D. Stancikas. Demokratinis centralizmas (19)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

„Dabartinė lietuvių valdžia, nesiklausydama proto balso, ir toliau vykdo vienašališkus, SSRS Konstitucijai prieštaraujančius ir SSRS vientisumą griaunančius sprendimus“, – taip 1990 m. kovo 15 d. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas reagavo į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Pakeiskime lietuvius į katalonus, o SSRS – į Ispaniją ir gausime beveik identišką Madrido reakciją į Katalonijos nepriklausomybės referendumą. Tas pats apeliavimas į Konstituciją ir proto balsą („tai sukilimas prieš sveiką protą ir Konstituciją“), panašūs grasinimai.

1990 m. balandžio 13 d. M. Gorbačiovas išsiuntė Lietuvai ultimatumą – atšaukti nepriklausomybės paskelbimą ir laikytis SSRS Konstitucijos – kitaip mirsit iš bado. Lietuva nepasidavė, todėl prasidėjo visapusė ekonominė blokada – panašiai senovėje ilgalaike apsiaustimi užimdavo atkaklias tvirtoves. 2017-aisiais Madridas taip pat skubiai atšaukė iš Barselonos savo finansines institucijas, gąsdina ekonominiu skurdu („tai reikš didžiulį nestabilumą ne tik Katalonijai, bet ir visai Europai“), grasina atimti iš katalonų iki šiol turėtas autonomines teises, įvesti tiesioginį valdymą. Ir vėl iškyla Kremliaus reakcija po Baltijos kelio: „Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.“

Katalonai, sekdami mūsų Baltijos keliu, prieš ketverius metus surengė tokį pat laisvės kelią pakviesdami dalyvauti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės judėjimų atstovus.

O kaip 1990-aisiais Lietuvos nepriklausomybę sutiko Europa?

Vokietija ir Prancūzija paragino Lietuvą „suspenduoti“ Nepriklausomybės deklaraciją ir susitarti su M. Gorbačiovu. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (François Mitterrand): „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“ Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl): „Esu už daugelio mažų žingsnelių taktiką. Lietuviams reikia pasakyti, kad vykdydami politiką „viskas arba nieko“ jie ant kortos stato visą perestrojką ir savo galimybę tapti nepriklausomais.“

Panašiai Europa vertina ir Katalonijos nepriklausomybės siekius: Vokietija ir Prancūzija išreiškė paramą Ispanijos teritoriniam vientisumui. Paryžius pareiškė, kad Prancūzija nepripažintų Katalonijos nepriklausomybės, o toks žingsnis savaime reikštų išstojimą iš ES. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pabrėžė: „Katalonų nepriklausomybės siekis pažeidžia Ispanijos, kaip teisinės valstybės, principus.“

Nieko naujo – ir po 30 metų Europos didieji į mažuosius tebežiūri taip pat. Tačiau kodėl taip greitai pakito mūsų, mažųjų, požiūris?

„2017 m. spalio 1 d. įvykęs referendumas Katalonijoje neatitiko Ispanijos Konstitucijos nuostatų. Lietuva tvirtai remia Ispanijos Karalystės teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Turi galioti įstatymo viršenybė. Abi pusės yra raginamos pradėti konstruktyvų dialogą ir sumažinti įtampą“, – tai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas. Tai mūsų šalies reakcija į smurtą, vykusį Katalonijos referendumo metu. 

Lietuva netapo antrąja Islandija, lemiamu momentu parėmusia Lietuvą. Lietuva neturi užsienio reikalų ministro Jono Hanibalsono (Jon Hannibalsson). Lietuva turi tik užsienio reikalų ministrą – buvusį Lenino komunistinio jaunimo sąjungos sekretorių.

„Lyginti Katalonijos ir Baltijos šalių nepriklausomybes būtų nekorektiška“, – sako Linas Linkevičius.

Matuojant protu galbūt: katalonų niekas netremia ir nepūdo lageriuose. O vertinant širdimi?

Pamenu, kai po pusšimčio metų vergijos grįžom į Europą, Vakarų šviesuoliai sakė besitikintys, kad mes – knygnešių ir tremtinių tauta – tapsime savotiška sumaterialėjusios Europos sąžine, krikščioniška druska – „juk jūs tiek iškentėjote“.

* * *
Ar ne keista, kad iš viršaus lipdomoje, sienas ir tautas trinančioje, vieningą europiečių tautą brandinančioje Europoje vis stiprėja išcentrinės jėgos, anot Briuselio, „separatistai“, „ekstremistai“? Tai škotai bėga iš Didžiosios Britanijos, tai anglai – iš Europos Sąjungos, tai katalonai – iš Ispanijos ir t. t.? Kas ne taip šioje sočioje karalystėje?

Europietiškos tautos kūrėjai savo tikslą grindžia tuo, kad vieninga valstybe tapusioje Europoje nebeliktų tautų karų (abu pasauliniai karai kilo būtent Europoje). Argumentas skamba patraukliai, bet neįtikina: pirmoji Europos Sąjunga – valstybių susivienijimas, gyvavęs nuo 1953 m., užtikrino problemų sprendimą taikiu derybų būdu. Kodėl po 50 metų staiga prireikė bendros konstitucijos, bendros valdžios ir bendros tautos? Konkurencijai su JAV, Kinija, Indija? Tačiau ar nevyksta priešingai: nuo dirbtinių bandymų Europą paversti imperija (taip ES pavadino Europos Komisijos pirmininkas Žoze Manuelis Barozu (José Manuel Barroso)) jos galybė tik silpnėja (ką reiškia vien Didžiosios Britanijos pasitraukimas)? 

Visos imperijos neišvengiamai skilo į mažesnes tautines bendruomenes. Jokia prievarta, jokia patraukliausia utopija nepajėgė sunaikinti tautinės savimonės. Būtent L. Linkevičius turėtų gerai žinoti, kur nuvedė komunistinės iliuzijos sukurti betautę sovietinę liaudį ir įvesti vadinamąjį demokratinį centralizmą.

Politikoje, kaip ir fizikoje, veiksmas visuomet lygus priešingam atoveiksmiui. Kuo stipriau lenkai, vengrai ar katalonai jaus grėsmę savo tautinei savimonei, tuo labiau tam priešinsis. Kaip taikliai pasakė mūsų garsioji pedagogė Meilė Lukšienė: „Neigiant nacionalinį savitumą žeidžiamas nacionalinis orumas.“

Tautiškumo sąvokos negalima mauti ant vieno kurpaliaus, negalima taikyti vienodų taisyklių, nes vienu atveju aistringas tautiškumas gali tapti grėsme, kitu atveju – tos grėsmės stabdžiu. Rusų nacionalizmas skatina Rusijos imperines ambicijas, o štai lietuvių, latvių ar ukrainiečių tautinis pakilimas susilpnino Rusijos imperiją ir jos keliamas grėsmes.

Mažos tautos, nepuoselėdamos tautiškumo, paprasčiausiai nunyksta – tai jų gyvybinis eleksyras. Panaši nacionalizmo dozė didžiąsias tautas gali pakelti į dar vieną užkariaujamąjį žygį. Šaunu, jei vokiečiai, prancūzai, ispanai ar italai baiminasi savo nacionalizmo, istoriškai pasireiškusio žiauriomis formomis – tegu jį ir tramdo (mažų tautų atstovai niekada nedrįstų taip įžūliai, ekspansiškai elgtis, kaip vokiečių gigantas „Lidl“, savo reklamų vaizdeliuose nutrinantis nuo mūsų miestų bažnyčių kryžius). Tačiau tuo pačiu principu tramdomi katalonai, vengrai ar lietuviai yra paprasčiausiai stumiami į lėtinę savižudybę.

* * *
Turbūt garsiausias pasaulyje katalonas yra architektas Antonis Gaudis (Antoni Gaudi), o jo Šv. Šeimynos bažnyčia Barselonoje – tikras pasaulinis šedevras. Katalonai, didžiuodamiesi savo architektūros virtuozu, turistams pasakoja: „1924-aisiais, eidamas 72-uosius metus, Gaudis buvo areštuotas, sumuštas ir įkalintas už tai, kad su ispanų policininku prakalbo katalonų kalba.“

Nuo šiol katalonai savo pasakojimą galės papildyti: 2017-aisiais ispanų policininkai už plaukų tąsė moteris ir daužė vyrus už tai, kad išdrįso dalyvauti taikioje apklausoje dėl savo tautos ateities.

Taigi toks „demokratinis centralizmas“ vienija ar skaldo?

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *