Lyg savi namai: folkloro ansamblio „Šukupis“ 25-metis (nuotraukos)

LYG SAVI NAMAI IR DAUG NEMATYTŲ SVEČIŲ. Kai netyčia atsiduriu savo tikrosios kalbos aplinkoje, ištinka toks geras jausmas – atrodo, kad namo parėjau! Prigimtinė kalba yra namai. O vieną tamsų vakarą, nelabai tesuprasdama, kur veža, atsidūriau Kretingos rajono Šukės kultūros namuose. Ten gražus subruzdimas buvo. Parodė, kur burnosą pasikabinti… Durys praviros.. Girdžiu ramiai šnekantis: „A jau ir atneše?“ „Atnešiau!“ „No ta nešk už karta i padiek tėn. Durys atdaras y. Aš daba da leko biški papruosavuotė.“ „A saka daba jau padietė? Vuo rasietas tik paskou reikiejė?..“

Nežinau, nei kas ką nešė, nei kur padėti reikėjo. Ir visai nerūpėjo man tai. Tik girdėjau ir gėriau šventą, tikrą savo prigimtinę žemaičių kalbą. Tokią laisvą, tokią nesužeistą, neiškreiptą, nemindžiotą, nedailintą – lyg iš pačios žemelės ji eitų… Pakabinusi savo burnosą, apsirišusi lengvą kuskilelę – prie žilelės ji visada pritinka – žengiau į salę. Pamažu pradėjo rinktis ramios, geros besišypsančios moterys. Visų jauki, rami žemaitiška kalba. Sukiojausi aplinkui, spaudydama fotoaparatą… Tai lyg pretekstas arčiau pabūti – kalbos paprastumo pasiklausyti. Juk jos nežino, kad man tai šventė… Tegu ir nežino! Jaučiausi tarsi savo namuose, kur rinkosi daug nematytų gražių svečių…

Kad tik laikytų moterys tą kalbą gražią, pačios gražios būdamos. O man jų pasiklausyti – tai lyg iš šaltinio atsigerti. Juk prigimtinė kalba ir yra tas pirmas šaltinis, iš kurio gerdamas vis augi, gaiviniesi, laistai save lyg mažą daigą… Kol užaugs, lapus, žiedus išskleis… To pulsuojančio kalbos šaltinio žybsniai – pirmoji šviesa, kuri nušviečia sielą visam gyvenimui. Ką išgirdom, įsidėmėjom – iš to formavomės, iš to savo gyvenimą lipdėme. Gal su nusprūdimais, bet laikinais… Vis tiek prie savosios kalbos pareiname. Praturtėjau dvasiškai, pabuvus Šukėje. Jau pats pasirengimas šventei labai patiko. Susidraugavome su tikra šukiške, puikia dainininke ir pasakojimų laureate „unt vėsuos Lietovuos“ Liuda Pauliene. Ji ir jos draugė Kazimiera Martinkienė (kurios, deja, nebuvo) tarsi kraičio skrynia Šukės kultūros namams – ko labai prireikia, tą ir randa…

O Šukėje tą vakarą (pasirodo!) iš tiesų vyko reikšminga šventė – folkloro ansamblio „Šukupis“ 25-mečio minėjimas. Vakaras turėjo tradicinį pavadinimą – „Oncioks nu Šoke“. Tai pagal šukiškės Liudos Paulienės pasakojimo herojų piemenėlį Oncioką. Gal tas Oncioks buvo toks taikus, ramus, besišypsantis – kaip kad šios šventės Šukėje organizatoriai, dalyviai, o ir svečiai. Jokio lakstymo, jokio iš skubotumo durų trankymo, jokio šūkaliojimo ar brazdėjimo…

Direktorės Violetos Ruikienės iš viso nebuvo girdėtis. Tik vienur, kitur pamatai jos gražutę tylią šypseną… Ir viso renginio tėkmė buvo rami, graži, su pajuokavimais. Kažkaip savaime viskas prasidėjo ir labai puikiai tęsėsi. Antai ir Kretingos rajono meras Juozas Mažeika čia lyg saviškis… Įsitaisė sau pasienyje – kaip lygus su lygiaisiais ir klausėsi jubiliejinio koncerto – molio uzboną pakilnodamas, gaivios giros kaimynėms papilstydamas.

Meno vadovas Alvydas Vozgirdas į sceną pirmiausia atsivedė būrelį gražiai muzikuojančių vaikų. Matėme net savo melodiją sukuriančių.

O kai jubiliatas „Šukupis“ uždainavo, ąžuolai būt ėmę linguoti – taip balsingai, taip gražiai žemaitiškai visas ansamblis traukė! Natūraliai žemaitiškai, o ne vaidinant, kad žemaitiškai. Dar ir grojimo gražaus buvo. Žmonės šokti ėjo. Triskart „Bravo!“ šukiškiams! Viskas vyko tokioje jaukioje, žemaitiškoje paprastumo sanglaudoje, kad nuoširdžiau, artimiau neįmanoma. Tikrai pavergė tas nuoširdaus paprastumo žavesys.

Ir dar. Kokie draugiški, kokie kaimyniški besą Kretingos krašto žmonės! Ką aš žinau, būdama lyg katė iš maišo iškratyta, kas čia susirinko… Maniau, visi šukiškiai. Bet ne! Pasirodo, atvykę žmonių kaimyniškai pabūti iš Lazdininkų, iš Darbėnų, iš Kartenos… Visi saviškiai – vieni kitus palaikantys, vieni pas kitus važiuojantys. Lyg artimiausi darnūs giminaičiai būtų. Retas reiškinys.

Gal dėl to šitaip, kad ypatingos šilumos, giliausio gerumo, taiklaus ir taikaus sumanumo moteris besanti Šukės kultūros namų (vadinu senoviškai) direktorė Violeta Andriuškaitė-Ruikienė. Džiaugiuosi ja lyg netikėtu radiniu… Su tikra meile ir profesionalumu visa ko imasi ir meno vadovas Alvydas Vozgirdas. Moko kitus, pats dainuoja, groja ir tuo labai džiaugiasi.

Norėčiau kažką daugiau, šviesiau papasakoti. Bet iš to didelio pasidžiaugimo ne visada beišeina… Apie rožes net nekalbėsiu – sarmatijaus imti, nes nenusipelniau. Dalinausi bent… Dar ir neeilinių dovanų man prikrovė: nemenką firminę terbą žirnių, nemenką terbą kmynų, sunkią tamsiagūžio kopūsto galvą, balčiausių baravykų… Puikiau neįmanoma! Galiu tik beatsidūksėti žemaitiškai: „Šokė, vakale, ta taa ne bi kas!“
*
Šukės folkloro ansamblio „Šukupis“ šventė. Kretingos rajonas. J. Zvonkuvienės nuotraukos.  2017 11 18: