P. Stonis. Okupantai „Kalnelio“ negriautų

Kembridžo universiteto gabusis auklėtinis lietuvaitis Vilius Bartninkas, vertindamas Lukiškių aikštės paminklo konkursą laimėjusį skulptoriaus Andriaus Labašausko „Kalnelį“, jautriai ir nuoširdžiai aprašė šio projekto reprezentacinę perspektyvą. Savo socialinio tinklo paskyroje apie „Kalnelį“ filosofas pasidalino gilia įžvalga, kurią vertą pacituoti išsamiau.

V. Bartninkas rašo: „Aš žinau, ką būčiau pasakojęs draugams, atvykusiems iš užsienio, priėjęs prie Labašausko paminklo. Pirmiausia prieitume arčiau, atkreipčiau dėmesį į žolę ir medžius, klausčiau, ką jie primena. Pasakočiau, kad tai nuoroda į „miško brolius“, kuriems šis paminklas ir pastatytas. Tai ne tik nuoroda, bet ir metafora: jie – kaip tie medžiai tankiai sustatyti ir kol jų buvo gausu, tol miškas ir karas laikėsi. Pasikalbėtume apie karą miške, apie tai, kuo jis kitoks nei tie karai kariauti Vakaruose.

Tuomet pereičiau prie paminklo formos. Užliptume ant kalvos, kalbėtume apie ją, atsisėstume ant žolės, pereitume prie žeminių. Bandyčiau prisiminti Dzūko dienoraštį, pasakočiau apie tai, kaip partizanai gyveno. Kažkuriuo metu mes ir vėl sugrįžtume prie medžių paminkle, kuriais žeminės būdavo sutvirtinamos. Galbūt ką nors papasakočiau kuo skiriasi tautos, kurių gyvenime vyrauja medis ir kalvos, nuo tų tautų, kurių gyvenime vyrauja akmenys ir kalnai. Prisiminčiau Beresnevičiaus anekdotą: kai egiptiečiai statė piramides, mes pylėme piliakalnius (kalvas)…“.

Čia paminėtas šviesios atminties Gintaras Beresnevičius privertė prisiminti pastarojo anekdotinę, bet itin taiklią citatą iš jo puikiojo esė, kuris taip ir vadinasi –„Lukiškių aikštė“.

Beresnevičius anuomet rašė: „Dabar metas, kai dar galima išsirinkti, ką statysime Lukiškių aikštėje. Yra dar galimybių – joje statyti naujosios ideologijos, nacionalinės ideologijos leniną. Arba mums pastatys – euroleniną. Bet jau statė – gal įpratome?“.

Ir neklydo pastarasis – tikrai įpratome. Ir to įpratimo niekas geriau neiliustruoja, nei V. Bartninko mintys apie būsimo Lukiškių aikštės paminklo turistinę perspektyvą. Be jokio pykčio ir ironijos – tai tikrai tobuliausiai nupasakota nieko nesimbolizuojančio simbolio kvintesencija. Ji leidžia itin gerai suvokti „Kalnelio“ ir Vyčio „krūvinius“ skirtumus. Tereikia įsiskaityti.

Tam, kad dar geriau pavyktų tų simbolių „krūvinį“ skirtingumą pajausti, kaip ir Kembridžo mąstytojas, galime pafantazuoti. Įsivaizduokime scenarijų, kuomet tarpukariu Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatomas dabartinis „Kalnelis“. Nepaisant visų anuometinių istorinių aplinkybių. Lygiai tuo pat metu, kuomet Kaunas aktyviai plečia savo turimą „valstybingumo sodą“ – Karo muziejaus sodelį – tenai įkurdindamas Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos biustus.

Įvyksta okupacija. Kaune „Laisvės statulą“, „Knygnešį“ bei kitas Karo muziejaus sodelio vertybes prašoma „perduoti karo reikmėms“ –  metalo laužui.  Kas anuomet įvyktų su monumentaliuoju „Kalneliu“ Vilniuje? Greičiausiai „liaudies žmonių“ pritarimu tebūtų pavadinimas pakeistas. Pavadintų kokia nors „Kritusių už revoliucijos idealus“ kalva ir baigtas kriukis. Okupantai „Kalnelio“ negriautų. Tuo tarpu šiandien mūsuose skambiai „archetipiniu XIX amžiaus retrogradu“ tituluojamas Vytis kaip minimum būtų „paimtas karo reikmėms“ – į metalo laužą. Todėl, kad jame užkoduota aiški ir vienintelė prasmė, visiškai nepriklausanti nuo išorinio stebėtojo skonių ar kitokių preferencijų.

Pernelyg dramatizuota ir perdėta fantazija? Visai ne. Mat simboliai yra kuriami tam, kad reprezentuotų, kad teigtų tam tikrą apibrėžtą tapatybę, savyje nešančią istorinį, racionalų, tad pažįstamą ir įvardijamą, krūvį. Simboliai tampa vaizdiniais, kuriuos, interpretuodama save istorijos ir dabarties perspektyvoje, susikuria pati politinė bendruomenė. Tuo ji nori parodyti, kas ji yra ir ko siekia. Simboliais ji teigia save.

Turint tai omenyje, Lukiškių aikštės paminklo istorijoje mums lieka tik dvi principinės galimybės, iš akių neišleidžiant to fakto, kad Lukiškių aikštė lietuvių tautai atlieka reprezentacinę, o ne rekreacinę funkciją – tokį likimą šiai aikštei nulėmė pati istorija.

Pirmoji perspektyva – prasmę uždokuoti „naujoviškuose“ simboliuose, kurie nerėžia akies, tad savaime aiškiai neteigia ir neperteikia jokios tapatybės, istorinio ir racionalaus krūvio. Savaime suprantama, kad tokiam simboliui sukurti prasmę, tad ir tapatybę, nekliudomai gali kiekvienas. Netgi okupantas, savo sukurtą prasmę represinėmis priemonėmis paversdamas „visuotine maksima“. Šitaip laviruoti leidžia simbolio vizualinis abstraktumas. Toks simbolis reprezentuoja viską, ir nieką tuo pačiu metu. Jis tampa „takus“, nes jo prasmė „deformuojama“ vis nuo kito išorės poveikio – vis nuo kitos jam prasmę teikiančio subjekto sąmonės. Tad jis lygiai tiek pat gali pasitarnauti tiek patriotiškam ir nekaltam Kembridžo auklėtinio pasakojimui draugams iš užsienio, tiek visiškai netrukdyti okupanto istorijos perrašinėjimui, kuriant „naujas prasmes ir simbolius“.

Antroji perspektyva – istorinę reikšmę, tad racionalų ir įvardijamą krūvį, turintis simbolis. Žinoma, kalbame apie Vytį. Lietuvai ir lietuviams jis yra įgimtas. Tad ir turintis pažintinę vertę. Istoriškai per Vytį lietuvius pažįsta ir lenkas, ir rusas, ir vokietis. Vytis negali reprezentuoti skirtingų individų sąmonės faktų. Jis reprezentuoja nuo bet kurio žmogaus sąmonės nepriklausantį tikrovės faktą – Lietuvos valstybę. Vytis yra lietuvių tautos teiginys, kad buvome, esame ir būsime šito pasaulio istorijoje. O turiningiausias mūsų būvis pasireiškia per mūsų sukurtą ir toliau kuriamą Lietuvos valstybę. Vytis atitinka tvirtą teiginį „esame“, o ne skambų šiuolaikinį šūkį „būkime“.

Šioje istorijoje lieka ir trečioji perspektyva. Sutvarkyta, tačiau tuščia Lukiškių aikštė. Tokia ji irgi turi simbolinę prasmę. Jau daugiau nei dvidešimt metų. Tik šis simbolis – ne augančios emigracijos, išsivaikščiojančios tautos ar nusivylimo „valdžia ir Lietuva“ reprezentacija. Jis reprezentuoja vis dar savo tapatybę ir savo valstybingumą bijančią aiškiai teigti tautą.