A. Lapinskas. Lenkų konferencijoje tvyrojo nepakanta lietuvių kalbai

Prieš keletą savaičių, savo straipsnyje „Ar lenkai nori išmokti lietuviškai?“ paskelbiau, kad Lietuvos lenkų vaikams lenkiškų mokyklų tenka tris kartus daugiau nei lietuvių vaikams lietuviškų, todėl maniausi, kad iš Lietuvos lenkų nacionalistų rankų išmušiu „baisios“ lenkiškų mokyklų padėties kortą. Atrodė, kad bent jau dėl jų baigsis pretenzijos ir skundai Lietuvai, Lenkijai, Europai ir pasauliui.

Priminiau, kad  10-čiai tūkstančių lietuvių vidutiniškai tenka 4,26 mokyklos, tokiam pačiam skaičiui rusų – 4,27 mokyklos, lenkų – 4,76 mokyklos. O 10-čiai tūkstančių mokyklinio amžiaus lietuvių tenka 32,5 mokyklos, rusų – 38,8; lenkų, neįtikėtina – 66,5 mokyklos. Na dėl ko dar galima lenkams skųstis!

Tačiau gerai paieškojus ir norui esant galima rasti. Ir surado! Visos lenkų nelaimės, pasirodo, yra dėl… lietuvių kalbos, ši, kaip žinome, yra mokoma visose, taip pat ir lenkų, mokyklose.

Todėl įtakingi, iš esmės dauguma Lietuvos lenkų, vykdydami „vado“ Valdemaro Tomaševskio nurodymus (juos vykdyti visiems Lietuvos lenkams yra privalu) nuo pat 2011 m. Lietuvos švietimo įstatymo priėmimo, o ir anksčiau, keikia lietuvių kalbos mokymą, o iš tikro ir ją pačią, kiek tik begali.

Įrodymui pacituosiu šiemet parengtą Vilniaus rajono Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) ne itin sklandžia kalba įvardytą „Anketinę apklausą tėvams apie lietuvių kalbos ugdymą pradinėse klasėse tautinių mažumų mokyklose“ (tarnybos direktorius Roman Juchnevič, analizę  parengė PPT psichologės Olga Bartkevič, Agnieška Ragucka).

Taip pat apžvelgsiu praeitą savaitę įvykusią lenkų mokyklų tėvų forumo surengtą konferenciją panašia tema „Suvienodinta valstybinės kalbos mokymo programa Lietuvos tautinių mažumų mokyklose“.  Minėta apklausa ten ir buvo pristatyta, o pačios konferencijos išvada irgi panaši: lenkų vaikams neįmanoma išmokti lietuvių kalbos.

Kaip lenkai keikia lietuvių kalbą? Štai taip (iš minėtos apklausos): „92 proc. tėvų nurodė, kad patiriami lietuvių kalbos mokymosi sunkumai jų vaikus slegia ir verčia nerimauti… labiausiai sunkumai atsiliepia pamokose, taip pat laisvalaikio veikloje.

Tokia situacija yra pavojinga vaiko psichinei sveikatai, patiriamas stresas reikšmingiausiose jo gyvenimo srityse, vaikui nelieka laiko atsistatyti nuo patiriamo nerimo“. Vargšė lietuvių kalba, o kartu ir lenkų vaikai, kurie priversti jos mokytis, baisiau jau negali būti…

„82 proc. tėvų nurodė, kad vaiko patiriami sunkumai slegia kitus šeimos narius… sutrikdoma vaiko ir visos šeimos gyvenimo kokybė, lietuvių kalbos namų darbai yra atliekami nenoriai, vaikas nelaimingas, bijo pamokos, neturi laisvo laiko, per jėgą verčiamas mokytis, jaučiasi nesaugiai, jam neįdomu, nenori lankyti mokyklos.

Lietuvių kalba yra vienintelis dalykas, dėl kurio vaikas verkia, vaikas negali laisvai bendrauti lietuvių kalba, dar nemoka skaityti gimtąja kalba, o jau reikalaujama, kad skaitytų lietuviškai“.

Atidžiau susipažinus su apklausa, peršasi išvada, kad lenkų vaikui gyvenimas tampa visai nemielas dėl tos lietuvių kalbos, o gyvenant tokioje neapykantos kalbai terpėje, baisu net pagalvoti, kuo gali baigtis tokia konfrontacija. Vis dėlto, reikėtų suabejoti apklausos duomenimis esą 65 proc. vaikų, atėję į mokyklą, visiškai nemoka lietuvių kalbos, o 66 proc. retai gali girdėti, tuo labiau bendrauti lietuvių kalba jų natūralioje gyvenimo aplinkoje. 

Priminsiu, kad tame pačių lenkų iškeiktame 2011 m. Lietuvos švietimo įstatyme numatyta, kad  tautinių mažumų „Priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę skirti ugdymui lietuvių kalba“. Aišku, kad įstatymas sąmoningai nevykdomas, antraip, lenkų pirmaklasiai tikrai kažką mokėtų pasakyti ir atsakyti lietuviškai. 

Palyginimui, Lenkijoje, lietuviškuose vaikų darželių priešmokyklinėse grupėse taip pat vyksta 4 savaitinės lenkų kalbos pamokos, kurias, beje, veda pačios darželių auklėtojos, kadangi puikiai kalba lenkiškai, apskritai, visi Lenkijos lietuviai – vaikai ir suaugę neturi jokių valstybinės kalbos problemų. Lietuvoje, kaip matome iš apklausos, lenkai jų turi ištisą jūrą.

Dar vienas, jau hipotetinis palyginimas. Jei tokia apklausa, kaip įvykusi Vilnijoje būtų surengta Lenkijoje Punsko krašte ir būtų užfiksuoti analogiški lietuvių vaikų tėvų atsakymai, pvz., kad lenkų kalbos mokymas pavojingas vaiko psichinei sveikatai, Lenkijos lietuvių nuomone tą pačią dieną lietuviškos mokyklos būtų uždarytos, kaip nesusitvarkančios su valstybinės kalbos mokymu ir paverstos lenkiškomis.

Bet gal tokia apklausa buvo nepatikima ar nesąžininga? Tačiau praeitą savaitę įvykusi lenkų mokytojų ir tėvų konferencija dėl suvienodinto valstybinės kalbos mokymo patvirtino tą patį – lietuvių kalbos esą neįmanoma išmokti, todėl reikia atsisakyti suvienodintos programos, suprantama ir reikalavimų bei pereiti prie palengvintos lietuvių kalbos…

Žinomas Lietuvos lenkų veikėjas Juzefas Kviatkovskis, savo pasisakymą konferencijoje, kaip visada, pradėjo nuo politikos. Lietuvių kalbos padėtis lenkiškose mokyklose, anot jo, blogėja, bet dėl to kalta, aišku, Lietuvos valdžia.

Jis kažkodėl prisiminė Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų derybas, kurios baigėsi gėdingu Lenkijos delegacijos pabėgimu, nes Lenkijos lietuviai puikiausiai jaučiasi visoje Lenkijoje vienodoje lenkų kalbos mokymo tėkmėje ir netgi pirmauja tarp lenkų pagal lenkų kalbos žinias. Apie nevienodus lenkų kalbos reikalavimus Lenkijoje būtų gėda užsiminti.

Lietuvoje suvienodintus reikalavimus J.Kviatkovskis su pasityčiojimu pavadino “pliku patriotizmu”, sukėlusiu lenkų pasibjaurėjimą ir priešiškumą. Ką jis siūlo? 1.Sukurti lenkams atskirą mokymo programą, 2.atskirus vadovėlius, 3.atskirą metodiką, 4.paruošti atskirus mokytojus lenkiškoms mokykloms, 5.atskirus egzaminus. Matyt, greitai pasiūlys ir atskirus getus tolesniam gyvenimui, kuo toliau nuo lietuvių, kad nereikėtų ta baisia kalba kalbėti.

Naujai paskirta Vilniaus miesto administracijos direktoriaus pavaduotoja Danuta Narbut kalbą pradėjo irgi agresyviai, nuo gąsdinimų: „jei kas nors nelietuvių tautybės bendrapiliečiams pasakys, kad jų kalbos yra antraeilės, praktiškai išbrauks mus, lenkus iš valstybės sąrašo, pažemins mūsų statusą ir įves diskriminaciją. Kiekvienas, kuris man ar mano vaikams pasakys, kad lietuvių kalba yra svarbesnė negu gimtoji, panaudos prieš mane ir mano vaikus diskriminacijos kalbą“.

Toliau ji jau kalbėjo ramiau ir netgi pasigyrė, kad švietimo įstaigų absolventai lenkai turi didesnes kalbines kompetencijas nei lietuviai, o stodami į aukštąsias, neturi jokių problemų dėl lietuvių kalbos.

Siūlyčiau poniai Danutai susitikti su Vilniaus lenkų universiteto profesoriumi Jaroslavu Volkonovskiu, ką tik šeštadienį kalbėjusiu per lenkų radiją „Znad Wilii“. Jo nuomone, padėtis yra labai bloga („barzdo zła“), lenkų abiturientai nemoka ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbos. Iš 36 lenkiškų gimnazijų tik viena pasiekia šalies vidurkį, o stojimo į aukštąsias lygis dvigubai žemesnis nei lietuviškų mokyklų.

Apie lietuvių kalbą kalbėjo ir… Lenkijos ambasados atstovas Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Poznanski). Jis, laimei, nemokė Lietuvos valdžios, kaip reikia jos mokyti, bet, atrodo, nuoširdžiai pergyveno dėl lenkų vaikų, ypač pirmaklasių, patiriančių  mokykloje stresą. Tačiau, jo nuomone, Lietuvos lenkų vaikai privalo mokytis lietuvių kalbos, nes jų ateitis yra Lietuvoje, ji turi būti ne problema, o malonumas. Dėl programų suvienodinimo jis jokių pretenzijų nereiškė.

Konferencijoje skambėjo vos keletas kitokių nuomonių. Lituanistė iš Dūkštų pagrindinės mokyklos išdrįso pasakyti, kad dauguma skambėjusių referatų buvo tendencingi, o Lietuvoje gyvenantys lenkai tiesiog nenori mokytis lietuvių kalbos. Kitas kalbėtojas nusiskundė, kad darželiuose nemokoma lietuvių kalbos, prašoma už tokias pamokėles papildomų pinigų. Be to per jas mokoma ne lietuviškų, bet rusiškų dainelių.

Lenkų portalas „Wilnoteka“ konferenciją pristatė su antrašte „Nekenčiu lietuvių kalbos“, („Nienawidzę języka litewskiego“) esą konferencija ieškojo sprendimų, ką daryti, kad vaikai taip nesakytų. Ar surado tokius sprendimus konferencijos dalyviai, tektų suabejoti.

Jų nepakanta lietuvių kalbai buvo per stipri tokių sprendimų paieškai.