S.-J. Bukrejevas: Rusų tautos problema – daugiatautė imperija (7)

Sergejus-Jaromiras Bukrejevas | Asmeninė nuotr.

Sergejus-Jaromiras Bukrejevas | Asmeninė nuotr.

Jūsų dėmesiui pokalbis su rusų tautininku, Šiaurės brolijos nariu Sergejumi-Jaromiru Bukrejevu, kovojusiu Ukrainos pusėje su Vladimiro Putino remiamais Donbaso separatistais. Kalbėjosi politologas, tautininkas, Tautos santalkos pirmininkas Marius Kundrotas.

Pirmiausiai – pažintis. Kaip Jūs tapote rusų tautininku ir kas yra rusų nacionalizmas Rusijos tautų-senbuvių ir kaimynų atžvilgiu?

–Aš vardu Sergejus Bukrejevas. Gimiau Stavropolyje, rusų šeimoje su ukrainietiškomis šaknimis. Reikalas tas, kad Stavropolyje ir Kubanėje absoliuti dauguma gyventojų turi būtent ukrainietiškas šaknis. Šių kraštų apgyvendinimas prasidėjo 1792 m. iš Ukrainos gyventojų. 2004 m. buvau įšventintas į žynius, o kadangi mūsų žyniai gali turėti tiktai slaviškus vardus, mane praminė Jaromiru.

Rusiškasis nacionalizmas – tai, pirmiausiai, siekis turėti savo namus, savo tautinę valstybę. Šia prasme šiuolaikiniai rusų tautininkai mažai kuo skiriasi nuo tų žmonių, kurie stovėjo prie Lietuvos valstybės ištakų prieš šimtą metų, ar tų, kurie 1990 m. kovojo už savo valstybingumo atkūrimą. Mūsų tikslas – tokia valstybė, kurioje pirmenybė teikiama tautos išsaugojimui, jos augimui, raidai, gerovei. Mes sakome: bus gerai rusams – bus gerai ir visoms senbuvėms tautoms. Nesirengiame nieko naikinti ar varyti į getus. Nesiekiame nieko asimiliuoti ar vykdyti rusifikacijos Aleksandro III-ojo stiliumi.

Taip, mes – tautininkai, nacionalistai. Mes mylime savo tautą, bet pripažįstame kiekvienos tautos teisę į savitumą, savą kalbą, savą kultūrą. Mes pripažįstame visas teises, įtrauktas į Jungtinių Tautų Organizacijos deklaraciją apie senbuvių tautų teises.

Dėl santykių su kaimynais. Šiuolaikinė Rusija – tai imperija. Ji savo statusu – Sovietų Sąjungos, Romanovų imperijos, Maskvos carystės ir Aukso Ordos įpėdinė. Imperija visada siekia plėstis. Naujų žemių įsigijimas, jų tautų pavergimas – jos esmė. Kai tik sustoja imperijos raida, įskaitant teritorinę plėtrą, ji žūva. Be to – labai greitai. Ką dabar ir matome. V. Putinas bando atkurti imperiją. Be to, jis to net neslepia, užtenka prisiminti jo kalbą apie Krymo okupaciją ar eilę interviu, kuriuose jis lieja ašaras dėl SSRS žlugimo. Agresija prieš Ukrainą – vienas iš žingsnių, grąžinant Blogio imperiją į tarptautinę areną.

Rusiškasis nacionalizmas – antiimperinis, arba, kaip mes sakome – antiordinis. Tai – proeuropinė, respublikoniška ideologija. Rusų tautininkai ir Šiaurės brolija siūlo rusų tautai savo valstybės statyboje atsisakyti imperinio paveldo, imperinių ambicijų. Mes kalbame, kad mums nereikalingos naujos žemės, pas mus pačius tuščios, nenaudojamos žemės – užtektinai. Mes sakome, jog tautos energiją reikia nukreipti ne užkariavimams, ne išorėn, bet vidun. Įsisavinti tam, ką jau turime. Žvelgiant į infrastruktūrą šiandien gyvenimui tinkamas, geriausiu atveju, dešimtadalis šalies.

Žinoma, klimato sąlygos tam tikrose vietose ne pačios geriausios, gana daug Rusijos Federacijos teritorijų – ties Poliariniu ratu, bet net iš tų žemių, kuriose galima normaliai gyventi, du trečdaliai – tiesiog tušti. Mes turime, ką įsisavinti pas save. Mes turime gausybę problemų, kurias būtina spręsti šalies viduje. Mes turime sutelkti savo dėmesį, savo energiją į save pačius. Mes prieš agresyvią išorės politiką, už geros kaimynystės santykius. Verčiau prekiauti, nei kariauti.

– Kaip Jūs vertinate tai, kad Vakaruose V. Putino režimas dažnai vertinamas kaip tautinis, netgi tautininkiškas?

– Jei kalbėsime apie V. Putino režimą, tai vertinu neigiamai. Europos kairiuosius dar galiu suprasti, jiems bet kas, besiskiriantis nuo jų – fašistas ar nacistas. Bet Europos dešiniuosius, ypač tautininkus, suprasti labai sunku. Deja, daugelis Europos tautininkų V. Putino asmenyje regi, jei ne Europos gelbėtoją, tai pagarbos vertą politiką. Dėl to rusų tautininkai visiškai suglumę. Tai – Maskvos propagandos pasekmė. Šimtai tūkstančių, o gal ir milijonai „botų“ bei „trolių“ užpildė europinius socialinius tinklus ir apskritai – visą internetą. Na, o kai kam pagelbėta ir finansiškai.

Visa tai – suprantama. Nesuprantama, kodėl Europos dešinieji nesugeba sulyginti to, kas kalbama apie V. Putiną, su tuo, kas jis yra iš tiesų.

Viena problemų, su kuriomis susidūrė Europa, tai Azijos ir Afrikos migrantų antplūdis. Europos dešinieji dažnai kalba, kad Rusijoje problemų dėl musulmonų migrantų nesą, kad V. Putinas apgynęs visą šalį nuo musulmonų ekspansijos. O štai dabar įsivaizduokite paveikslą, kad kurioje nors Europos sostinėje keli šimtai tūkstančių musulmonų melstųsi gatvėje, sustabdę visą eismą. Skerstų Ramadanui aukojamus gyvulius, taip pat gatvėse ir miegamuosiuose rajonuose. Maskvoje ir Piteryje tai vyksta visur.

Prancūzijos mokyklose uždrausta dėvėti hidžabus, o Rusijoje? Daugelyje Maskvos mokyklų imigrantų vaikai skaičiumi jau lenkia rusų vaikus. Kyla įspūdis, kad Europos dešinieji išvis nežino, kas vyksta Rusijoje ir kas yra misteris V. Putinas, o sprendžia apie jį iš nuotraukų, kuriose jis pozuoja nuogu liemeniu.

– Kai kurie pas mus mano, kad V. Putinas pakėlė savo šalį nuo kelių, pastatė į vietą oligarchus, sukūrė socialią valstybę. Ar tai turi nors kiek bendro su faktais?

– Apie pakėlimą nuo kelių kalbama labai daug, jei atvirai – net sunku spręsti, ką tuo norima pasakyti. Tai lyg ir pasiekimas, o koks – niekas nežino. Tai, kad pasodino vieną-du oligarchus, kurie atsisakė mokėti čekistams duokles, arba užmušė opozicijon pasitraukusį Borisą Berezovskį, nereiškia, kad oligarchai pastatyti į vietą. Jie niekur nedingo. Jie tebėra ir toliau apvaginėja šalį. Kitas reikalas, jog tai leidžiama tiems, kurie yra V. Putino aplinkoje. Tokius dažnai vadina „Ežero kooperatyvu“, jie dalijasi „sunkiu uždarbiu“ su čekistine valdžia.

Rusijos valdžia – tai organizuota nusikalstama grupuotė. Joje esama savų oligarchų, kurie tai grupuotei priklauso, ir esama tokių, kurių sąskaita galima maitintis. Apie kokią socialinę valstybę galima kalbėti, kai 1% gyventojų valdo 75% viso šalies turto?

Socialinė nelygybė auga kiekvienais metais. Šalia to auga dolerinių milijonierių ir milijardierių skaičius. Kieno sąskaita? Ogi dėl to, kad pirmiausiai sunaikinta vidurinioji klasė, o dabar iš vargšų atimama tai, kas jiems liko. Realios vidutinio ir skurstančio Rusijos piliečio pajamos krito 20%, o didžturčių pajamos pakilo 10%. 70% Rusijos šeimų – ties išgyvenimo riba. Kokia tai socialinė valstybė? Tai – totalinio skurdo valstybė…

–Kas Jus nuvedė į Ukrainą? Netgi į frontą Ukrainos pusėje, kovoje su Jūsų valstybės režimu?

– Žvelgiant šiandienos kontekste tai gali atrodyti keistai, bet Maidano metu daugelis Rusijos gyventojų jį palaikė ir atidžiai sekė įvykius Ukrainoje. Daugelis džiaugėsi Maidano pergale. Daugelis tikėjosi, kad po Maidano bus nuversta ir V. Putino gauja.

Maidanas Ugnyje | maidan.org.ua nuotr.

Maidanas Ugnyje | maidan.org.ua nuotr.

Deja, įvyko kažkas šiurpaus. Išsyk visa jėga įjungta V. Putino propaganda, visais kanalais imta transliuoti, kad Ukrainoje į valdžią atėję fašistai-banderininkai, kurie draudžiantys rusų kalbą, vos ne siekiantys sunaikinti visus rusakalbius gyventojus. Visais kanalais kalbėta, jog reikia skubiai gelbėti rusus nuo fašistų. Čia pat prabilta apie „referendumus“, skubiai būtinus Kryme, Donbase, Charkove ir Ukrainos pietuose. Ši isterija televizijose trukdavo nuo ryto iki nakties.

Prijungus Krymą daugelis apsidžiaugė ir ėmė vaizduoti V. Putiną didžiu gelbėtoju, rusų žemių surinkėju. Kad ir kaip tai būtų liūdna, bet užguita rusų tautos dalis priėmė tokį perversmą, tikėdamasi teigiamų permainų pačioje Rusijoje. Tiesa, prisimenu, kad išsyk po Maidano mano pažįstami „mentai“ plūdosi visokeriopais žodžiais, kad juos siunčia į Ukrainą vaizduoti ten vietinių gyventojų, besišaukiančių V. Putino ir „Rusų pasaulio“…

Aš gi mačiau ir daug rašiau „Feisbuke“, jog tiek rusų, tiek ukrainiečių tautų laukia tikra katastrofa. Mane bandė „paprotinti“. Teko kuriam laikui išvykt į Nepalą. Tada dar maniau, jog visas tas košmaras tarp Rusijos ir Ukrainos greitai baigsis, bet klydau. Kai grįžau į Rusiją, mane išsyk areštavo pagal melagingus kaltinimus. Bet paleido, įsikišus gubernatoriui, mano statybos įmonė nebuvo užbaigusi vieno jo objekto…

Kai žuvo „kiborgai“ Donecke, mano kantrybė trūko. Galutinai nusprendžiau persikelti į Ukrainą. O po kelių dienų įsijungiau į batalioną „Azovas“. Taip nusprendęs buvau tikras, jog tai – vienintelis kelias pasipriešinti V. Putino banditams, ir buvau dėkingas Ukrainai, kad mums – rusams – suteikė tokią galimybę. Be manęs dalinyje buvo dar pora dešimčių rusų vaikinų.

– Kaip Jus pasitiko ukrainiečiai – dėkingai ar įtariai?

– Žinoma, dėkingai. Penkis mėnesius praleidau priešakinėse linijose, o ten niekam niekada į galvą nešaus kuo nors įtarinėti tą, kuris greta, nes kiekvieno gyvybė priklauso nuo to, kuris greta. Ten nesvarbu, kas tai: ukrainietis, rusas, žydas ar gruzinas: visi – viena komanda.

Mes bazavomės prie Mariupolio ir, turbūt, svarbiausia mums buvo suvokti, kad mes reikalingi mieste likusiems taikiems gyventojams. Jie tikėjo mumis, kad mes neatiduosime miesto ir neįleisime į jį „orkų“, kaip mes juos vadinome. O po miestą sklandė gandai, kad „Azovą“ rengiamasi išvesti, ir kad miestą atiduos pagal Minsko susitarimus. Niekada neužmiršiu, kaip sykį mes privažiavome keliais pikapais prie prekybos centro, išlipome ir patraukėme per aikštę, kurioje buvo daug žmonių. Žmonės persiskyrė ir mes žengėme, skambant aplodismentams. Daug mačiusių vyrų akyse žvilgėjo ašaros.

Daug ko ten buvo, ir gero, ir blogo. Bet atsimenu tą laiką, kaip geriausią. Viskas ten vyko garbingai ir mes ten gerai žinojome, kas savi, o kas – svetimi.

– Dabartinė Ukrainos valdžia – patriotinė, tautiška?

–Netgi prasilavinusioms namų šeimininkėms, ruošiančioms barščius virtuvėse, aišku, jog dabartinė Ukrainos valdžia nėra tautiška. Ji mažai tesiskiria nuo Rusijos valdžios. Ukraina sparčiai ritasi į praeitį. Į apgailėtiną, gėdingą ir korumpuotą pelkę, vargingiausios Europos šalies pelkę.

Valdžia iki Maidano ir po jo nepasikeitė. Saujelė vagių oligarchų pabėgo į Rusiją, pas savo Maskvos ir Piterio banditus, o kiti vagys liko ir netgi taburetės liko po jų užpakaliais. Visa ši vagių kamarilė jau atsigriebė už Maidaną, už tą laiką, kai jų gyvybėms ir gerovei grėsė realus pavojus iš ukrainiečių tautos, įvarytos į desperaciją. Dabar šie vagys keršija ukrainiečiams už Revoliuciją, už savo ištampytus nervus ir savo Donecko draugužius.

Ukrainos valdžia nuožmiai nekenčia viso, kas susiję su ukrainiečių troškimu pažaboti jos aistrą neteisėtam turtėjimui. Ši valdžia planingai ir nuosekliai susidoroja su Ukrainos patriotais ir pirmiausiai – su kariais savanoriais, užkirtusiems kelią V. Putino grobikams į Ukrainos gilumą.

Į Ukrainą ligšiol bėga žmonės iš Rusijos, besigelbstintys nuo represijų už pilietinę poziciją V. Putino politikos atžvilgiu ir pirmiausiai – už protestus prieš Rusijos agresiją Ukrainos atžvilgiu. Bet Ukrainos valdžia neduoda jiems prieglobsčio. Visus šiuos Rusijos gyventojus jungia priešiškumas V. Putino režimui. Atrodytų, jie, mažų mažiausiai, turėtų būti Ukrainos valdžios sąjungininkai. Bet kur ten…

Ką besakyti, jei iš daugiau, kaip tūkstančio užsienio savanorių, bandžiusių gauti Ukrainos pilietybę, 2014 m. gruodį ji suteikta vos dviems? Niekas iš šių žmonių nebesitiki gauti pilietybę, esant šiai valdžiai, ir priversti slapstytis, gresiant deportacijai į Rusiją ar Baltarusiją. O Rusijoje jų laukia kankinimai ir mirtis nuo V. Putino budelių rankos.

Kodėl tų žmonių kol kas neišduoda Rusijai? Tikriausiai bijo ukrainiečių protestų. Pasitreniravo su gruzinais – pavyko. Išvežė į Gruziją, apkaltinę talkininkavimu Michailui Saakašviliui, apskelbtam Kremliaus agentu. Ukrainiečiai sužinojo, kad žmonės buvo pagrobti, jau juos išdavus Gruzijai…

– Kaip vertinate tautiškuosius Ukrainos politikus, kaip Olehas Tiahnybokas, Dmytro Jarošas, Olehas Liaško?

Olehas Tiahnybokas | Alkas.lt nuotr.

Olehas Tiahnybokas | Alkas.lt nuotr.

Daugeliui Ukrainos politikų, kuriuos pažįstu asmeniškai, valdžia reiškia tik viena – turtėjimą valstybės sąskaita. Kitaip šie piliečiai nesuvokia savo buvimo politikoje.

Kalbant apie „Laisvės“ partiją ir jos vadovą O. Tiahniboką – visi atsimena laiką, kai laimėjo Maidanas, o Viktoras Janukovyčius pabėgo. Jau kitą dieną O. Tiahnybokas paskelbė, kad visoje Ukrainos teritorijoje rusų kalba bus paskelbta už įstatymo ribų ir visi reikalai bus sprendžiami tiktai ukrainiečių kalba. Ir tai – šalyje, kur daugelyje sričių išvis nekalbama ukrainietiškai. Tūkstančiams V. Putino agentų suteiktas kozirinis tūzas. Kam tai reikėjo padaryti po dienos? Ne po mėnesio? Ne po metų? Gal tada Kryme ir Donbase viskas būtų vykę kitaip…

Apie D. Jarošą galiu pasakyti tik tiek, kad ant jo pila purvą, kas tik netingi, bet prie jo tai menkai telimpa. Ramiai sau užsiima fondais, remiančiais Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Manau, ateis laikas, ir jis dar tars savo žodį. O apie O. Liaško Jūs ir patys viską žinote…

– O kaip politikai užsieniečiai – Michailas Saakašvilis, Aivaras Abromavičius?

– Saakašvilis pastaruoju metu – paskutinė viltis visai sveikai mąstančiai Ukrainos daliai. Aš įsitikinęs, kad jį ukrainiečiams atsiuntė dievai išgelbėti juos nuo atslenkančios betaučio oligarchato tironijos. Būtent jis – paskutinė riba, skirianti nuo sunaikinimo V. Putino Mordore. Jeigu jam kas nutiks, ukrainiečius ištiks rusų likimas. Be jo jau niekas nebeskirs ukrainiečių nuo totalinių represijų už kitokią mintį, net už „pamėgimą“ ar pasidalijimą internete.

Mikheilas Saakašvilis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Mikheilas Saakašvilis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Paradoksalu, bet jei ukrainiečiams nepavyks apsaugoti gruzino M. Saakašvilio, jie galės užmiršti savo Nepriklausomybę ir savo kalbą. Valdžioje tūnantys oligarchai ir kriminalinė „brolija“ savo mankurtų pagalba sunaikins visus „maidanininkus“ ir savanorius, kurie įvykdė Revoliuciją ir sustabdė Ordos veržimąsi. Sunaikins visus, trukdančius jiems gyventi, kaip tai padaryta Rusijoje.

Kalbant apie A. Abromavičių, jam reformos ir negalėjo pavykti. Smerdai pasikvietė riterį, kad jis išmokytų juos planuoti ir valdyti valstybę. Jie buvo pasirengę mokytis, bet neįstengė suprasti – kaip galima būti valdžioje ir nevogti.

– Grįžkime prie Rusijos. Tokie visuomenės veikėjai, kaip Aleksejus Širopajevas, Konstantinas Krylovas, Vladislavas Karabanovas, atrodo rusų tautininkų vadais. Ar taip ir yra, ar Jūs matytumėte kitas figūras?

– A. Širopajevas – visų pirma – ideologas. Jo idėjos gana populiarios tarp radikalių rusų tautininkų-antiimperininkų. Tai ir europinė Rusia, ir Naugardo respublika. Tai kažkas panašaus į rusiškąjį separatizmą, kovojant su ordine Maskva. Jo idėjos artimos Šiaurės brolijai, daug kur panašiai kalbame ir mes. Kaip ideologas A. Širopajevas neginčijamai daro didelę įtaką rusų tautinės idėjos formavimuisi, bet atsakomybės už lyderystę jis nesiėmė.

K. Krylovas ir V. Karabanovas – jokie lyderiai ir juolab – rusų nacionalizmo. Gal kažkada jie pasimaišė rusų nacionalizmo lauke, bet po Ukrainos Maidano parodė savo tikruosius veidus. Ir vienas, ir kitas greitai persitvarkė iš opozicionierių į ištikimus V. Putino pėstininkus, „Rusų pavasario“, „Novorosijos“ ir „Rusų pasaulio“ dainius.

V. Krylovui pažadėta registruoti jo partiją. Bet praėjo treji metai ir niekas nieko neregistravo. Pasekmė – dabar K. Krylovas, jei kam ir lyderis, tai gal dešimčiai proputininių marginalų. V. Karabanovas greitai suvokė, kaip „monetizuoti“ savo leidinį ARI.ru, puldamas rašinėti straipsnių apie Krymo „sakralumą“ kiekvieno ruso sielai bei kitas „Novorosijos“kasdienybes. Nenustebčiau, jei visa tai būtų daroma diktuojant Lubiankai.

Aš gerai pažinojau V. Karabanovą ir atmenu tą laiką, kai įvyko jo stebuklingas virsmas iš nacionalinio lyderio į V. Putino budelių parankinį. 2014 m. vasarį jis išvyko į Peru su FSB-ešniku Andrejumi Razumovskiu, ilgą laiką besitrynusį ARI būstinėje Maskvoje. Aš tada irgi norėjau vykti su V. Karabanovu, bet nepavyko dėl darbo. Nežinau, kas man būtų nutikę, jei būčiau tada vykęs su jais, galbūt visas mano likimas būtų susiklostęs kitaip. Nežinau, ką FSB-ešnikas padarė V. Karabanovui, bet iš Peru jis grįžo visiškai kitu žmogumi.

Iš viešų rusų nacionalizmo veidų, kurie neparsidavė, lyderiais galėčiau įvardyti Dmitrijų Diomuškiną ir Aleksandrą Belovą, bet jie sėdi kalėjimuose, o kiti priversti emigruoti. Kai kas jų grumiasi Ukrainoje, gindami ją nuo Ordos, kiti šiaip gyvena užsieniuose. Neseniai sukūrėme Šiaurės broliją, mūsų nuomone tapsiančią radikalaus, opozicinio rusų nacionalizmo avangardu. Kolektyviniu lyderiu. Jei lyderių nėra, jei nėra, kam vadovauti tautinei-išsivaduojamajai kovai, tai kiekvieno tautininko pareiga tapti tokiu lyderiu. Štai mes ir prisiimame visą atsakomybę, suvokdami visą jos svorį.

– Prieš interviu Jūs atkreipėte dėmesį, kad V. Putinas aneksavo Krymą, prarasdamas Sibirą. O kas vyksta etninėje, istorinėje Rusioje? Daug kas teigia, jog rusų miestuose šeimininkauja kaukaziečiai ir azijiečiai, o rusų nacionalizmas gniaužiamas labiau, nei kitų Rusijos tautų nacionalizmai. Ką Jūs į tai atsakytumėte?

– Tai – sistemos problema. Imperinės daugiatautės valstybės problema. Be to – kiaurai korumpuotos. Nuo vietos valdininko iki aukščiausių valstybės asmenų. Bet koks nusikaltėlis, davęs kyšį, gali ramiai atsipirkti už bet ką. Iki pat prievartavimų, plėšikavimų ir žmogžudysčių.

Apie tadžikų kiemsargius valdininkai sako, kad be jų Rusija paskęsianti purve. O štai paaiškinkite, kaip Baltijos šalys lieka švarios be tadžikų kiemsargių? Savivaldybių valdininkai priiminėja į darbą nelegalus azijiečius, kuriems mokamos kapeikos, o „įforminama“ pagal deramą kainą. Spėkite, kieno kišenėse nugula skirtumai?

Kita vertus regime tikslingai kuriant etnoaristokratiją – tai toks reiškinys, kai šalyje koks nors etnosas įgauna ypatingų teisių ir išeina už įstatymo valdžios. Rusijoje tai – čečėnai. Jiems leidžiama viskas. Milicija ir ta jų lenkiasi. Areštuosi čečėną – po savaitės pats atsidursi už grotų. Ras, už ką pasodinti. Vyriausybė tik užsiminė, kad gal reiktų apriboti Čečėnijos apetitą: juk šalyje – krizė. Ramzanas Kadyrovas už tai vos ne karu pagrasino. Pasekmė – dotacija ne tik nesumažinta, bet dar ir padidinta.

Rusų tautininkai sako: užteks maitinti Kaukazą! Mes patys – elgetos, patys išmirštame. O valdžia šiurpsta nuo tokio šūkio. Jei mes liausimės maitinę Kaukazą, kils klausimas dėl šiandieninės Rusijos vientisumo. Tai yra – klausimas, ar mes, rusai, norime gyventi su Kaukazu vienuose namuose, vienoje šalyje. O gal mes, rusai, atsiskirkime nuo Kaukazo? Valdžia bijo rusų nacionalizmo dėl jo „separatistinės“ krypties. Užtai ir stengiasi sunaikinti visus rusų tautininkus, kurie nėra kišeniniai, prokremliški.

Azijiečiais valdžia bando pakeisti sparčiai išmirštančius rusus, o taip pat ir kai kurias kitas vietines tautybes. Čečėnai tapo etnoaristokratija ir prižiūrėtojais rusų vergams. O rusai nori laisvės. Nori tautovaldos. Jei mes, rusai, atsiskirsime nuo putininės Rusijos, kas jai beliks?

– Jums būnant fronte – kas buvo sunkiausia ir kaip tai išgyvenote?

– Sunkiausia, su kuo teko susidurti, tai išdavystė tų, kuriais tikėjai ir iš kurių to nesitikėjai. Sunku ištverti kovos draugų žūtis. Ukrainoje nuolat kalba: didvyriai nemiršta. Netiesa. Dar ir kaip miršta. Lieka jų tėvai, broliai, seserys, žmonos, vaikai. O didvyriai miršta. Ir niekada nebegrįžta. Tikriausiai, padorus žmogus turi išgyventi visa, išskyrus negarbę. Štai ir išgyvenau.

– Ir galiausiai – Jūsų ateities planai?

Artimiausias laikas parodys, kokia gali būti ateitis tiek man, tiek man, tiek ir kitiems kariams-savanoriams iš Rusijos ir Baltarusijos. Viskas priklausys nuo įvykių tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Sunku dabar kalbėti apie revoliuciją Rusijoje. Neįsivaizduoju, kas ten turėtų įvykti, kad žmonės išeitų į gatves. O Ukrainoje viskas neapibrėžta ir aišku viena – Ukrainos valdžia laiko savo priešais V. Putino priešus, įskaitant tuos, kas kovojo už Ukrainos Nepriklausomybę Donbase. Gali tekti keltis į kokią nors demokratišką valstybę.

Vienaip ar kitaip žinau, jog darbo užteks. Be viso kito dirbsime su Šiaurės brolija. Kursime koordinacinį tinklą bendriems veiksmams su visomis Šiaurės brolijos ir Dešiniojo sektoriaus grupėmis visoje Europoje. Sunku, žinoma, užsiimti tokiais projektais be būtinų išteklių, kol kas viskas laikosi mūsų entuziazmu. Bet žinome, kad kovosime ir nugalėsime. Juk mes – paskutiniai rusai, kurie nesusitaikėme ir tęsiame pasipriešinimą režimui.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. markas:

    Mano galva, labai geras interviu. Kas pastoviai domisi Ukrainos įvykiais, nenustebs, bet žmogui, kuris po Maidano pergalės nustojo domėtis Ukraina, bus nemalonus netikėtumas. Keleta sakinių atskleista visa esmė.

  2. !!!:

    Jis tubūt to nežino bet jis ne russas…gerąje prasme.

  3. Tvankstas:

    Stulbinančias gilumines priešpriešas atskleidžia S.J. Bukrejevas, kurias suvokiantis skaitytojas pažįsta Rusijos vidų, jos dabartį ir ateitį.

  4. Citata: “Saakašvilis pastaruoju metu – paskutinė viltis visai sveikai mąstančiai Ukrainos daliai. Aš įsitikinęs, kad jį ukrainiečiams atsiuntė dievai išgelbėti juos nuo atslenkančios betaučio oligarchato tironijos”.
    Nežinau – nepanašūs tokie “mesijai” į rimtus žmones.

  5. M.Kundrotas ir toliau varo žydomasoninę – maskolių propagandą, kuri išranda rusus:
    žodis русский reiškia rusišką, surusėjusį, aprusintą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *