristika. Reikia nepamiršti, kad Algirdui, kaip ir Jogailai, buvo būdingas, veikimas kitų žmonių rankomis, ką patvirtina ir istoriniai šaltiniai. Algirdas veikė Kęstučio rankomis, ką rodo 1345 metų perversmas prieš Jaunutį, Kęstučio išlaisvinimas iš kalėjimo 1361 metais, krikšto projektai 1349 , 1351 ir 1358 metais, kuriuos vėlgi inicijavo Algirdas, be to tą Algirdo testamentinį sprendimą palikti sostą Švitrigailai jei Jogaila taps kitos šalies valdovu( o tai yra tik Lenkija) padiktavo ne Julijona, o gili Algirdo politinė išmintis ir susirūpinimas Lietuvos ateitimi, nes reikia nepamiršti, kad jis visą savo valdymą, koketavo tiek su Avinjonu tiek su Konstantinopoliu ir kūrė Lietuvos krikšto ateitį, o jo vedybos su Julijona buvo ne tik noras susilaukti palikuonių bet ir susikurti tokias aplinkybes, kad vėliau jo įpėdinis galėtų jomis naudotis savo politiniams tikslams pasiekti. Algirdas iškėlė vergą Vaidilą, Rygos pirklį Hanulą, o 1373 metais( likus metams iki Košicės privilegijos Lenkijoje) surado labai gerą kompanjoną Ordino valdose- t.y Osterodės komtūrą Kūno von Lybenšteiną, kurį Jogaila vėliau panaudojo Kęstutį apkvailinti , o Julijoną vykdė preišmirtinę Algirdo valią ką rodo jos visa politika vėliau – nes Jogaila vėliau naudojosi Algirdo politiniu palikimu tiek rytuose tiek vakaruose -pvz: sajunga su Mamajum bei Riazanės kunigaikščiu Olegu buvo užmegzti dar Algirdo valdymo pabaigoje kas išsivystė į Kulikovo mūšį, kaip ir santykiai su ordinu ir Vengrija bei Lenkija vakaruose, o Julijona tik vykdė Algirdo priešmirtinę valią ir buvo Jogailos padėjėja. Apie tuos visus mūšius, kuriuose neva Algirdas nedalyvavo, o dalyvavo Kęstutis tai galiu pasakyti tiek, kad Kęstutis ten kaip ir, Jogailos ir Vytauto atveju, kariavo ir derėjosi Algirdo valia, nes Algirdas turėjo ir taip daug darbo ir rytų fronte ,o vakarų fronte jam padėjo Kęstutis. Reikia nepamiršti, kad 2 frontais, kovoti sunku, todėl Algirdui buvo reikalinga, Kęstučio pagalba, ir vieną frontą jis turėjo jam atiduoti,kad būtų lengviau valdyti šalį, ir, kad būtų galima, suderinti dinastijos interesus, nes valdyti šalį vienam, ir kurti krikšto planus, 2 frontais, būtų buvę sunku.Tai tiek.

          • Sutikčiau būti “užsimančiu” Šapokine beletristika, jeigu pats prisipažintum esantis Daukantiniu beletristu istorijoje. Skirtumai tarp paties propaguojamos lenkiškos ir mano atstovaujamos lietuviškos Lietuvos istorijos yra koncepciniai. Taigi kalbos čia galėtų turėti prasmės tik koncepcijų lygyje, tačiau ką bekeltum, atkertama, lyg išmoktais lenkiškais poteriais… Tad, kadangi pats tiek Algirdo, tiek Jogailos asmenybes istorijoje linkęs kelti kaip “veikusias kitų rankomis”, tokiu atveju beliktų paties, kaip tarsi kokio valdovų naudojimosi šiuo būdu tyrinėtojo, paklausti, o kasgi tarpukariu galėjo veikti Smetonos rankomis laikydamas pora dešimtmečių Lietuvą su jai Lenkijos išplėšta širdimi – Vilniumi… Ar jau čia to lietuvių pamėgto “veikimo kitų rankomis” nebebūta… .

            • O, kas tau sakė , kad visi Lietuvos valdovai veikė kitų rankomis – Smetona čia iš vis ne prie ko – jis ne Stalinas( kuris mėgo veikti kitų rankomis, bet Stalinas nebuvo Lietuvos valdovas) Algirdas ir Jogaila gyveno vienoje epochoje, o Smetona visai kitoje. Yra tam tikrų istorinių asmenybių kurios mėgsta veikti kitų rankomis. Pirmasis toks valdovas buvo Algirdas, o paskui tokią politiką iš jo paveldėjo Jogaila, o Smetona nemėgo veikti kitomis rankomis – jis viską darė atvirai. PS: beje jei nežinai tai pasakysiu, kad Jogailos politiką tarpukariu bandė kopijuoti Pilsudskis ,tačiau Pilsudskis tai darė nevykusiai, jis nemokėjo veikti slaptai, kitų rankomis, jį galima lyginti su Smetona. Vienintelis Europos valdovas kuris veikė kitų rankomis buvo Stalinas, o tokių politikų labai mažai arba iš vis nėra, nes veikiančių savomis rankomis istorija žino daug, o štai veikiančių kitomis rankomis yra vienetai, todėl tokie politikai dažnai yra nesuprantami ir nustumiami į istorijos paraštes, o jų didingumas nuvertinamas, nors mano manymu tai yra tiesiog genialus veikimo būdas. Tai tiek.

  3. Kalbant apie istorinius asmenis derėtų pradėti nuo jų vardo etimologijos, kurią turint daug kas taptų aišku be didelių kalbų. Antai, pagal legendą Birutė yra palaidota Birutės vardu vadinamame piliakalnyje prie Ariogalos. Paprastai laidojama ten iš kur esi kilęs. Tokiu atveju žiūrėtina, ar nėra senantinio ryšio tarp Ariogalos pavadinimo ir Birutės vardo. Tad kokia gi prasmė gali slypėti Birutės varde? Suvalkiečiai bure, buriute, – šaukia palaidą avį norėdami ją pagauti, kad parsivestų, tarkim, į tvartą. Garsiškai be abejonės mažybinis avies pavadinimas ‘buriute’ be abejonės giminingas Birutės vardui. Avies vaikai yra ėrai, ėriukai. Ariogala be abejonės visai gali būti iš pradinio Ėriogalos/ Eriogalos, – plg. vietovės pavadinimą Ėriškės, pavardes Ėringis, Avulis. Šie faktai pagal prasmę susišaukia su Rezeknės aplinkėse užrašytu Birutės deivišku garbinimu, kaip smulkiųjų gyvulių globėjos. Kaip dievybė, pavadinimu – ‘ėraičinai’ yra žinoma iš Lasickio užrašytų žemaičių dievų vardų. Taigi visai gali būti, kad Birutės ir Agnutės vardai reiškia tą patį – tik pirmasis lietuviškai, o antrasis lotynškai, nes lot. agnus reškia avinėlis. Krikščionių maldose – turimas Agnus Deus ‘Dievo avinėlis’. Tad lietuviškos Birutės garbinimas gali būti egzistavęs lygiagrečiai su lotynišku Agnutės ar panašiu garbinimu bei laikytinas ateinančiu iš gilios senovės. Esant tokiai pasaulėžiūrai, visiškai logiška, kad senovės lietuviai savo vaikus galėjo vadinti Avučiais, Avutėmis – Biručiais, Birutėmis. Tad trumpai drūtai, atmetus visą tą Kęstučio vedybų legendinę dalį, yra pagrindo manyti, kad Kęstučio vesta Birutė buvo lietuvaitė Ariogalos didiko dukra.

    • Bartas:

      Mano žmona , kilties nuo Joniškėlio, šeimoje šaukdavo “Bira”. O kas gali byrėti ? Gal javai , miežiai, darant alų. Nekreipkit dėmesio.

      • Tai, kad senoji pasaulėžiūra avį siejo su birimo, pabirimo veiksmo atsiradimu, žinome iš pasakų: “avinėli, avinėli pasipurtyk”, ir jam pasipurčius gausiai pabirdavo… Papurčius obelį pabyra obuoliai… Kai gerasa derlius, sakoma gerai – byra. Taigi purtymas sukelia to kas reikalinga pabirimą – gausumą, o tas birimą sukeliantis magiškas veiksmas yra purtymas, kuris yra bendrašaknis su burti, burtai, taigi ir su vardu Birutė. Taip pereiname į mito-poetinę kalbą, mito -poetinį pasaulio supratimą. Iš tokio supratimo laikų ir yra Birutės vardo atsiradimas. Taigi ko nors gausaus, geidžiamo, labai būtino, gelbstinčio atsirdimas burto, stebuklio būdu yra Birutės ir avinėlio galiose. O tai, kad senuoju supratimu Kęstučio žmona galėjusi turėti deivės Birutės vardą, o Ariogala būti Ėrio (avinėlio) galią turinti vieta – šventa vieta, – visiškai suprantama.
        Beje tas gausus ar gelbstintis ko nors atsiradimas burto, stebuklo būdu žinomas ir slavų pasaulėžiūrai, – rusai tokiu atveju sako: “otkuda ich stolko biriotsa”. Galima išversti -” iš kur jų tiek yra”. Taigi yra naudojamas netgi tos pačios ‘bir-‘ šaknies veiksmažodis, kuris, beje, giminiuotinas su liet. ‘yra’. Kas dėl vadinimo “Bira”, tai čia trumpinys iš Birutė, pvz., kaip yra Ona ir Onutė, Laima – Laimutė.

  4. Elgetas:

    Jeigu labai tiksliai parasytas vardas, tai krive, nors tvirtai zinau, kad tai vyras.Taciau pasiziurekit i Cepheus, Kursiu zvaigzdyna- net 9 vaidilutes Kernaveje.O man reikia runas, o ne mergas gaudyt.Metu viska, kai pasimaiso Lietuva Dainava ir galindai.
    P.Tomai. Niekada nemaisykis Cors, su kursais. Tai skirtingi dalykai. Cors reikia Alkai.Corvus- jie buvo net Italijoje.
    Ir net Cristi corpus….ir kaip katalikai juos parijo…

  5. Elgetas:

    As isaiskinsiu kas buvo Birute: krives zmona ar alcurva.Labai nesinori suklysti. Cia tas atvejis kai reikia 100 %
    Beje radau Lizdeika.Tai buvo pilies zaltys ant grudu lizdo.Jis karus ir pergales burdavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *