Profesionalus valkata – taip dažnai pats save vadindavo šis pasaulinio garso keliautojas, fotomenininkas. Na, pats pridėdavo, kad… pasaulio valkata. Suprantu puikiai tokį jo savęs įvardijimą. Norint čia ką nors aiškiau paaiškinti, būtų ištisa filosofija, nelengvai tepasiduodanti išrutulioti žodžiais. Reikia būti pačiam mačiusiam, jautusiam Pauliaus darytas fotografijas, skaičiusiam jo poezijos, būti bendravus su juo, būti išgirdusiam jo paprastumu nepaprastą meninę maištingą sielą…
Jis buvo kitoks nei visi mes. Himalajų vėjuose, Tibeto veiduose, kalnų kalbėjime, gimtinės ilgesy, draugų šilumos ieškojime tebegyvena nemari jo dvasia. Paulius visada būdavo itin draugiškas… Vengriško vyno butelis, trinktelėtas ant stalo, taurė rankoje – mano 50-mečio dieną. Tai buvo jau seniai. Labai seniai. O iš viso yra buvę kokie penki ar šeši tokie kartai – kai tik rugpjūčio 15-oji, taip kabineto duris praveria Paulius Normantas – brolis žemaitis, Papilės žemės vaikas. Ir vis juokaudavo, kad šie jo apsilankymai – visiškas atsitiktinumas. Klausdavau vis jo, kaip čia išeina, kad vis pataiko užeiti… Jubiliejaus dieną užėjo ne tik su vengriško vyno buteliu, bet ir… su savo sūnumi. Kolega Andrius Juškevičius taip ir įamžino mus visus tris redakcijos kabinete…
O į klausimą, kaipgi čia išeina, Paulius tada atsakė: „Aš juk Laivėjus… Lai Vėjus… Vėjai mane atneša. Jie žino, kur…“ Taip, Lai Vėjus buvo Pauliaus Normanto poetinis slapyvardis. Jis gi rašė eiles, ne tik fotografavo. Apmaudu būdavo dėl vieno – Paulius labai norėdavo ilgėliau pabendrauti, pasėdėti, neskubėti, išsikalbėti, atverti sielos lankas… O darbas redakcijoje, ypač dienraštyje, kurio apimtis keliasdešimt puslapių ir išeina kasdien, – tai toks darbas visada lydimas nemenko streso, viską būtina laiku suspėti. Tekdavo ir pradėtą reportažą rašyti, ir tuo pačiu metu su Pauliumi bendrauti. Bandydavo Paulius pakęsti tai… Ne kartą yra kartojęs, kad visa tai, ką mato, yra klaidingas gyvenimas… Paklydimas. Dar daugiau – kad apskritai Europa sunkiai serga ir, jo nuomone, pasveikimo požymių nenusimato…
Būnant Lietuvoje, jį labai traukė Nida (neskaičiuosime Vilniaus, Užupio ir kitų vietų, susitikimų su menininkais). Šviesios Asmenybės niekada nenutolsta (dvasiškai) nuo tų, kurie… pavedėjo, parodė kelią. Jei pasirinkai juo eiti, palydėjusiojo veidas liks lyg amžinas sielos paveikslas. Pauliui Normantui – kaip vėliau sužinojau – toks buvo nidiškis Kazimieras Mizgiris, kurs pirmasis jam į rankas įdavė fotoaparatą „Liubitel“… Paulius ilgai domėjosi įvairiais menais – teatru, daile, menine fotografija, kitais… Ėmė suvokti, kaip sielą veikia menai. Pats pasirinko itin nelengvą kelią, tačiau siekė pagauti akimirkos meną, „prisegti“ akimirką fotoaparatu. Prisegti taip, kad fotografija veiktų žmogaus sielą. Veikia! Pasaulis žino ir dar ilgai žinos Paulių Normantą kaip keliautoją, pasaulinio meistriškumo fotografą, savotišką itin meniškos sielos Tibeto dainių. Dvasinius plėšinius bandžiusį plėšti ir Lietuvoje.
2018 metų sausio 7-ąją – jau metai, kai Vengrijoje, antrojoje jo tėvynėje, sustojo plakusi Pauliaus Normanto širdis. Atskirta saujelė jo pelenų buvo pargabenta, palaidota ir jo gimtinės žemėje Žemaitijoje – Papilėje. Ir ilsisi Pauliaus pelenėliai per dvi šalis – po tuo pačiu mus gaubiančiu ir globojančiu dangumi.
Nuostabus – Paulius, straipsnis, pasaulis… kai žmonės tokie…