Visi jie šiek tiek mano vaikai. Tas jų jaunatviškai valiūkiškas pamuzikavimas prasidėjo… mano vaikų kambaryje. Nebūčiau nei atsiminusi, nei ką apie tai sakiusi. Bet… Kai staigiai patraukiau retai betraukomą komodos stalčių, sprigtelėjo viena užkliuvusi fotkelė ir nusklendė ant žemės. (Stalčius perkimštas senų nuotraukų.) Pakėliau, žiūriu – ogi puikiai pažįstamas jaunuolynas! Kitoje pusėje mano pačios užrašyta – „Bavariukai“, 1997 m. birželis“.
Šis užrašas, data lyg ir sugraudino šiek tiek… Praėjo jau dvidešimt metų, kai jie visi penki veržlūs, nesutramdomi klojo sau muzikinius tiltus… Pirmoje eilėje – Derikas, Deivydas, Vilius, antroje – Jonas ir Juozas. Valandų valandas praleisdavo mūsų namuose. Paskui Deivydas naktų naktis sėdėdavo tvarkydamas įrašus. Jei nebūčiau mačiusi iš taip arti, savo pačios namuose, kaip gimsta paprastų vaikinų kuriama popmuzika, niekada nebūčiau nei pagalvojusi, nei juo labiau įsivaizdavusi, kad tai kainuoja šitiek daug darbo, šitiek atkaklių pastangų, šitiek – neperdėsiu – pasiaukojimo.
Deja, nepasakyčiau, kad džiaugiausi tuo. Atvirkščiai – kaip motinai buvo gailu žiūrėti į tą įdedamą vargą, tą nebuvimą nei poilsio, nei laisvadienių, nei šiaip laisvalaikio… Vardan ko? Vardan ko!? Deja, motiniškos pajėgos (tėviškų jau nebesant) buvo per menkos sustabdyti šį jaunuolių entuziazmą.
Beje, kitiems tiek ir nereikėjo eikvotis, aukotis – tik manajam. Šie įdainuoja – tegu ne be vargo, ne be pastangų – ir eina sau. O manasis naktų naktis dailina įrašus… Paskui koncertai. Vėl naujos dainos, vėl nauji įrašymai… Kiek galiu – netrukdau. Jie visi taip užsidegę tuo, ką daro… Dar kokio viralo praverdu – bent užvalgykit.
Su tais koncertais būdavo daug širdgėlos. Vaikai nori koncertuoti, nori užsidirbti – aparatūrai geresnei, o ir sau. Numaniau, kad geras ir greitas uždarbis – groti kavinėse. Ypač vasarą Palangoje. Kavinės už muziką duoda pinigų ir… degtinės. Pavalgyti – ne. O alkani. Ne visi stiprūs ir pajėgūs atsisakyti siūlomo gramelio… Kavinių savininkams kas rūpi! Motinos širdis daug kartų plyšo iš skausmo… Ne, niekas nieko man nepasakojo. Ir nesikišau. Mačiau, kad tik atgrasi pasidaryčiau bandydama ką nors „užkardyti“ – gal tą dažną muzikavimą „su pasekmėmis“. O rūpėjo. Dar ir kaip rūpėjo! Dar ir kaip širdį skaudėjo.
Žiūrėjau į juos jaunus – taip ir norėjosi pabudėti prie jų laimės, pabudėti prie jų ateities takelių, rūpėjo apsaugoti kiekvieną nuo grėsmių, nuo paslydimų dėl patirties nebuvimo. Juozas draugiškai pakalbėdavo. Iki šiol jis labai savas vyrukas. Iš puikios gausios šeimos.
Ir štai žvelgiu į šią nuotrauką, darytą prieš dvidešimt metų – 1997-ųjų birželį… Žvelgiu, ir bandau juos gyvai įsivaizduoti šiandieninius.
Suaugę, subrendę vyrai. Deriką kartais matau per televiziją, aiškina kokias nors uosto krovinių situacijas. Rimtas. Solidus. Žinoma, šeima, vaikai. Iš „B`Avarų“ išėjo ir, jei neklystu, daugiau jokių muzikų. Jonas muzikavo savarankiškai. O likę trys Juozas, Vilius, Deivydas dar ilgokai išlaikė „B`AVARIJĄ“. Prisiminiau šypsnį keliantį momentą. Man vis atrodydavo, kad publikai patinka daina, kur yra žodžiai „angelai… lubomis bėgioja“. Tik kažkada neseniai tesužinau, kad dainelėje tie angelai visai ne lubomis bėgiojo… Na, ne lubomis… Ne…
Ką padarysi, kad mamai patinka kitokia, ne popso muzika… Bet pripažįstu, kad yra neblogų muzikinių kūrinių, parašytų mano vaiko. Motinos mane supras, kad ne tai mūsų širdims svarbiausia. Juk už visą, kad ir ką vaikas darytų, jautiesi atsakingas – visada atsakingas! Ir visai nesvarbu, – neišeina matuoti, – kiek tam vaikui metų. Neišeina jo metų matu mažinti vidinę atsakomybę. Atsakomybė visada vienodai budi. Tik ar ji pajėgi ką nors daryti, keisti… Va, čia ir esmė.
Žiūriu į šiuos jaunus vyrukus, susėdusius fotkelei prieš dvidešimt metų… Jie visi jau yra gavę kančios. Asmeninės, gyvenimiškos. Na, vienas gal kiek mažiau. Na, antras gal ne tiek daug. O trys gavę asmeninės kančios tiek, kad ne visi taip santūriai atlaikytų… O juk būtent dėl to – kad tų kentėjimų kuo mažiau tektų – ir norėjosi pabudėti prie jų, prie jų jaunystės… Kad sustiprėtų… Kol jie labai jauni, norėjosi pasaugoti… Apsaugoti… Bet iš kitos pusės –kančia tobulina sielą, grūdina ir glūdina charakterį. Kūrybos žmogaus be kančios gal ir nebūna…
Penki „Bavariukai“… Šiandien jie visi patys yra tėvai, turi savo vaikų. Kai kas jau gana nemažų. Kai kas visai mažų. Taigi turėdami savo vaikų kada nors ims teisingiau suprasti savo tėčius, savo mamas. Atmintin pargrįžusiais savo tėčių, savo mamų balsais sakys ką nors savo vaikams. Arba jau ir sako… Jau dabar jau ir juose rusena atsakomybė už savuosius vaikus.
Būkit sėkmingi, „B`AVARAI“, „Bavariukai“, dar bent po penkiasdešimt metų!
Jūs visi – šiek tiek ir mano vaikai. O tas vienas, tas vidury, – labai labai mano vaikas…
Klaipėda, 2017-06-09
Poiki fuotkele, ačiu mamele už pasakele