L. Milčius. Sustosim prie laužų (2)

Sustosim prie laužų | L. Milčiaus nuotr.

Sustosim prie laužų | L. Milčiaus nuotr.

Sustosim prie laužų, kaip tą lemtingą naktį
Ir širdys plaks vėl tuo pačiu ritmu.
Tiktai šįkart nereiks tautai apverkt, netekti
Brangios dukros ir karžygių sūnų.

Užgęsta liepsnos ir pajuoduoja anglys,
Tik atmintis išlieka vis karšta.Rodos, girdi, kaip tankai Vilniuj žvanga,
Kaip plėšo tylą kulkų papliūpa.

Tiktai per greit. O, Dieve! Kaip per greit
Atvėso širdys vaikams Lietuvos.
Žmogus žmogaus, žiūrėk, jau nebegirdi,
Nejaučia skausmo kritusios aukos.

Ji sudegė ant aukuro už išsvajotą Laisvę,
Už ateitį, laimingą savo šalyje.
Už gimusio, gyvenančio kiekvieno lygią teisę
Mylėti, dirbt, prireikus, atsakyt už ją.

…………………………………………………

Sustosim prie laužų, kaip tą nelemta naktį,
Ne vien dėl atminties lig šiol gyvos,
Daugiau dėl priesaikos, tada duotos, uždegti
Tėvynei žiburį vilties šviesios.

2018-01-12, Raudondvaris

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Kategorijos: Grožinė kūryba, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *