M. Kundrotas. Demokratija serga. Pribaigti ar gydyti? (18)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

2005 m. apklausos duomenimis 55% Lietuvos piliečių pasisakė prieš tai, kaip valstybėje veikia demokratija. 2016 m. patenkintų demokratijos veikimu liko vos 38%. Žinoma, pats klausimas abejotinas tiek loginiu, tiek moraliniu požiūriu. Jis į vieną krūvą suplaka skirtingas pozicijas. 1. Demokratija iš principo yra blogis. 2. Demokratija yra gėris, bet jos per daug. 3. Demokratija yra gėris ir būtent jos trūksta. 4. Demokratija būtų gėris, bet ji turi būti kitokia.

Pirmojo požiūrio esmė – aiški: dėl vienų ar kitų priežasčių jo šalininkai ilgisi diktatūros. Antrasis požiūris remiasi nuostata, kad esama gerų dalykų, kurių gali būti per daug: pavyzdžiui – laisvė užgožia atsakomybę, teisė – pareigą, galimybė rinktis – pasirinkimo kokybę. Trečiasis požiūris – priešingas abiems pirmesniems, o ketvirtasis skiriasi nuo kitų trijų tuo, kad kiekybės klausimą keičia esmės ir kokybės klausimais.

Nepasitenkinimas šiose apklausose suplakė demokratijos priešininkus ir šalininkus. Vis dėlto šios apklausos atskleidžia vieną bendrą problemą. Esama padėtis tenkina tik mažumą piliečių. Jei demokratiją suprasime kaip liaudies, tautos, piliečių valdžią, tai tokie skaičiai rodo viena iš dviejų: arba pas mus demokratijos išvis nėra, arba ji sunkiai serga.

Teiginys, jog demokratijos pas mus nėra, skambėtų labai drąsiai. Valdžia pas mus renkama, nors pasirinkimas – kontroliuojamas. Jos šakos – atskirtos, nors jų pusiausvyra – abejotina. Pažiūrų laisvė egzistuoja, nors – tam tikrose ribose. Žmogaus asmuo ir jo teisės vis dar įstatymo globoje, nors išimčių sparčiai gausėja. Aptarkime tai paeiliui.

1. Kontroliuojamas pasirinkimas. Formaliai politinę sistemą sudaro skirtingų ideologijų politikai ir partijos. Iš tiesų daugumą jų vienija liberalizmo ir kosmopolitizmo pozicijos. Laisva rinka ir privatus kapitalas, atviros sienos ir atvira visuomenė, privaloma tolerancija imigracijai ir seksualinių eksperimentų plėtrai, išnaudojimas darbo santykiuose, savieiga kainų ir pajamų santykiuose, pagaliau – viršvalstybinių struktūrų diktatas Lietuvos valstybei. Visais šiais atžvilgiais sutaria didžiuma politinės sistemos, o kas tam prieštarauja – greitai išstumiami.

Dar sunkiau prasimušti naujam politikui ar juo labiau – partijai su idėjine alternatyva. Liberalų valdoma žiniasklaida juos, geriausiu atveju, apjuodins. Tai tikrai bus geriausias atvejis, nes taip ši politinė alternatyva bent jau taps žinoma, o protingesnis rinkėjas atsirinks grūdus nuo pelų. Blogiausiu atveju ši alternatyva bus tiesiog blokuojama. Nepasiekdama rinkėjų, nors jai pritartų absoliuti jų dauguma.

Politiniu lygiu alternatyviai partijai teks rinkti vis didesnį ir didesnį narių skaičių. Užuot augusi palaipsniui, šviesdama ir taip formuodama sau ištikimą idėjinę žmonių bazę, tokia partija bus priversta prisirankioti atsitiktinių žmonių ir galiausiai – idėjiškai išsigimti. Pagaliau dar yra finansinis lygmuo. Sisteminės partijos skirstosi sau finansus iš valstybės biudžeto, mūsų ir Jūsų mokesčių, tuo tarpu alternatyvioms partijoms draudžiamas finansavimas iš juridinių asmenų ir stipriai ribojamas – iš fizinių asmenų pusės. O finansai sąlygoja eterį žiniasklaidoje, administracinį aparatą, renginių organizavimą ir kitas prieigas prie visuomenės.

2. Valdžios šakų pusiausvyra. Žinia, kad klasikinėse demokratijose veikia trys atskiros valdžios šakos – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė. Jų pusiausvyrą sąlygoja skirtingos galios ir pareigos. Tuo tarpu Lietuvoje vykdomoji valdžia Vyriausybės asmenyje vis labiau perima įstatymų iniciatyvą. Tiesos dėlei tenka pripažinti, jog vadinamasis „governmentalizmas“ yra daugelio senstančių demokratijų problema visame Vakarų pasaulyje, bet vargu, ar tai – tinkamas pasiteisinimas.

Dar didesnė problema – teisminė valdžia. Net paprasto teismo sprendimas praktiškai atsidūrė už kritikos ribų – šia prasme teismai pralenkė Seimą, Vyriausybę ir net Prezidentūrą. O Konstitucinis Teismas, užuot aiškinęsis įstatymų atitikimą Konstitucijai, ėmėsi aiškinti pačią Konstituciją ir išsikėlė aukščiau Konstitucijos suvereno – konstitucinės tautos. Tautos teisę keisti ar tobulinti Konstituciją Konstitucinis Teismas panaikino, tiesa – dosniai pasidalydamas savo antikonstitucine valdžia su Seimu, leidžiančiu arba draudžiančiu referendumus.

3. Pažiūrų laisvės ribos. Čia situacija – labai panaši, kaip ir politinio pasirinkimo srityje. Tiesa tokia, kad šiandien Lietuvoje gali mąstyti ir net kalbėti beveik bet ką. Nors už griežtesnę kritiką tam tikroms tendencijoms – pavyzdžiui, masinei imigracijai ar lytiniams iškrypimams – jau galima sulaukti sankcijų, bet jos labiau – demonstracinio pobūdžio išimtys, nei taisyklė.

Pagrindinė laisvės ribojimo priemonė glūdi visai kitur. Dauguma atvejų esi visiškai laisvas išeiti į mišką ir šaukti savo nuomonę visa gerkle. Vienišas, pačiam sau. Gali kreiptis į alternatyvią žiniasklaidą, kurios ištekliai valdžios ir kapitalo sąaugos dėka – tokie pat riboti, kaip ir alternatyviųjų politikų bei partijų. Gali net surengti mitingą, į kurį – dėl ribotų informacijos išteklių – ateis šimtas-kitas žmonių. O didžioji žiniasklaida visa tai užblokuos arba iškraipys. Taip ir liksi pasikalbėjęs pats su savimi, geriausiu atveju – su tais, kurie ir ligtol mąstė panašiai.

O valdžia į visa tai tiesiog nusispjaus. Kam įdomūs šimto-kito žmonių paverkšlenimai?

4. Žmogaus asmens apsauga. Vargu, ar verta apsistoti ties tokiais atvejais, kaip Vytauto Pociūno, Drąsiaus Kedžio, Pranciškaus Šliužo žūtys. Jos – vis dar demonstratyvios išimtys. Kur kas dažniau alternatyvių pažiūrų žmogus sužlugdomas socialiai. Jam užginamas išsilavinimas ir mokslinis laipsnis, kad būtų galima vaizduoti, jog dauguma alternatyvių pažiūrų žmonių – beraščiai. Tada užginama galimybė įsidarbinti – pradedant valdžios ir švietimo įstaigomis, baigiant prekybos centru. O tada belieka nusižudyti arba emigruoti. Finita la historia.

Visa tai perša išvadą, jog demokratija Lietuvoje yra, bet ji sunkiai serga. Šiandieninė demokratija teigiamai veikia vos kiek daugiau, nei trečdalį mūsų valstybės piliečių. Kokie sprendimai? Priklausomai nuo konkretaus požiūrio, jų gali būti bent keli. Pirmas – išvis atsisakyti demokratijos, keičiant ją kita politine santvarka. Antras – siaurinti jos ribas. Trečias – jas plėsti. Pagaliau, ketvirtas – persvarstyti pačią demokratijos esmę ir pertvarkyti jos veiksmą.

Siūlymai panaikinti arba susiaurinti demokratiją kol kas – gana marginalūs, bet augant politinėms, moralinėms ir socialinėms įtampoms šių sprendimų šalininkų gali gausėti, užtai verta aptarti šiuos sprendimus, jų motyvus ir galimas pasekmes.

Pirmoji problema, susijusi su tokiais siūlymais, kyla iš teorinės painiavos, kai demokratija siejama su liberalizmu. Ilgus dešimtmečius liberalai savo poziciją tapatino su demokratija, dėl to natūralu, jog antiliberalių pažiūrų žmonės ima laikyti save ir antidemokratais. Daugelis mano, jog laisva rinka be jokios valstybės kontrolės, laisvė migracijai ir lytinių iškrypimų plėtrai, nulinė kapitalo atsakomybė darbuotojų ir vartotojų atžvilgiu bei kitos liberalizmo grimasos – tai demokratijos arba perdėtos demokratijos pasekmės.

Iš tiesų taip nėra. Pavyzdžiui, išnaudotojiški darbo santykiai veikiau rodo demokratijos trūkumą, nei jos perteklių. Juk sprendžia tik viena suinteresuota pusė, tuo tarpu demokratija reikalautų maksimalaus interesų derinimo. Valstybės išstūmimas iš ūkio srities užkerta kelią piliečiams per valstybę kontroliuoti ūkinius procesus – tai irgi demokratijos trūkumas. Priverstinis valstybės atvėrimas svetimšaliams, o viešosios kultūros atidarymas lytinei egzotikai be daugumos piliečių atsiklausimo akivaizdžiai prieštarauja demokratijai bei rodo jos trūkumą.

Dar daugiau, galima klausti, ar atsivėrimas migracijai nėra paties demokratijos suvereno – tautos – sunaikinimas, nors ir uždelstu būdu. Juk tauta yra turinys, o valstybė ir jos santvarka – tiktai formos. Demokratija yra tautos sprendimų priėmimo būdas.

Antra problema, teisėtai keliama demokratijos priešininkų, yra masės kompetencijos problema. Ją galima aptarti kartu su trečia – pinigų įtakos problema. Pasak autoritarizmo šalininkų, demokratija sudaro sąlygas demagogiškiems apgavikams mulkinti liaudies mases, pasitelkiant pinigus ir už juos – informacijos priemones. Akivaizdu, jog priekaištas – teisingas.

Demokratinėje sistemoje – bent jau tokioje, kokia šiandien vyrauja – politikas priverstas pataikauti žmonių kvailumui ir savanaudiškumui. Net padorus rinkėjas iš liaudies dažnai stokoja reikiamų politinių žinių ir gebėjimų blaiviai mąstyti, o daugelis liaudies atstovų yra dar ir savanaudžiai. Jaunimo interesai dažnai prieštarauja pensininkų interesams, darbdavių norai – darbuotojų poreikiams, biudžetininkų siekiai – privataus sektoriaus atstovų tikslams, ir t.t. Politikas priverstas vieniems kalbėti viena, kitiems – kita, o dažniausiai – meluoti visiems.

Dabartinė politinė, kultūrinė ir ekonominė padėtis tokia, jog siekiant kompleksinės dvasinės ir medžiaginės gerovės būtinos kompleksinės ir ilgalaikės permainos. O permainos kainuoja. Įsivaizduokime garbingą politiką, kuris ateitų ir pasakytų: išrinkus mane ir mano bendražygius į valdžią, ketveris metus viskas tiktai blogės, po aštuonerių metų stabilizuosis, ir tik po dvylikos – pradės gerėti. Kas rinks tokį politiką?

Pagaliau, autoritarizmo šalininkai teisūs ir dėl to, kad istorijos ratą suka asmenybės. Ne masės. Bet visais šiais aspektais būdami teisūs dėl problemų jie klysta dėl sprendimų.

Taip, istorijoje pasitaiko atvejų, kai atsiranda doras ir dar protingas diktatorius. Jau savaime kiekviena šių savybių – reta, o juolab – jų derinys. Tačiau jau to diktatoriaus įpėdinis gali būti niekšas arba kvailys, o gal net abu iškart. Maža to. Daugeliu atvejų diktatoriais tapti tik tokie ir veržiasi. Kuo žmogus menkesnis moraliai ar intelektualiai, tuo labiau stengiasi kompensuoti vidinį menkumą, valdydamas ir engdamas kitus. O blogiausia, kad nėra galimybės pilietinei kontrolei, kurią – kad ir kokią ribotą – suteikia demokratija. Autoritarai mėgsta kalbėti apie absoliučią valdžią su absoliučia atsakomybe, tačiau pastaroji dažniausiai lieka tiktai fikcija.

Taigi, patrauklesnis atrodo siūlymas demokratiją gydyti, užuot ją pribaigus. Bet vargu, ar tam užtektų mechaniško demokratijos kiekių didinimo. Pirmiausiai reikia sutarti, kas apskritai toji demokratija: galbūt paaiškės, kad kai ką reikia didinti, kai ką – mažinti, o kai ką – net sukurti? Aptarkime keletą galimų sprendimų.

1. Aristokratijos sugrąžinimas. Iš pažiūros aristokratijos ir demokratijos sąvokos viena kitai prieštarauja pačiomis savo esmėmis. Tam tikra prasme taip ir yra. Deja, demokratija absoliučiąja savo forma yra ir bus fikcija. Netgi tiesioginėse demokratijose, kurias aptarsime vėliau, būtina lyderio figūra, o dar geriau – lyderių komanda, kurioje vienas papildo kitą. Retas teoretikas būna geras organizatorius ir atvirkščiai, o dar yra laiko ir jėgų išteklių ribos. Jei demokratija atmeta aristokratijos sluoksnį, anksčiau ar vėliau jo vietoje randasi oligarchija arba tironija.

Aristokratija arba šiuolaikiškai tariant – elitas – gali būti suvokiama įvairiai. Ją gali apibrėžti kilmė – per dažnai ir per ilgai aristokratija aiškinta būtent per kilmę. Kai kuriais atvejais tai pasiteisindavo: aristokratai ir savo vaikus auklėdavo tikrais aristokratais, su visomis lyderių savybėmis ir atsakomybe. Tačiau dauguma atvejų genetinė aristokratija, užsidariusi savo rate, išvengdama visuomenės kontrolės, tiesiog išsigimdavo. Kitas aristokratiškumo principas – turtas. Šis principas vyrauja kapitalistinėje sistemoje, bet jis – ydingas pačia savo esme.

Tikrasis aristokratiškumas apibrėžiamas intelektualiniu ir moraliniu pranašumu – būtent abiejų šių pranašumų darna. Prigimtinis aristokratiškumas gali būti tiktai viena iš prielaidų moraliniam ir intelektualiniam aristokratiškumui. Iš esmės aristokratijos sluoksnis privalo būti dinamiškas, į jį turi būti leista įsilieti jaunosioms jėgoms, o atgyvenę elementai turi trauktis. Jei aristokrato vaikas mąsto ir elgiasi kaip plebėjas, jis turi būti ir laikomas plebėju, ir atvirkščiai.

Brandi demokratinė visuomenė privalo skatinti ir stiprinti savo aristokratiją, sudarytą iš moralių intelektualų. Ir būtent iš jų augintis sau lyderius, o pastarieji privalo užsiimti nuolatiniu visuomenės švietimu, strategijų kūrimu ir įgyvendinimu.

2. Dalyvaujamoji ir tiesioginė demokratija. Autoritarinė demokratijos kritika, apžvelgta aukščiau, iš esmės tinka šiandien vyraujančiai demokratijos formai – atstovaujamajai demokratijai. Būtent ji sąlygoja masės tamsumą, politikų demagogiją ir finansinį diktatą. Kai piliečio vaidmuo susiaurinamas iki rinkėjo funkcijos, tai – jokia demokratija, o tiktai renkama diktatūra. Kas iš to, jog diktatoriai periodiškai keičiasi? Atstovaujamosios demokratijos struktūros – prezidentūra, parlamentas, savivaldybės – yra būtinos, bet virš visko turi veikti atsakingos visuomenės valia.

Svarbiausi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai turi būti sprendžiami referendumu. Iš pažiūros tai prieštarautų ankstesnėms įžvalgoms apie masių tamsumą bei inertiškumą. Tačiau kaip tik tiesioginės ir dalyvaujamosios demokratijos receptas šias problemas išsprendžia. Vaikas išmoksta vaikščioti tiktai pradėjęs vaikščioti, nors ir klupdamas, ir užsigaudamas. Tik suteikus piliečiams teisę, o kartu ir atsakomybę, galima tikėtis, kad augs jų sąmoningumas. Taip liaudis tampa tauta.

Šalia tiesioginės demokratijos institutų – referendumų ir plebiscitų – būtinas visuomenės dalyvavimas savivaldoje nuo žemiausios grandies – renkamos seniūnijų valdžios, o taip pat – teisminėje valdžioje per prisiekusiųjų ir tarėjų institutus. Šalia to galima pagalvoti apie dviejų rūmų parlamentą – šalia mišriu būdu renkamų žemųjų rūmų galėtų veikti aukštieji rūmai, sudaryti korporaciniu principu, iš kultūrinių, socialinių ir ekonominių organizacijų. Kainuos? Taip. Demokratija kainuoja.

3. Sveika socialinė bazė. Demokratija per dažnai ir per ilgai suvokiama, kaip egalitarizmas, lietuviškai – lygiava. Iš tiesų pripažįstant lygias pilietines ir politines teises visiems piliečiams reikia suprasti, kad kai kurios socialinės grupės vaidina ryškesnį vaidmenį, nei kitos. Tai jau aptarta, kalbant apie aristokratiją. Sveikos demokratijos sąlygomis išskirtinis dėmesys turi būti skiriamas trims grupėms: humanitarinei inteligentijai, techninei inteligentijai ir smulkių savininkų sluoksniui.

Humanitarinė inteligentija yra svarbiausias socialinis sluoksnis ta prasme, jog jis kuria, palaiko ir plėtoja dvasines vertybes, o dvasia – visos žmogiškosios būties pagrindas. Techninė inteligentija užtikrina medžiaginę gerovę ir pergales pasauliniu mastu, informacinėse ir ekonominėse, o kartais – net politinėse ir karinėse varžybose. Jau šiandien Lietuva garsėja savo fizikais, kuriems, deja, skiriama per mažai dėmesio, skatinant juos emigruoti. Šią brangią visuomenės grandį būtina kuo labiau stiprinti.

Pagaliau, smulkus (jei norite – ir vidutinysis) savininkas yra socialinis visuomenės stuburas. Būtent prieš jį nukreiptos pagrindinės liberalų atakos, siekiant visuomenę padalyti į smulkų, bet viešpataujantį kapitalistų sluoksnį iš vienos pusės, bei priklausomą proletariatą – iš kitos. Kuo daugiau bus smulkių savininkų, tuo daugiau – savarankiškų piliečių.

Proletariato, kaip fizinių darbininkų, poreikis vis mažės, spartėjant mechanizacijos procesams. Kol šis sluoksnis yra, būtina užtikrinti jam žmogiškas būties ir buities sąlygas, bet palaipsniui reikia ruoštis laikui, kada visame pasaulyje sumažės darbo jėgos poreikis. Liberalizmas kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Kad ir kaip vertintume sąmokslo teorijas apie planuojamą „auksinį milijardą“, kai globalus elitas fiziškai išnaikinsiąs „perteklines“ žmonių mases, viskas veikiau veda į tai, kad šios „perteklinės“ masės sunaikins patį globalų elitą.

Ateities pasaulyje klestės tos visuomenės, kuriose bus daugiausia socialiai, ekonomiškai, o per tai – ir politiškai, ir kultūriškai savarankiškų piliečių. Būtent smulkieji savininkai sudaro sveikiausią visuomenės segmentą Amerikoje, būtent jų gausa leido po komunizmo ir liberalizmo eksperimentų greičiau atsitiesti mūsų kaimynei Lenkijai. Gerus pavyzdžius reikia perimti.

Kiti socialiniai sprendimai – progresiniai mokesčiai, mišri nuosavybė ūkyje, šalia privačios grąžinant kooperatinę ir valstybinę nuosavybę, aktyvus valstybės dalyvavimas kainų politikoje, o visų pirma – gausios investicijos į šeimas, skatinant tautos gimstamumą – žinomi iki skausmo.

Idant šie receptai būtų įgyvendinti, reikia dviejų dalykų – švietimo ir valios. Pralaužti informacinę ir politinę blokadą galima tik intelektualine, moraline ir valios stiprybe. Tam reikia stiprinti alternatyviąją žiniasklaidą, palaipsniui boikotuojant liberaliąją, iš jos sukurti platų visuomenės švietimo tinklą, o jo pagrindu – visuomeninių asociacijų tinklą ir galiausiai – stiprią tautišką partiją. Žinoma, bus sunku. Juo labiau stiprės alternatyvi jėga, juo labiau ją stengsis sunaikinti tie, kuriuos tenkina dabartinė padėtis. Tačiau didžios permainos įmanomos tiktai ryžto ir išminties dėka. Arba jie nugalės mus, arba mes – juos. Trečio kelio nėra. 

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: